Danielius (Cervus dama) priklauso elninių šeimos žinduoliams. Lietuvoje šis žinduolis atsirado dar 16 amžiuje. Jo dėmėtas kailis, ypač vasarą, buvo laikomas ypatingai gražiu ir elegantišku, todėl jis puikiai derėjo prie didelių dvarų parkų. Be to danielius buvo laikomas prabangos simboliu ir vizualiai pabrėžė aristokratų turtingumą bei estetinį skonį. Šiame straipsnyje aptarsime danieliui būdingus bruožus bei jo gyvenimo būdo ypatybes.
Danielius – pagrindiniai faktai
| Dydis | Apie 130–160 cm ilgio, aukštis ties pečiais 80–100 cm |
| Svoris | Apie 30–100 kg |
| Veisimosi sezonas | Rugsėjo–lapkričio mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Apie 15–20 metų |
| Buveinė | Miškai, miškingos pievos |
| Mėgstamiausias maistas | Žolės, lapai, žievė, vaisiai, gilės |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, maisto trūkumas |
Kaip atpažinti danielio patelę, patiną bei jauniklį
Danielio patinai išsiskiria dideliais ir įspūdingais ragais, kurie yra plačiai išsišakoję ir būdingos „mentės“ formos. Ragai atauga kasmet, kai rudenį po veisimosi sezono nukrenta, o pavasarį atauga. Patinai yra stambesni už pateles, jų kūnas tvirtesnis, o kailio spalva dažnai tamsesnė, ypač veisimosi sezono metu. Veisimosi laikotarpiu patinai būna aktyvesni, garsiai baubia ir ginasi nuo kitų patinų.
Patelės yra mažesnės ir lengvesnės už patinus, o jų kūnas elegantiškesnis. Skirtingai nei patinai, jos neturi ragų. Patelės kailis paprastai būna šviesesnis, su ryškesniomis dėmėmis šonuose, ypač vasarą. Rudenį ir žiemą kailis tampa tamsesnis, o dėmės mažiau matomos. Patelės dažniausiai laikosi grupėmis su kitomis patelėmis ir jaunikliais, užtikrindamos jų saugumą.
Danielių jaunikliai gimsta pavasarį ir yra lengvai atpažįstami pagal mažą dydį bei ryškiai dėmėtą kailį, kuris padeda jiems maskuotis nuo plėšrūnų. Jie dažniausiai laikosi šalia motinos ir pradeda savarankiškai maitintis vos kelių savaičių amžiaus. Pirmaisiais gyvenimo metais jauniklių kūno forma yra lieknesnė, o jų kailis būna šviesesnis nei suaugusių gyvūnų. Kailio dėmėtumas mažėja, kai jaunikliai auga, ir beveik išnyksta suaugus.
Danielio veisimosi sezonas
Danieliai gyvena lapuočių ir mišriuose miškuose, kur yra atvirų pievų ar parkų plotų. Jie mėgsta vietas, kuriose derinami miškai ir atviros teritorijos, leidžiančios lengviau maitintis ir stebėti aplinką. Buveinėse taip pat turi būti prieiga prie vandens šaltinių. Danieliai yra prisitaikę prie įvairių sąlygų, todėl jie dažnai aptinkami net pusiau urbanizuotose vietovėse, pavyzdžiui, dideliuose parkuose ar dvarų teritorijose.
Danielio veisimosi sezonas, dar vadinamas rujos laikotarpiu, vyksta rudens mėnesiais – dažniausiai rugsėjo pabaigoje–lapkričio pradžioje. Šiuo metu patinai būna itin aktyvūs, kovoja dėl patelių dėmesio ir skleidžia garsius baubimo garsus, kurie padeda patelėms juos surasti ir perspėja konkurentus. Baubimas dažniausiai girdimas anksti ryte arba vakare. Veisimosi metu patinai taip pat užima tam tikras teritorijas, kuriose bando sutelkti pateles (vadinamąsias haremų grupes).
Patinai demonstruoja savo jėgą ir statusą, naudodami ragus kovoms su kitais patinais. Kova prasideda įspėjimais – patinai gali stoti šalia vienas kito, „rodydami“ savo dydį ir stiprumą. Jei nė vienas neatsitraukia, jie įsiremia ragais ir stengiasi išstumti varžovą iš teritorijos. Šios kovos kartais gali baigtis rimtais sužeidimais. Patelės tuo metu renkasi stipriausius patinus pagal jų elgesį, kovų sėkmę ir teritorijos tinkamumą. Patinai išsekina save rujos metu, nes mažai valgo, o didžiąją laiko dalį skiria kovoms ir teritorijos gynimui. Veisimosi sezono pabaigoje patinai būna fiziškai išsekę, o jų ragai netrukus pradeda kristi, ruošdamiesi naujam ciklui.
