Bimbalas – agresyvus kraujasiurbis ir ligų platintojas

Bimbalas – tai stambus, dūzgiantis vabzdys, kurio pasirodymas dažnam žmogui sukelia nemalonias asociacijas. Nors žodis „bimbalas“ dažnai vartojamas šnekamojoje kalboje apibūdinti bet kokiam garsiai zvimbiančiam vabzdžiui, biologiniu požiūriu jis dažniausiai reiškia sparvą (lot. Tabanidae šeima) – kraujasiurbį vabzdį, artimą musėms, bet kur kas grėsmingesnį.

Table of Contents

Bimbalas: pagrindiniai faktai

Savybė	Informacija
Dydis	10–30 mm (priklausomai nuo rūšies)
Svoris	50–200 mg
Aktyvus sezonas	Gegužės–rugsėjo mėn.
Gyvenimo trukmė	Patelės: 4–10 savaičių; patinai: 2–4 savaitės
Buveinė	Miškai, pievos, pelkės, vandens telkinių pakrantės; paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą
Mėgstamiausias maistas	Patelių: žinduolių kraujas; patinų: augalų nektaras ir sultys
Grėsmės	Buveinių naikinimas, pesticidai, klimato kaita, natūralūs priešai (paukščiai, vorų tinklai)

Kaip atpažinti bimbalo patelę, patiną bei jauniklius

Bimbalo patelė yra žymiai stambesnė už patiną, jos ilgis gali siekti 15–30 mm priklausomai nuo rūšies. Patelės turi masyvų, tvirto sudėjimo kūną ir išskirtinai dideles sudėtines akis, kurios dažnai žvilga metaliniais atspalviais – žaliu, aukso arba vario. Ryškiausias patelių požymis – stiprūs, aštrūs kandikliai, pritaikyti pradurti storą odą ir siurbti kraują. Patelės krūtinės dalis dažnai pilkšva arba rusva su tamsesniais dryžiais.

Patinai yra mažesni už pateles, jų ilgis paprastai siekia 10–20 mm. Nors jie taip pat turi dideles akis, patinų kandikliai yra žymiai silpnesni ir nepritaikyti odai pradurti. Dėl šios priežasties patinai negali siurbti kraujo ir niekada negelia žmonių ar gyvūnų. Patinų akys dažnai yra dar ryškesnių spalvų nei patelių, o jų kūnas paprastai smulkesnis ir mažiau masyvus.

Bimbalų lervos vystosi drėgnoje žemėje arba dumble prie vandens telkinių. Jos turi pailgą, cilindro formos kūną, kuris gali siekti 30–40 mm ilgį. Lervos yra baltos arba gelsvas spalvos su tvirta, tamsesne galva. Jos yra plėšrios, maitinasi kitų vabzdžių lervomis, sliekais ir organinėmis nuosėdomis. Lervos vystymasis trunka 1–3 metus, priklausomai nuo rūšies ir klimato sąlygų.

Lėliukės stadijoje bimbalai formuojasi žemėje arba paviršiaus sluoksnyje. Lėliukės yra rudos spalvos, kietesnės nei lervos, ir jose jau galima įžiūrėti būsimo suaugusio bimbalo bruožus. Šis etapas trunka 1–3 savaites.

Kaip atpažinti bimbalo patelę, patiną bei jauniklius — Bimbalo patinėlis

Bimbalų veisimosi sezonas

Bimbalų veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda vėlyvą pavasarį, dažniausiai gegužės mėnesį, kai oro temperatūra stabilia pakyla virš 15–18 °C, ir tęsiasi iki rugsėjo pabaigos.

Patinai subręsta anksčiau nei patelės ir pirmieji pasirodo pavasarį. Jie lekioja virš vandens telkinių ir drėgnų vietų, ieškodami patelių. Poravimasis dažniausiai vyksta ore arba ant augmenijos netoli vandens. Vienas patinas gali apvaisinti kelias pateles per savo trumpą gyvenimą.

Po apvaisinimo patelė turi gauti kraujo porciją, kad galėtų išvystyti kiaušinėlius. Skirtingai nuo uodų, bimbalų patelėms reikia daugiau kraujo ir dažnai puola agresyviau. Jos gali aptikti potencialias aukas iš šimtų metrų atstumo, sekdamos kūno šilumą, kvapą ir vizualinius stimulus. Bimbalo įkandimas yra žymiai skausmingesnis nei uodo, nes jų kandikliai tiesiog perplėšia odą, o ne praduria ją kaip adata.

Po sėkmingo maitinimosi krauju, patelė sudeda 100–800 kiaušinėlių į drėgną žemę ar dumblą šalia vandens telkinių. Kiaušinėliai yra išdėstomi sluoksniais arba masėmis ir išsirita per 5–12 dienų, priklausomai nuo temperatūros.

Iš kiaušinėlių išsirita lervos, kurios iškart pradeda medžioti mažesnius vabzdžius ir kitus bestuburius. Jos vystosi žemėje 1–3 metus, nes jiems reikia laiko sukaupti pakankamai išteklių transformacijai į suaugusį vabzdį. Daugumos rūšių lervos per žiemą įšąla žemėje ir tęsia vystymąsi kitą pavasarį.

