Iguana – įspūdingas driežas su charakteriu. Kaip auginti?

Turinys

Iguana yra vienas iš didžiausių ir populiariausių naminių driežų, kuris savo įspūdingu dydžiu, ryškiomis spalvomis ir unikaliu charakteriu traukia egzotinių gyvūnų mylėtojų dėmesį visame pasaulyje. Nors šie ropliai gamtoje gyvena tropiniuose Centrinės ir Pietų Amerikos miškuose, namuose jie gali tapti išskirtiniais šeimos nariais, reikalaujančiais didelės atsakomybės ir specialių priežiūros žinių. Žalioji iguana (Iguana iguana) pasižymi ne tik įspūdinga išvaizda, bet ir sudėtingu elgesiu – ji gali būti draugiška ir atsipalaidavusi, tačiau veisimosi sezono metu gali tapti agresyvi ir teritorinė.

Iguanos natūraliai gyvena Meksikoje, Centrinėje Amerikoje, Pietų Amerikos tropikuose bei Karibų salose. Jos daugiausia laiko praleidžia medžiuose, šalia upių ir vandens telkinių, kur maitinasi augaline mityba ir šildosi saulėje. Suaugusios iguanos gali pasiekti iki 2 metrų ilgį ir sveria 4–8 kilogramus. Nors jaunikliai atrodo žavingai ir patrauklūs, būsimi šeimininkai turi suprasti, kad tai ilgalaikė atsakomybė – iguanos gali gyventi 15–20 metų ir reikalauja labai didelio, tinkamai įrengto terariumo bei kruopščios priežiūros.

Iguana – pagrindiniai faktai

Faktas	Informacija
Dydis	1,5–2 metrai (įskaitant uodegą)
Svoris	4–8 kg (suaugusios)
Veisimosi sezonas	Sausasis sezonas (namuose gali būti bet kada)
Gyvenimo trukmė	15–20 metų (nelaisvėje iki 25 metų)
Buveinė	Tropiniai miškai, šalia vandens telkinių; Centrinė ir Pietų Amerika
Mėgstamiausias maistas	Žolėdžiai – lapai, žiedai, vaisiai, daržovės
Atpažinimo požymiai	Didelė raginių dyglių ketera, stori žandai, ilga uodega, ryškiai žalia spalva
Grėsmės	Netinkamos laikymo sąlygos, stresas, metabolinės kaulų ligos, agresija veisimosi metu
Apsaugos statusas	Kai kuriose vietose saugomos dėl buveinių nykimo

Kaip atpažinti iguanos patiną, patelę ir jauniklį?

Iguanos patinai ir patelės turi keletą aiškių skirtumų, kurie tampa labiau matomi suaugus. Lytinę brandą iguana pasiekia 2–3 metų amžiaus.

Iguanos patinai yra gerokai didesni už pateles – jie gali užaugti iki 2 metrų ilgio ir sverti 6–8 kilogramus. Patinai turi labai ryškią nugarinę keterą, kuri driekiasi nuo galvos iki uodegos pabaigos – šie dygliai gali būti iki 8 cm ilgio. Patinų žandai stori (mėsingos odos klostės po žandikauliu) yra daug didesnės ir ryškesnės, ypač veisimosi sezono metu. Ant galvos gali turėti didelius ragus ar gumburus.

Patinų šlaunų vidiniame paviršiuje yra ryškūs porų taškeliai (femoralinės poros), iš kurių veisimosi metu išsiskiria vaškinės medžiagos. Spalva veisimosi sezono metu tampa ryškiai oranžinė ar raudona, ypač galvos ir nugaros srityse. Patinai yra teritoriniai ir agresyvesni, ypač veisimosi metu – jie gali pulti net savo šeimininkus.