Danieliai veisiasi ten, kur jaučiasi saugūs ir kur yra pakankamai maisto bei tinkamų vietų jaunikliams slėptis. Patelės jauniklius atsiveda nuošalesnėse miškų ar miškingų pievų vietose, kur gausu augmenijos, užtikrinančios priedangą nuo plėšrūnų. Veisimosi laikotarpiu patinai pasirūpina, kad jų teritorijos būtų netoli vandens telkinių ir maistui tinkamų plotų.
Kuo maitinasi danielius
Danieliai yra žolėdžiai gyvūnai, kurių mityba priklauso nuo sezono ir aplinkoje esančio maisto. Pavasarį ir vasarą jie minta šviežia žole, jaunais medžių ir krūmų ūgliais bei lapais, o rudenį pirmenybę teikia gilėms, kaštonams, vaisiams ir uogoms, kurios suteikia daug energijos žiemai. Žiemos metu, kai augmenijos mažai, danieliai minta medžių žieve, sausais augalais ir samanomis. Jie yra prisitaikę prie įvairių buveinių ir gali rasti maisto net žmogaus sukurtose teritorijose, pavyzdžiui, parkuose ar soduose.
Kokius garsus skleidžia danielius
Danieliai skleidžia įvairius garsus, priklausomai nuo situacijos ir sezono. Veisimosi sezono metu patinai garsiai baubia (primena riaugėjimą), siekdami parodyti savo jėgą, patraukti patelių dėmesį ir įspėti konkurentus. Šis baubimas yra žemas, aidus ir dažnai girdimas ankstyvą rytą ar vakare. Patelės ir jaunikliai taip pat skleidžia garsus, tačiau jie yra tylesni ir dažniausiai girdimi tarpusvio komunikacijai – tai gali būti trumpi mekenimą primenantys garsai. Jie naudojami bendraujant su jaunikliais arba perspėjant apie pavojų. Grėsmės akivaizdoje danieliai skleidžia šaižų šnypštimą arba urzgimą, kad įspėtų kitus bandos narius.
Danieliai dvaruose – prabangos ir statuso simbolis
Lietuvoje danieliai dvaruose buvo auginami jau nuo viduramžių. Apie tai liudija istoriniai šaltiniai ir kai kurių dvarų parkai, kuriuose iki šiol galima rasti danielių pėdsakų. Šie gyvūnai simbolizavo turtingumą, galią ir kilmingumą. Danieliai dvaruose buvo laikomi dėl:
- Grožio: danielių dėmėtas kailis ir grakštūs judesiai puošė dvarų parkus ir medžioklės plotus.
- Prestižo: turėti danielių buvo statuso simbolis, rodantis dvarininko turtingumą ir padėtį visuomenėje.
- Medžioklės: danielių medžioklė buvo laikoma aristokratų pramoga.
- Mėsos: danielių mėsa buvo laikoma delikatesu ir buvo patiekiama ant išskirtinių vakarienių.
Danieliai buvo laikomi specialiai įrengtuose aptvaruose, kurie dažnai būdavo dideli ir turtingai papuošti. Dvarininkai samdydavo specialius žmones, kurie rūpinosi danieliais. Jie buvo šeriami kokybišku pašaru, gydomi, o jų gyvenimo sąlygos buvo atidžiai prižiūrimos. Dvaruose buvo organizuojamos ištaigingos medžioklės, kuriose dalyvaudavo ne tik dvarininkai, bet ir jų svečiai.
Šiandien danieliai vis dar auginami Lietuvoje, tačiau dažniausiai tai daroma ne dvaruose, o specializuotuose ūkiuose. Danielių mėsa yra vertinama dėl savo skonio ir maistinių savybių, o jų odos naudojamos įvairiems gaminiams gaminti.
Įdomūs faktai apie danielių
- Ragų unikalumas. Danielio patinų ragai yra mentės formos – tai išskirtinis požymis, kuris skiria juos nuo daugelio kitų elninių šeimos narių. Ragai kasmet nukrenta žiemą ir vėl atauga pavasarį.
- Spalvų įvairovė. Danielių kailio spalva gali skirtis – nuo įprasto dėmėto rudai oranžinio vasarą iki tamsaus arba net beveik juodo atspalvio žiemą. Egzistuoja ir albinosinių danielių, kurie yra labai reti.
- Kilmės regionas. Nors šiandien danieliai paplitę daugelyje pasaulio sričių, bet iš pradžių jie buvo kilę iš Viduržemio jūros regiono, dabartinės Turkijos ir Rytų Europos teritorijų.
- Socialumas. Danieliai gyvena grupėmis – patelės su jaunikliais buriasi į bandas, o patinai dažnai laikosi atskirai, išskyrus veisimosi sezoną.
- Istorinis populiarumas. Danieliai buvo labai vertinami aristokratų ir dvarų šeimininkų Europoje dėl savo gražios išvaizdos ir gebėjimo prisitaikyti prie parkų aplinkos, todėl jie buvo tyčia introdukuoti įvairiose šalyse kaip dekoratyviniai gyvūnai.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/danielius/
- https://www.wildlifetrusts.org/wildlife-explorer/mammals/fallow-deer
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.