Kuo maitinasi bimbalas

Bimbalai turi aiškiai išreikštą lytinį mitybos skirtumą, panašiai kaip uodai, tačiau jų mitybos elgesys yra agresyvesnis.

Suaugusios bimbalų patelės yra kraujasiurbės, tačiau kraujas joms reikalingas tik reprodukciniams tikslams. Pagrindinis jų maistas – augalų nektaras ir sultys, kurie tiekia energiją kasdienei veiklai. Tačiau kraujas būtinas baltymams gauti, reikalingiems kiaušinėlių formavimuisi. Bimbalų patelės yra žymiai agresyvesnės už uodus – jos gali kelias minutes atkakliai persekioti auką ir gelia net per drabužius.

Bimbalų patelės naudoja aštrių kandiklių sistemą, kuri tiesiog perplėšia odą ir sukuria kraujavimą. Patelė laižo ištekantį kraują, o ne siurbia jį kaip uodas. Šis procesas trunka ilgiau ir yra skausmingesnis.

Suaugę bimbalų patinai niekada nesiurbia kraujo. Jie minta išskirtinai augalų nektaru, medžių sultimis ir kitais saldžiais augaliniais skysčiais. Patinus dažnai galima pamatyti ant žiedų arba medžių žievės, kur jie maitinasi. Jų kandikliai yra per silpni pradurti žinduolių odą.

Lervos yra aktyvūs plėšrūnai. Jos medžioja žemėje gyvenančių vabzdžių lervas, sliekus, mažus vėžiagyvius ir kitus bestuburius. Lervos taip pat gali maitintis organinėmis atliekomis ir pūvančia augaline medžiaga. Jos yra svarbūs dirvožemio ekosistemos reguliatoriai, kontroliuojantys kitų vabzdžių populiacijas.

Lėliukės stadijoje bimbalai visiškai nesimaitina, kaip ir visi vabzdžiai šioje vystymosi stadijoje.

Kokius garsus skleidžia bimbalas

Bimbalų skleidžiamas garsas yra vienas ryškiausių ir labiausiai bauginančių garsų gamtoje, dažnai sugeliantis baimę žmonėms ir gyvūnams.

Pagrindinis bimbalų skleidžiamas garsas – tai gilus, garsus ūžesys, kurį sukuria jų sparnų plazdėjimas. Bimbalai plasnoja sparnais apie 100–300 kartų per sekundę, priklausomai nuo rūšies ir kūno dydžio. Stambesni bimbalai skleidžia žemesnio tono, bet garsesnį ūžesį.

Patelių ir patinų skleidžiami garsai šiek tiek skiriasi. Patelės, būdamos stambesnės ir turinčios masyvesnius sparnus, skleidžia žemesnio tono, bet garsesnį ūžesį. Patinai skleidžia aukštesnio tono garsus, kurie mažiau gąsdina, tačiau vis tiek yra aiškiai girdimi.

Bimbalų garsas keičiasi priklausomai nuo jų veiklos. Medžiojant auką, jie skleidžia intensyvų, grėsmingą ūžesį, kuris dažnai perspėja apie artėjantį pavojų. Ramiai skrendant tarp augmenijos, garsas yra tolygus ir mažiau intensyvus. Puolimo metu bimbalų ūžesys tampa ypač garsus ir agresyvus.

Bimbalų skleidžiamas garsas turi evoliucinį pagrindą – jis gali atbaidyti mažesnius konkurentus nuo maisto šaltinių ir perspėti gyvūnus apie artėjantį kraujasiurbį. Daugelis žinduolių ir paukščių instinktyviai bijo bimbalų ūžesio.

Įdomu tai, kad bimbalų garsas gali būti girdimas iš 20–50 metrų atstumo, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Tai daug toliau nei kitų panašaus dydžio vabzdžių garsai.

Bimbalai žiemą

Didžioji dalis bimbalų rūšių žiemoja lervų stadijoje žemėje arba dumblo sluoksnyje. Rudenį lervos ieško gilesnių, saugesnių vietų – dažniausiai 20–50 cm gylyje žemėje, kur temperatūra yra stabilesnė. Jos pereina į diapauzės būseną, kurios metu metabolizmas sulėtėja iki minimumo.

Žiemojančios lervos turi specialius prisitaikymus šalčiui išgyventi. Jų kūno skysčiuose susidaro antifrizo medžiagų – glikolio ir kitų krioprotektorių, kurie neleidžia formuotis ledo kristalams. Lervos gali išgyventi net -20 °C temperatūrą, jei jos palaipsniui prisitaiko prie šalčio.

Kai kurios rūšys žiemoja lėliukių stadijoje. Rudenį lervos transformuojasi į lėliukes ir tokioje būsenoje išlieka iki pavasario. Lėliukės taip pat formuoja antifrizo medžiagas ir gali išgyventi žemą temperatūrą.