Iguanos patelės yra mažesnės – paprastai 1,2–1,5 metro ilgio ir sveria 305 kilogramus. Jos turi žymiai mažesnę nugarinę keterą ir dygliai yra trumpesni. Patelių žandai taip pat mažesnės ir ne tokios ryškios. Jos turi subtilias femoralines poras, bet jos beveik nepastebimos. Patelių spalva išlieka žalesnė ir ramesnė, nors gali šiek tiek keistis veisimosi sezono metu. Elgesys paprastai ramesnis ir mažiau agresyvus nei patinų. Nėščios patelės gali tapti labiau teritorinės ir ieškoti tinkamų vietų kiaušiniams dėti.

Iguanos jaunikliai gimsta tik 15–25 cm ilgio ir sveria apie 10–15 gramų. Jų spalva yra ryškiai žalia su tamsesniais žiedais ar dryžiais ant uodegos. Jaunikliai turi proporcionaliai didesnes galvas ir akis nei suaugusieji. Jų nugarinė ketera jau matoma, bet dar labai maža. Pirmus kelerius metus jaunikliai auga labai greitai ir po 2–3 metų pasiekia lytinę brandą. Šiuo laikotarpiu jų spalva gali keistis – kai kurie individai tampa pilkesni, rudesni ar net mėlyni, priklausomai nuo geografinės kilmės.

Kaip atpažinti iguanos patiną, patelę ir jauniklį? — Iguanos patinas

Iguanos veisimosi sezonas ir rūpinimasis jaunikliais

Iguanų veisimosi sezonas gamtoje sutampa su sausuoju sezonu – paprastai tai būna gruodžio–vasario mėnesiais. Namuose laikomos iguanos gali pradėti rujoti bet kuriuo metu, jei sąlygos yra tinkamos, tačiau dažniausiai tai vis tiek atsitinka žiemos–pavasario laikotarpiu.

Veisimosi metu patinai tampa itin agresyvūs ir teritoriniai. Jų spalva pasikeičia į ryškiai oranžinę ar raudoną, ypač galvos, pečių ir šonų srityse. Patinai aktyviai demonstruoja savo dominavimą – linkčioja galva, ištempia žandus, atlieka „spaudimus“ priekinėmis letenomis ir puola bet kokį subjektą, kurį laiko konkurentu – įskaitant žmones, veidrodžius ar net savo atspindį lange. Šiuo metu net labai prijaukintos iguanos gali tapti pavojingos ir stipriai įkąsti ar sužeisti savo uodega.

Piršimosi ritualo metu patinas priartėja prie patelės, demonstruodamas savo spalvingumą ir jėgą. Jis apšlaksto patelę kvapo medžiagomis ir bando ją prilaikyti, įkandęs į sprandą ar pečius. Poravimasis gali atrodyti agresyvus – patinas stipriai laiko patelę, o ji gali būti sužalota. Dėl šios priežasties patinų ir patelių, neplanuojant veisimo, nerekomenduojama laikyti kartu.

Po sėkmingo poravimosi patelė tampa nėščia 60–90 dienų. Šiuo laikotarpiu ji tampa labiau teritorinė, mažiau valgo ir ieško tinkamos vietos kiaušiniams dėti. Prieš dedant kiaušinius patelė tampa labai nerami, kasinėja terariumą ir gali net atsisakyti maisto. Dėjimo metu ji iškasa gilų urvelį ir padeda 20–70 kiaušinių (vidutiniškai 30–40), kuriuos atsargiai užkasa. Gamtoje patelė dažnai saugo kiaušinių vietą kelias dienas, bet vėliau palieka juos.

Kiaušiniai inkubuojami 90–120 dienų esant 28–30 °C temperatūrai. Jaunikliai prasimuša pro kiautą naudodami specialų kiaušinio dantį ant snukio, kuris vėliau nukrenta. Naujagimiams tenka patiems rūpintis savimi – jie iškart pradeda lipti į medžius ir ieškoti maisto. Gamtoje tik maža dalis jauniklių išgyvena dėl gausių plėšrūnų.

Iguanos veisimosi sezonas ir rūpinimasis jaunikliais — Iguanos kiaušiniai terariume

Kuo maitinasi iguana?

