Baltasis gandras (Ciconia ciconia) yra vienas iš ikoniškiausių ir labiausiai vertinamų paukščių Europoje, Afrikoje ir kai kuriose Azijos dalyse. Šis stambus sparnuotis, pripažintas dėl savo įspūdingos išvaizdos ir kultūrinės reikšmės, jau daugelį amžių žavi žmones. Lietuvoje – tai nacionalinis paukštis. Turime įvairių susijusių mitų ir tikėjimų, neva gandras gali atnešti žmonėms laimę ir paimti iš jų ligą, paskandindamas pelkėje.
Priimta tikėti, jog gandrai apsigyvena tik gerų žmonių sodybose. Todėl keliautojams, norintiems gauti nakvynę, net būdavo patariama ieškotis sodybos, šalia kurios gyvena gandrai. Taigi šiame straipsnyje gilinsimės į baltojo gandro biologiją, elgseną, migracijos ypatumus, maitinimosi įpročius.
Baltasis gandras – pagrindiniai faktai
| Dydis | Apie 100-115 cm |
| Svoris | Apie 5-10 kg |
| Veisimosi sezonas | Kovo-balandžio mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Apie 20-25 metų |
| Buveinė | Pelkės, pievos, žemės ūkio laukai |
| Mėgstamiausias maistas | Varlės, driežai, gyvatės, graužikai |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, tarša, žemės ūkyje naudojami chemikalai |
Kaip atpažinti baltąjį gandrą: patelę, patiną bei jauniklį
Gandras yra didelis, išskirtinės išvaizdos paukštis. Jo kūno plunksnos baltos spalvos, o sparnai padengti kontrastingomis juodomis plunksnomis. Jis turi ilgas, plonas raudonas kojas ir ilgą, smailų raudoną snapą. Suaugę paukščiai paprastai būna nuo 100 iki 115 cm dydžio, o sparnų ilgis – nuo 155 iki 215 cm. Dėl elegantiško skraidymo ir įspūdingos išvaizdos gandrai lengvai atpažįstami laukinėje gamtoje. Gandro jauniklių snapai yra juodi, o kojos gelsvai pilkos spalvos. Patinai dažniausiai yra didesni už pateles, tačiau abiejų lyčių plunksnos yra vienodos.
Veisimosi sezonas ir kaip atrodo gandro buveinė
Gandrų poravimosi sezonas prasideda kiekvieną pavasarį, kai patinai kovo arba balandžio mėn. grįžta į veisimosi vietas. Patinai atvyksta keliomis dienomis anksčiau už pateles. Laukdami patelių patinai padidina lizdą, kurį kartu su patele naudojo ankstesniais metais. Patelė ir patinas vienas kitam skleidžia švelnius kalenimą primenančius garsus – tai yra būdas užmegzti santykius. O garsiai ir triukšmingai jie įspėja kitus, kad neleistų įsibrovėliams patekti į lizdą. Tai monogamiški paukščiai, dažnai sudarantys ilgalaikius porų ryšius.
Baltieji gandrai mėgsta atviras buveines su gausiais maisto šaltiniais, pavyzdžiui, pelkes, pievas ir žemės ūkio laukus. Jie dažnai pastebimi vietovėse, kuriose yra vandens telkinių ir atvirų plotų, nes tai suteikia daug galimybių jiems užtektinai apsirūpinti maisto šaltiniais. Veisimosi sezono metu gandrai stato didelius lizdus aukštuose medžiuose, ant stogų ar specialiai tam įrengtų platformų.
Kaip atrodo gandro kiaušiniai ir kur jis suka lizdus
Baltieji gandrai lizdus suka ir peri nedidelėmis grupėmis, kurias sudaro vos kelios poros. Šios poros gali sukti lizdus viena kitai matomoje vietoje, bet ne itin arti. Lizdai yra didžiuliai, statomi iš įvairių lazdų, šakų, rastų skudurų, popieriaus ir kitų turimų medžiagų. Lizdai gali būti iki 2 metrų skersmens ir 3 metrų gylio. Gandro lizdas yra vienas iš didžiausių, lyginant su kitais paukščiais. Lizdus stato abu poros paukščiai, bet patinėliai paprastai suneša daugiau medžiagų. Lizdai dažniausiai kraunami ant bokštų, namo stogų, elektros stulpų, kaminų ar specialiai žmogaus iškeltų stulpų skirtų lizdui.
Baltieji gandrai poruojasi kasmet. Patelės deda nuo 3 iki 6 kiaušinių, kurie išsirita maždaug po mėnesio. Kiaušiniai yra ovalios formos, o jų paviršius šiurkštus, kreidinis. Paprastai kiaušiniai būna balti, kartais su keliomis šviesiai rudomis dėmėmis. Kiaušinius abu tėvai inkubuoja apie 33-34 dienas.
