Grifas – Senojo pasaulio sparnuotasis milžinas

Grifas (Gyps) – tai vienas didžiausių pasaulio paukščių, kuris savo dydžiu, grožiu ir ekologine reikšme stebina tiek gamtos mylėtojus, tiek mokslininkus. Jis atlieka gamtos švarintojo vaidmenį, maitindamasis kritusių gyvūnų liekanomis. Straipsnyje ne tik sužinosite, kad grifai skirstomi į Senojo ir Naujojo pasaulio grifus, iš arčiau susipažinsite su šių milžininkų paukščių gyvenimo būdu, tačiau ir pasidomėsime, kodėl kartais grifas atklysta į Lietuvą. O gal jis čia gyvena?

Grifas – pagrindiniai faktai

Dydis	Sparnų tarpugalis siekia nuo 250 iki 310 cm; ilgis apie 100–120 cm.
Svoris	Grifo masė svyruoja nuo 7 iki 14 kg.
Veisimosi sezonas	Žiemą (sausio–vasario mėnesiais) arba ankstyvą pavasarį.
Gyvenimo trukmė	Gamtoje gali gyventi iki 20–30 metų; nelaisvėje – dar ilgiau (iki 40 metų).
Buveinė	Kalnuoti ir atokūs regionai, stepės, uoliniai kalnai.
Mėgstamiausias maistas	Kritusių gyvūnų skerdenos.
Grėsmės	Elektros laidai, buveinių nykimas, medžiojimas, maisto stygius, apsinuodijimas nuodais ar veterinariniais preparatais.

Grifas – Senojo pasaulio sparnuotasis milžinas. Ką jis veikė Lietuvoje?

Grifų rūšys

Grifai skirstomi į Senojo ir Naujojo pasaulio grupes. Senojo pasaulio grifai gyvena Europoje, Azijoje ir Afrikoje, o Naujojo pasaulio grifai aptinkami Amerikoje. Tačiau tik gyvenantys Eurazijoje ir Afrikoje priskiriami tikriesiems grifams ir priklauso vanaginių paukščių būriui (Accipitridae), o Naujojo pasaulio – grifinių (Cathartidae) šeimai.

Svarbiausios rūšys:

Tamsusis grifas (Aegypius monachus). Didžiausias Senojo pasaulio grifas, sveriantis iki 14 kg ir turintis įspūdingą sparnų tarpugalį.
Palšasis grifas (Gyps fulvus). Plačiai paplitęs nuo Europos iki Azijos. Atpažįstamas pagal šviesią galvą ir kaklo plunksnas.
Snieginis grifas (Gyps himalayensis). Gyvena aukštikalnėse, ypač Himalajų regione.
Bengalinis grifas (Gyps bengalensis). Dažniausiai gyvena Indijos subkontinente, miškų pakraščiuose ir atvirose vietovėse, dažnai šalia žmonių gyvenviečių. Įrašytas į Tarptautinę raudonąją knygą kaip kritiškai nykstanti rūšis.
Afrikinis grifas (Gyps africanus). Yra mažesnis nei kitos grifų rūšys. Gyvena Subsacharinėje Afrikoje, daugiausia savanose ir atvirose vietovėse. Nykstanti rūšis.

Kaip atpažinti grifo patiną, patelę ir jauniklį?

Grifo patiną nuo patelės atskirti nelengva, nes abi lytys atrodo labai panašiai. Patelės paprastai būna kiek didesnės už patinus, tačiau šis skirtumas pastebimas tik atliekant artimą apžiūrą, tiriant genetiškai bei sveriant paukščius.

Jaunikliai skiriasi tamsesnėmis plunksnomis, kurios palaipsniui šviesėja grifui augant. Jauniklių snapas ir kojos taip pat yra blyškesnės nei suaugusių.

Grifo veisimosi sezonas

Grifai veistis pradeda žiemos mėnesiais, paprastai sausio ar vasario mėnesį. Lizdus suka atokiose vietose: ant uolų, neprieinamų atodangų, aukštų medžių ar kitose sunkiai plėšrūnams pasiekiamose vietose. Grifų lizdai būna dideli, susukti iš medžių šakų, šieno ir kitų medžiagų.

