Europinis žalvarnis (Coracias garrulus) yra įspūdingas, ryškių spalvų paukštis, išsiskiriantis mėlynų, žalių ir rudų spalvų plunksnomis. Jis dažniausiai aptinkamas Pietų ir Vidurio Europoje, tačiau Lietuvoje laikomas itin retu svečiu. Šis paukštelis mėgsta atvirus miškus, pievas ir laukus, o lizdus suka medžių drevėse. Straipsnyje apžvelgsime ir supažindinsime su žalvarnio išvaizda, gyvenimo būdu, mityba ir kitais jam būdingais bruožais.
Europinis žalvarnis – pagrindiniai faktai
| Dydis | Apie 30-32 cm |
| Svoris | Apie 100-200 g |
| Veisimosi sezonas | Gegužės-birželio mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Apie 5-10 metų |
| Buveinė | Pievos, atviri laukai su pavieniais medžiais |
| Mėgstamiausias maistas | Įvairūs vabzdžiai |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, natūralių lizdaviečių trūkumas |
Kaip atpažinti žalvarnio patelę, patiną bei jauniklį
Europinio žalvarnio patinas yra ryškus ir išsiskiria spalvingomis plunksnomis. Jo galvą, kaklą ir krūtinę dengia žydros arba melsvos spalvos plunksnos, pereinančios į turkio atspalvį. Nugara bei viršutinė sparnų dalis yra šviesiai rusvos ar rudos spalvos. Sparnų apačia – tamsiai mėlyna, beveik violetinė, o kūno šonai ir uodega – žydri. Jo akys yra tamsios, ryškiai įrėmintos siauro oranžinio arba juodai pilko žiedo. Jo snapas pritaikytas medžioti vabzdžius – tiesus ir gana trumpas, bet stiprus bei tamsiai pilkos spalvos. Kojos – trumpos, stiprios, su aštriais nagais, padedančiais sugriebti šakeles ar grobį, jų spalva – rausvai pilka.
Patelės išvaizda yra šiek tiek blankesnė nei patinėlio. Jos plunksnos panašios, tačiau mėlyna spalva nėra tokia intensyvi, o kai kurie atspalviai – švelnesni, labiau linkę į pilkšvą ar šviesesnę žydrą spalvą. Krūtinė ir galva yra žydros spalvos, kartais turi švelnių žalsvų tonų. Sparnai turi panašias tamsiai mėlynas plunksnas kaip ir patinėliai. Akys taip pat tamsios, su švelniu oranžiniu žiedu aplinkui, nors žvilgsnis atrodo mažiau kontrastingas nei patinėlio.
Jauniklių išvaizda skiriasi nuo suaugusių paukščių. Jų plunksnos yra gerokai blankesnės, dominuoja švelniai rusva ar pilkai žalia spalva. O melsvi tonai dar nėra ryškūs ir matomi tik ant sparnų, šonų bei uodegos galiukų. Ši spalvų gama padeda jaunikliams likti mažiau pastebimiems aplinkoje, kol jie dar mokosi medžioti. Jauniklių akys yra tamsios, tačiau aplink oranžinio žiedo dar nėra arba jis labai neryškus. Snapas yra tamsus, bet mažesnis ir ne toks ryškiai išsivystęs kaip suaugusių paukščių. Kojos taip pat pilkos ir šiek tiek silpnesnės, padedančios jaunikliams įsitvirtinti šakose, bet mažiau pritaikytos aktyviai medžioklei.
Žalvarnio veisimosi sezonas
Europinio žalvarnio veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda gegužės mėnesį ir tęsiasi iki birželio pabaigos ar net liepos pradžios. Šiuo laikotarpiu žalvarniai renkasi tinkamas vietas lizdavietėms, dažniausiai senų medžių dreves ar natūralias ertmes. Patelė paprastai deda 4–5 kiaušinius, kuriuos peri apie 17–19 dienų. Jaunikliai lizde praleidžia maždaug 25–30 dienų, kol sustiprėja ir gali išskristi savarankiškai tyrinėti aplinkos.
Kur žalvarnis gyvena ir suka lizdus
Žalvarniai gyvena įvairiose atvirose buveinėse, tokiose kaip miškų pakraščiai, pievos, retmiškiai, laukai, kuriuose yra senų medžių ar giraičių. Jis dažnai renkasi vietas, kur auga seni medžiai, kurie suteikia natūralias dreves – tinkamas lizdavietėms. Jie taip pat gali įsikurti ir soduose ar parkuose, kur yra jiems tinkamų medžių. Lizdą žalvarniai paprastai įsirengia vidinėse medžių drevės dalyse, kurios paukštelius apsaugo nuo plėšrūnų ir kitų pavojų. Žalvarniai kartais taip pat gali sukti lizdus ir inkiluose. Tačiau jie turėtų būti pakabinti tinkamoje vietoje, pavyzdžiui, netoli senų medžių ar retmiškių.
Kaip skamba žalvarnio skleidžiamas balsas
Žalvarnio balsas dažniausiai skamba kaip ryškus, aštrus ir įkyrus „trrrrrr“ arba „kreik-kreik“. Jis taip pat gali skleisti įvairius trumpų garsų švilpimus, šnypštimus ir šauksmus. Paukšteliai skleidžia įvairius garsus tiek per poravimosi laikotarpį, tiek teritorinių kovų metu, kai gina savo gyvenamąją vietą. Jų balsas gali būti girdimas ir iš toliau, ypač kai paukštis skrenda ar yra įsikūręs ant aukštesnių medžių šakų.
Kuo žalvarnis panašus į varną
Žodis „varna“ žalvarnio varde greičiausiai kilo dėl panašumo į kitus varninių paukščių šeimos atstovus. Nors žalvarnis nepriklauso varniniams paukščiams, bet jis turi kai kurių panašumų. Pavyzdžiui, jo dydis ar stiprus snapas, bei įgūdis gaudyti vabzdžius skrendant, panašiai kaip kai kurių kitų varnų giminaičių. Pavadinimas galėjo kilti ir dėl paukščio „karingo“ būdo – žalvarnis garsėja drąsa ginti savo lizdą ir teritoriją, o varnos taip pat yra žinomos dėl savo drąsos.
Kuo maitinasi ir kur žiemoja žalvarnis
Žalvarnis maitinasi įvairiais vabzdžiais ir jų lervomis, tačiau dažniausiai renkasi didesnius vabzdžius, tokius kaip mėšlavabalius, žiogus, drugius ir skruzdėles. Jis taip pat gali medžioti mažus vorus ir kitus bestuburius. Jo ilgas, stiprus snapas leidžia lengviau rasti maisto medžių žievėje ir ant lapų arba sugauti skraidančius vabzdžius. Žalvarnis dažnai medžioja skraidydamas arba sėdėdamas ant medžių šakų ir stebėdamas aplinką, kol pastebi grobį. Jis taip pat gali rinkti maistą nuo žemės.
Europinis žalvarnis yra migruojantis, todėl žiemos metu jis išskrenda į pietinius kraštus. Žiemą jis palieka Šiaurės ir Vidurio Europą, kur dažnai būna šaltesnės sąlygos, ir persikelia į šiltus Viduržemio jūros regiono kraštus, kaip Prancūziją, Ispaniją, Italiją ar net Šiaurės Afriką.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/zalvarnis/
- https://ebird.org/species/eurrol1
- https://datazone.birdlife.org/species/factsheet/european-roller-coracias-garrulus
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.