Vienas dažniausių mitų apie iguanas – kad jos mėsėdžiai. Iš tikrųjų iguanos yra griežti žolėdžiai, ypač suaugusios. Jų virškinamoji sistema pritaikyta augaliniam maistui ir netinkamas maitinimas yra viena pagrindinių ligų ir ankstyvos mirties priežasčių nelaisvėje auginamoms iguanoms.

Pagrindinis raciono pagrindas turėtų būti įvairūs lapiniai žalumynai ir daržovės. Tinkamiausi: daržinė kalendra, ridikas, pekino kopūstas, kininis bastutis, ropės lapai, žirnių ankštys, pipirų žiedynai, morkų viršūnės, brokolių viršūnės. Šie produktai turėtų sudaryti apie 80–90 % raciono.

Vaisiai ir uogos turėtų būti tik papildomas maistas, ne pagrindas – apie 10–20 % raciono. Tinka: mangai, papajos, figos, melionai, braškės, avietės, kivi. Vaisiai yra saldūs ir iguanos juos mėgsta, bet perdozavimas gali sukelti virškinimo problemų ir nutukimą.

Netinkami produktai: salotos Iceberg (beveik jokios maistinės vertės), špinatai ir mangoldai (per daug oksalatų), kopūstai ir brokoliai didesniais kiekiais (gali trukdyti skydliaukės veiklai), bet kokie gyvūninės kilmės produktai (mėsa, kiaušiniai, pieno produktai), vabzdžiai, komerciniai „iguanų“ pašarai su gyvūniniais baltymais.

Iguanai taip pat būtini kalcio papildai be vitaminas D3 (barstyti ant maisto 3–4 kartus per savaitę) ir multivitaminų papildas (1–2 kartus per savaitę). Kalcio ir fosforo santykis labai svarbus – jis turėtų būti 2:1. Netinkamas maitinimas sukelia metabolines kaulų ligas (MBD), kurios yra labai dažnos nelaisvėje auginamoms iguanoms.

Šviežio vandens prieiga turi būti visada. Iguanos gali gerti iš dubens, bet taip pat sugeria drėgmę per odą, todėl rekomenduojama kasdien purkšti terariumą. Kai kurios iguanos mėgsta mirkti vandenyje.

Kokius garsus skleidžia iguana?

Iguanos yra gana tylūs ropliai ir neskleidžia daug garsinių signalų. Tačiau jos turi kelias komunikacijos formas, kurias naudoja specifinėse situacijose.

Šnypštimas yra dažniausias iguanos garsas. Ji šnypščia, kai jaučiasi grąsinama, išsigandusi ar supykusi. Tai gynybinis garsas, įspėjantis potencialius priešus laikytis atokiau. Šnypštimas paprastai lydimas agresyvios kūno kalbos – ištemptų žandų, atidarytos burnos, nugarinės keteros pakėlimo.
Pūškavimas ar sunkus kvėpavimas gali reikšti stresą, karštį ar kvėpavimo takų problemas. Jei iguana nuolat sunkiai kvėpuoja, tai gali būti kvėpavimo sistemos infekcijos ženklas.

Tačiau dauguma iguanų komunikacijos vyksta per kūno kalbą, ne garsus:

galvos linksėjimas – dominavimo ar teritorijos gynimo gestas;
žandų ištempimas – grasinimas ar demonstruojamas dominavimas;
tamsėjanti spalva – stresas ar ligos požymis;
atsipalaidavusi poza – komfortas ir pasitenkinimas;
mojavimas uodega – agresija ar dirginimas;
lėtas mirksėjimas – pasitikėjimas, ramybė.

Iguana taip pat naudoja chemines medžiagas komunikacijai. Ji turi specialias liaukas, išskiriančias feromoninius kvapus, kuriuos kitos iguanos gali aptikti.

Įdomūs faktai apie iguaną

Trečioji akis. Iguanos turi unikalų organą viršuje galvos – parietalinę akį, dar vadinamą „trečiąja akimi“. Nors ji nemato vaizdų kaip normalios akys, ji jautri šviesai ir padeda iguanai aptikti plėšrūnus iš viršaus bei reguliuoti savo cirkadinio ritmo ciklus.
Uodega kaip ginklas. Iguanos uodega gali būti dvigubai ilgesnė nei kūnas ir sveria apie trečdalį viso kūno svorio. Suaugusios iguanos naudoja uodegą kaip galingą gynybos ginklą – jos gali daužti uodega su tokia jėga, kad palieka skausmingas mėlynes ar net sulaužo mažesnius kaulus.
Puikios plaukikės. Nors iguanos gyvena medžiuose, jos yra puikios plaukikės. Pavojaus atveju jos gali šokti nuo šakų tiesiai į vandenį ir nuplaukti ilgą atstumą. Jų ilga uodega veikia kaip vairas ir padeda judėti vandenyje.
Regos meistrai. Iguanos turi puikią spalvinę regą ir gali matyti UV spektrą. Jos gali aptikti judėjimą iš labai toli ir turi beveik 360 laipsnių matomumo kampą. Tačiau jos prastai mato artimų objektų detales.
Regeneracijos galimybės. Jaunos iguanos gali iš dalies atauginti nutrūkusią uodegos dalį, nors ji nebūna tokia tobula kaip originali. Suaugusioms iguanoms ši galimybė sumažėja.
Įspūdingas šuolis. Iguanos gali šokinėti nuo šakos ant šakos su stulbinančiu tikslumu ir gali nušokti žemyn iš 12–15 metrų aukščio be jokių sužeidimų.
Mitologinė reikšmė. Majų ir actekų kultūrose iguanos buvo gerbiamos kaip svarbūs gyvūnai. Jos buvo laikomos delikatesais ir naudojamos religinėse ceremonijose. Kai kuriose Centrinės Amerikos vietovėse jas tebelaiko maisto šaltiniu.

Ar verta iguaną auginti namuose?

Iguana namuose — tai didelė atsakomybė. Ji nėra tinkamas pasirinkimas pradedantiesiems. Suaugusiai iguanai reikia labai daug vietos (dažnai atskiro kambario ar didelio terariumo), nuolatinio UVB apšvietimo, šildymo ir specialios mitybos — tai reiškia ir reikšmingas pradines bei nuolatines išlaidas.

Per veisimosi sezoną net prijaukintos iguanos gali tapti agresyvios; įkandimas ar uodegos smūgis gali sužeisti. Be to, šiems ropliams dažnai pasitaiko specifinių sveikatos problemų (metabolinė kaulų liga, infekcijos, parazitai), todėl reikalingas veterinaras, dirbantis su ropliais.

Kasdienė priežiūra taip pat nėra menka: reikia ruošti šviežią maistą, valyti terariumą ir kontroliuoti temperatūrą bei drėgmę. Jei turite žinių, laiko, erdvės ir lėšų — iguana gali būti įdomus kompanionas; jei ne — geriau apsvarstyti paprastesnį augintinį arba palikti iguaną patyrusiems laikytojams.

Iguana – tai ne tik įspūdingas driežas, bet ir iššūkis, reikalaujantis kantrybės, žinių bei nuoširdaus atsidavimo. Šis tropikų roplys gali tapti išskirtiniu augintiniu ir tikru gamtos stebuklu jūsų namuose, jei jam sukursite tinkamas sąlygas bei skirsite pakankamai dėmesio. Tačiau svarbiausia – prieš priimant sprendimą įsitikinti, kad esate pasiruošę ilgalaikei atsakomybei. Iguana nėra dekoracija ar trumpalaikis įgeidis – tai ilgametis, charakteringas ir protingas gyvūnas, kuris atsidėkoja tik tiems, kurie moka suprasti jos pasaulį.

Šaltiniai:

Iguana – įspūdingas driežas su charakteriu. Ar tinka auginti namuose?