Grifų kiaušiniai yra baltos spalvos, kartais su rusvomis dėmėmis. Patelė paprastai padeda vieną arba du kiaušinius. Perėjimo laikotarpis trunka apie 50–60 dienų, o jaunikliai palieka lizdą sulaukę 3–4 mėnesių. Abu tėvai aktyviai dalyvauja jauniklio maitinime.

Grifas – Senojo pasaulio sparnuotasis milžinas.

Kur žiemoja grifas?

Grifas gyvena kalnuotuose regionuose, sausringose ar pusdykumėse teritorijose, kur yra uolų ir plačių erdvių skrydžiams. Žiemoti jie kartais nuklysta į tolimesnius regionus. Tamsieji grifai pastebimi Ispanijoje, Portugalijoje, Kryme, taip pat Kaukazo regione.

Nors grifai migruoja ten, kur yra daugiau maisto, tačiau dauguma rūšių žiemoja tose pačiose teritorijose, kur gyvena, arba netoliese.

Kaip skamba grifo balsas?

Grifas retai skleidžia garsus, tačiau, kai tai daro, jo balsas primena urzgimą, šnypštimą ar šnabždesį. Dažniausiai grifas leidžia garsus tose situacijose, kai paukštis junta grėsmę arba gina maisto šaltinį nuo konkurentų. Taip pat grifai garsais bendrauja per veisimosi sezoną.

Kuo minta grifas?

Grifai yra maitėdos – jų mityba beveik visiškai susideda iš dvėselienos, kurią jie randa gamtoje. Ši unikali mitybos strategija leidžia šiems paukščiams atlikti svarbų ekologinį vaidmenį, užtikrinant aplinkos švarą ir ligų plitimo stabdymą. Tiesa, kartais jie maitinasi ir maisto likučiais, paliktais kitų plėšrūnų.

Šie paukščiai turi itin aštrų regėjimą, kuris leidžia pastebėti negyvą gyvūną iš didelio aukščio, net keliasdešimties kilometrų atstumu. Skrisdami dideliame aukštyje jie stebi kitus maitėdas arba tiesiogiai ieško maisto patys. Pastebėję galimą dvėselieną, grifai greitai nusileidžia ir pradeda maitintis. Jie dažniausiai minta stambiųjų žinduolių dvėseliena, pavyzdžiui, kanopinių gyvūnų, tačiau esant maisto trūkumui gali lesti ir mažesnius gyvūnus.

Netgi grifo snapas specialiai pritaikytas misti dvėseliena: tai leidžia paukščiui efektyviai plėšyti mėsą, o ilgi kaklai padeda pasiekti maistą net sunkiai prieinamose vietose, pavyzdžiui, gyvūno kūno ertmėse. Be to, grifo skrandžio rūgštys yra ypač stiprios ir efektyviai sunaikina beveik visas bakterijas, virusus ir toksinus, randamus dvėselienoje. Tai leidžia jiems maitintis net stipriai suirusiomis gyvūnų liekanomis, nepakenkiant savo sveikatai.

Grifas Lietuvoje

2024 m. spalio pabaigoje Lietuvoje pirmą kartą buvo aptiktas tamsusis grifas (Aegypius monachus). Šie paukščiai įrašyti į Tarptautinę Raudonąją knygą kaip esantys arti grėsmės išnykti. Kažkada Europoje buvo gana gausios šios grifų rūšies kolonijos, tačiau šiuo metu jų populiacija sumažėjusi drastiškai.

Europoje jie labai negausiai dar peri Portugalijoje, tik nedidelėje Ispanijos dalyje, pietrytiniame Krymo pusiasalio pakraštyje ir Kaukaze – Armėnijoje, Azerbaidžane, Sakartvele. Visiškai išnykę Rumunijoje ir didesnėje Krymo pusiasalio dalyje. Bulgarijoje, Graikijoje, Prancūzijoje taip pat buvo išnykę, bet reintrodukuojami ir kai kur jau pradeda vėl įsikurti.