Išsiritus kiaušiniams, abu tėvai pakaitomis maitina ir saugo jauniklius. Gandrų jaunikliai gali palikti lizdavietę ir tampa savarankiški maždaug po aštuonių savaičių. Jie lytiškai subręsta ir gali daugintis sulaukę maždaug ketverių metų amžiaus.
Kur žiemoja gandras
Gandrai yra migruojantys paukščiai. Jie peri Europoje ir Vakarų Azijoje, o žiemoti migruoja į Afriką, kartais į Artimuosius Rytus ar net į Indiją. Egzistuoja du pagrindiniai migracijos keliai: vakarinis – per Gibraltaro sąsiaurį į Afriką ir rytinis – per Artimuosius Rytus į Rytų Afriką. Šiais migracijos keliais gandrai turi įveikti net iki 10 000 km atstumą. Įdomu paminėti ir tai, kad neretai gandrų pora žiemojimo metu laiką leidžia skirtingose vietovėse.
Migracijos metu gandrai naudojasi šilto oro srovėmis, kurios leidžia jiems sklandyti. Taip taupoma energija skrendant dideliais atstumais. Šis skraidymo būdas yra ypač efektyvus ir reikalingas atsižvelgiant į jų įlgą kelionės trukmę. Migracijos laikotarpis yra kupinas pavojų, pavyzdžiui, sudėtingos oro sąlygos, kai kuriuose regionuose vykstantis medžiojimas ir buveinių nykimas. Tačiau gandrai pasižymi puikia orientacija, todėl geba grįžti į tas pačias veisimosi vietas metai iš metų.
Kaip skamba gandro giesmė
Baltieji gandrai tarpusavyje bendrauja skleisdami garsus, laikysena ir judesiais. Lytėjimas vyksta tarp tėvų ir jauniklių, taip pat tarp patino ir patelės poravimosi metu. Pavyzdžiui, sulaukę dviejų savaičių jaunieji gandriukai baksnoja savo tėvų snapus, taip prašydami maisto.
Skirtingai nei daugelis kitų paukščių, baltieji gandrai paprastai yra tylūs ir neturi tradicinės giesmės. Tačiau jie žinomi dėl jiems būdingo kalenimo snapais. Šį garsą gandrai skleidžia greitai atidarinėdami ir uždarinėdami savo snapą.
Kuo maitinasi gandras
Tai yra mėsėdžiai paukščiai, kurių mitybos racioną sudaro pagrinde vabzdžiai, varliagyviai, ropliai, smulkūs žinduoliai ir žuvys. Juos dažnai matysite besimaitinančius pelkėse, pievose ir žemės ūkio laukuose. Jie medžioja lėtai ir vaikščiodami, snapu gaudo grobį nuo žemės ar negilaus vandens.
Kodėl turime padėti gandrams
Gandrai yra nacionaliniai Lietuvos paukščiai. Lietuvoje priimta švęsti jų sugrįžimą kovo 25 dieną ir visuomet išlydėti rugpjūčio 24 dieną. Gandras nuo senų laikų laikytas šventu, kuris kilęs iš žmogaus ir neša laimę, gerovę. Gandro sugrįžimas pavasarį yra švenčiamas kaip naujo gyvenimo pradžia. Jis ne tik puošia mūsų kraštovaizdį, bet ir atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje.
Pirmiausia, baltieji gandrai yra tarsi bioindikatoriai, rodantys aplinkos sveikatą. Jie minta įvairiais vabzdžiais, varlėmis, mažais žinduoliais ir kitais smulkiais gyvūnais, todėl jų populiacija tiesiogiai priklauso nuo maisto prieinamumo ir buveinių kokybės. Sumažėjęs baltųjų gandrų skaičius gali signalizuoti apie ekosistemos problemas, tokias kaip tarša ar buveinių nykimas.
Antra, gandrai prisideda prie biologinės įvairovės palaikymo. Jie reguliuoja smulkiųjų gyvūnų populiacijas, tokiu būdu padėdami išvengti per didelės tam tikrų rūšių gausos, kuri gali pakenkti žemės ūkiui ir kitoms žmogaus veikloms. Atliktais skaičiavimais, Lietuvoje gyvena apie dešimtadalis visų gandrų Europoje. Daugelis buveinių pakito ar buvo visai sunaikintos dėl neapdairios žmogaus veiklos. Be to, baltieji gandrai lizdus šalia žmonių suka ne šiaip sau – jie tikisi žmonių globos. Saugokime ir gerbkime šiuos paukščius, kad ateities kartos galėtų džiaugtis baltojo gandro grožiu ir grakštumu.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/gandriniai/
- https://www.euronatur.org/en/what-we-do/bird-conservation-in-europe/profile-white-stork-ciconia-ciconia
- https://www.birdid.no/bird/eBook.php?specieID=1781
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.