Tik nedaugelis rūšių, ypač pietuose gyvenančių, gali žiemoti suaugusių vabzdžių stadijoje. Šios rūšys ieško apsaugotų vietų – medžių drevių, pastatų plyšių ar kitų šiltų vietų. Tačiau Lietuvos klimato sąlygomis suaugę bimbalai paprastai išgyventi žiemos negali.

Pavasarį, kai temperatūra pakyla virš 10–12 °C ir žemė atšyla, žiemojusios lervos ar lėliukės baigia vystymąsi. Pirmieji pavasarį pasirodo patinai, o po 1–2 savaičių – patelės. Aktyvumo pradžia priklauso nuo oro temperatūros ir drėgmės.

Bimbalai Lietuvoje

Lietuvoje aptinkama apie 30 bimbalų rūšių, priklausančių Tabanidae šeimai. Dažniausiai sutinkamos rūšys yra galvijinė sparva (Tabanus bovinus), pilkoji sparva (Tabanus bromius), didžioji sparva (Tabanus sudeticus) ir aklys (Chrysops relictus).

Lietuvos bimbalai yra aktyvūs nuo gegužės iki rugsėjo, ypač šiltomis, drėgnomis dienomis. Jie dažniausiai sutinkami prie ežerų, upių, pelkių ir miškų aikštelėse. Bimbalai yra ypač aktyvūs prieš audrą, kai oro slėgis krinta.

Bimbalai kelia ne tik diskomfortą žmonėms, bet ir ekonominį nuostolį gyvulininkystei. Jie gali sumažinti karvių pieno produktyvumą, nes išgąsdinti gyvūnai prasčiau maitinasi. Arkliams ir kitiems gyvūnams bimbalų puolimai sukelia stresą ir gali sukelti sužalojimus.

Nors Lietuvoje bimbalai retai platina pavojingas ligas žmonėms, jie gali perduoti kai kuriuos patogenus gyvūnams, įskaitant tuleremiją ir antraksą. Bimbalų įkandimai taip pat gali sukelti alergines reakcijas jautriems žmonėms.

Lietuvoje atliekami bimbalų populiacijų tyrimai, ypač saugomose teritorijose. Kai kurios rūšys, gyvenančios specifinėse buveinėse, gali būti pažeidžiamos dėl drėgnų vietų nusausinimo ir vandens telkinių užteršimo.

Įdomūs faktai ir ypatingi bimbalų sugebėjimai

Vienas skausmingiausių įkandimų vabzdžių pasaulyje. Bimbalų įkandimas yra 10–20 kartų skausmingesnis nei uodų, nes jų kandikliai veikia kaip maži peiliukai, perplėšiantys odą vietoj pradūrimų.
Neįtikėtinas greitis. Kai kurios bimbalų rūšys gali skristi iki 50 km/h greičiu, todėl tai yra vieni greičiausių vabzdžių pasaulyje. Šis greitis padeda jiems medžioti judančias aukas.
Mega-akys. Bimbalų akys yra vienos tobuliausių sudėtinių akių vabzdžių pasaulyje, turinčios iki 28,000 omatidijų (matymo elementų). Tai leidžia jiems puikiai matyti judėjimą ir aptikti aukas iš didelio atstumo.
Temperatūros jutikliai. Bimbalai gali aptikti temperatūros skirtumus iki 0,1 °C atstumu iki 40 metrų. Tai padeda jiems rasti šiltakraujus gyvūnus net per augmeniją.
Atkaklumas. Kai bimbalas pasirenka auką, jis gali ją persekioti iki 1 kilometro atstumo. Kai kurios rūšys gali skristi paskui judantį gyvūną 20–30 minučių.
Kraujo ekspertai. Viena bimbalo patelė per vieną maitinimosi seansą gali išgerti 0,2–0,6 ml kraujo – tai yra 20–50 kartų daugiau nei uodas. Šis kiekis gali sudaryti 10–15 % patelės kūno svorio.
Lėkimo akrobatika. Bimbalai gali skraidyti atgal, šlaitu ir netgi trumpai kabėti ore vienoje vietoje, kaip sraigtasparniai. Šie manevrai padeda jiems medžioti sudėtingomis aplinkybėmis.
Chemijos detektyvai. Bimbalai gali aptikti prakaito cheminius junginius, kvėpavimo dujas ir net adrenalino kvapą, kurį skleidžia išgąsdinti gyvūnai.
Istorinis poveikis. Bimbalai paveikė žmonijos istoriją – jie buvo viena iš priežasčių, kodėl daugelis Afrikos regionų ilgai išliko neatrasti europiečių, nes bimbalai platino miego ligą arklių ir galvijų populiacijose.
Ekologinis vaidmuo. Nepaisant jų kenksmingumo žmonėms, bimbalai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose: jų lervos kontroliuoja kitų vabzdžių populiacijas, o suaugę vabzdžiai yra maisto šaltinis paukščiams ir kitiems plėšrūnams.

Šaltiniai:

Bimbalas – agresyvus kraujasiurbis ir ligų platintojas. Kodėl jis mus puola?