Įdomu tai, kad tamsiesiems grifams yra gana būdingas toks tolimas „nuklydimas“ į šiaurę. Jie kelis kartus aptikti net Suomijoje ir Švedijoje, o Estijoje ir Latvijoje žinoma daugiau nei po dešimtį jų aptikimų. Tačiau Lietuvoje iki šio rudens nebuvo žinomas nei vienas jų aptikimo atvejis, nors neabejojama, kad jie čia buvo užklydę.

Deja, šis vienas didžiausių paukščių pasaulyje buvo aptiktas jau nebegyvas. Žuvo atsitrenkęs į elektros laidus netoli Kalvarijos. Tai buvo kovo mėnesį iš Bulgarijos su siųstuvu į laisvę paleista antrų metų amžiaus grifo patelė, kuri vos paleidus ėmė skristi šiaurės kryptimi ir, pasiekusi Karaliaučiaus sritį, ten išbuvo iki spalio. O vėliau, deja, žuvo Lietuvoje.

10 įdomių faktų apie grifus

Grifai yra ne tik savo dydžiu įspūdingi paukščiai, bet ir pasižymi unikaliomis savybėmis bei neįtikėtinu prisitaikymu. Štai keletas mažiau žinomų faktų apie šiuos maitėdas:

Aukščiausiai skraidantys. Grifai yra vieni aukščiausiai skraidančių paukščių pasaulyje. Dėmėtasis grifas (Gyps rueppelli) užfiksuotas skraidantis net 11 kilometrų aukštyje, kur paprastai skraido orlaiviai!
Regėjimas – jų „supergalia“. Grifai turi neįtikėtinai aštrų regėjimą. Jie sugeba pastebėti mažą negyvą gyvūną net iš 5–6 kilometrų aukščio.
„Sterilūs“ skrandžiai. Jų skrandžio rūgštys yra tokios stiprios, kad sunaikina pavojingas bakterijas, tokias kaip juodligės sporos ar botulino toksinai. Tai daro grifus ypač svarbiais ekosistemos sanitarais, kurie užkerta kelią pavojingų ligų plitimui.
Oro „navigacijos“ meistrai. Grifai yra puikiai prisitaikę išnaudoti oro sroves. Jie gali skristi valandų valandas beveik be jokios energijos, naudodamiesi šiluminėmis oro srovėmis.
Kailiniai ant kojų? Kai kurios grifų rūšys, pavyzdžiui, snieginis grifas, turi tankias plunksnas ant kojų.
Nepaprasta „švara“. Nors jie maitinasi dvėseliena, grifai yra itin švarūs paukščiai. Po maitinimosi jie dažnai praleidžia daug laiko saulėje, leisdami UV spinduliams sterilizuoti savo plunksnas. Be to, jie reguliariai maudosi vandens telkiniuose.
„Karo paukščiai“. Grifai istorijoje dažnai buvo laikomi karo pranašais. Senovės civilizacijos tikėjo, kad šie paukščiai skrenda ten, kur bus mūšių ir žūčių, nes pajunta artėjančią mirtį.
Grifų „vaikų darželiai“. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, afrikiniai grifai, augina savo jauniklius „kolektyvuose.“ Kelių porų jaunikliai gali būti auginami vienoje vietoje, kol suauga ir tampa savarankiški.
Rekordinis apetitas. Grifai vienu kartu gali suvalgyti maisto, kuris sudaro iki 20 proc. jų kūno svorio.

Grifas yra ne tik gamtos švarintojas, bet ir biologinės įvairovės saugotojas. Jis yra labai svarbus ekosistemai, tačiau susiduria su rimtomis grėsmėmis dėl žmogiškos veiklos. Lietuvoje pastebėtas tamsusis grifas parodo, kaip svarbu stebėti ir saugoti šiuos paukščius, nes jų migracija ir buvimas gali atskleisti daug apie biologinius procesus ir ekologines grėsmes.

Šaltiniai: