Jerubė – baikšti miškų tankmės gyventoja. Kaip ji atrodo?

Paprastoji jerubė (Bonasa bonasia) – tai nedidelis, tačiau itin slapus miško paukštis, gyvenantis tankiuose Lietuvos miškuose ir yra žinomas dėl savo gebėjimo puikiai maskuotis aplinkoje. Šis paukštis priklauso tetervininių paukščių šeimai ir išsiskiria ne tik įdomiais poravimosi ritualais, bet ir savitu balsu. Tai švelnus, švilpiantis garsas, kuris skamba ankstyvą pavasarį, kai patinai kviečia poravimuisi pateles. Šiame straipsnyje aptarsime jerubės išvaizdą ir gyvenimo ypatybes detaliau.

Jerubė – pagrindiniai faktai

Dydis	Apie 35-39 cm
Svoris	Apie 500-700 g
Veisimosi sezonas	Balandžio-birželio mėn.
Gyvenimo trukmė	Apie 3-5 metus
Buveinė	Tankūs ir subrendę miškai
Mėgstamiausias maistas	Uogos, sėklos, vabzdžiai
Grėsmės	Buveinių nykimas

Kaip atpažinti jerubės patelę, patiną bei jauniklį

Jerubė yra nedidelis miško paukštis. Jos patinėlis išsiskiria ryškesnėmis plunksnų spalvomis ir kontrastingesniais raštais. Jis turi tamsiai rudą ar net juodą gerklę su balta juosta aplink ją. Ši dėmė primena tarsi mažą kaklaraištį. Patinai yra šiek tiek didesni nei patelės, nors skirtumas nėra labai ryškus. Patinų plunksnos pilkai rudos su sudėtingais juodais, baltais ir rudais raštais. Krūtinė dažniausiai pilkesnė, o bendros jų kūno plunksnos yra tamsesnės nei patelių. Patinai turi nedidelį, tačiau matomą kuodelį ant galvos, kuris gali pasikelti, kai jie yra budrūs arba per tuoktuves.

Patelės yra šiek tiek mažesnės už patinus. Jų plunksnų spalva mažiau ryški ir labiau prisitaikiusi prie aplinkos. Patelės neturi juodos gerklės dėmės, kaip patinai. Jų gerklė dažniausiai yra šviesesnė, rusvos spalvos ir su dėmėmis. Plunksnų raštai ramesni, rusvos, pilkšvos ir rudos spalvos atspalviai padeda patelėms lengviau maskuotis, ypač perėjimo metu. Patelės taip pat turi nedidelį kuodelį, bet jis mažiau ryškus nei patinų. Patelės dažniausiai yra atsargesnės, ypač, kai rūpinasi savo jaunikliais.

Jaunikliai yra mažesni, turi trumpesnius sparnus ir uodegas nei suaugusieji. Jų plunksnos panašios į patelės – rusvos, pilkšvos ir raštuotos, tačiau žymiai mažiau ryškios. Palaipsniui augdami paukšteliai įgauna suaugusiųjų plunksnas. Jauniems patinėliams ima ryškėti švelni juoda gerklės dėmė, kai jie bręsta. Jaunikliai dažniausiai laikosi arti motinos, nes ji juos saugo ir moko ieškoti maisto. Jaunikliai yra labai atsargūs ir linkę sustingti arba slėptis pajutę pavojų.

Jerubės veisimosi sezonas

Jerubės veisimosi sezonas prasideda ankstyvą pavasarį, paprastai balandžio ar gegužės mėnesiais, kai miškuose tirpsta sniegas ir atsiranda daugiau maisto. Patinai šiuo metu tampa aktyvesni ir išraiškingesni – jie ima garsiai kviesti pateles, skleisdami jiems būdingą, švilpimą primenantį garsą. Šis kvietimas padeda patelėms lengviau surasti patinus tankiame miške ir yra skirtas nubrėžti jų teritorijos ribas bei patraukti partnerės dėmesį.

Veisimosi metu patinai taip pat demonstruoja savotiškus ritualus, siekdami sužavėti pateles. Jie išskleidžia uodegas, tarsi plunksnų vėduokles ir demonstruoja ryškias krūtinės plunksnas bei gerklės dėmę. Šie pasirodymai leidžia patelėms įvertinti patinų sveikatą ir pajėgumą. Tik stipriausi patinai turi geresnę galimybę išlikti ir apsaugoti savo palikuonis.

Kur jerubės gyvena ir suka lizdus

Jerubė gyvena tankiuose, drėgnuose spygliuočių ir mišriuose miškuose. Dažnai ten, kur gausu tankių krūmų, leidžiančių jai lengvai slėptis ir maitintis. Šiems paukščiams ypač patinka vietos su eglių, pušų ir beržų medžiais. Neretai sutinkamos šalia upelių ar pelkėtų vietovių. Tokiose buveinėse yra gausu vabzdžių ir augalų, kuriais šie paukščiai minta, taip pat jose yra daug slėptuvių nuo plėšrūnų.

Lizdus jerubės suka tiesiai ant žemės, pasirinkdamos tankiai apaugusias vietas po krūmais, šalia medžių šaknų arba tarp aukštos žolės. Lizdui jos naudoja sausų lapų, samanų ir spyglių sluoksnį. Kuris padeda izoliuoti ir paslėpti lizdą nuo plėšrūnų. Toks lizdo maskavimas labai svarbus, nes jerubė peri atviroje vietoje, o miške tyko daugybė plėšrūnų, kaip lapės ar vanagai, tad natūrali maskuotė padeda apsaugoti ir kiaušinius, ir perinčią patelę.

Patelė lizde deda apie 8–12 kiaušinių, kuriuos peri pati, o patinas tuo metu atlieka tik teritorijos apsaugos funkciją ir tiesiogiai į jauniklių auginimą nesikiša. Patelė peri kiaušinius maždaug tris savaites, kol išsirita jaunikliai. Šie iš karto geba vaikščioti ir sekti paskui motiną, tačiau visiškai savarankiški tampa tik po kelių savaičių.

Kaip skamba jerubės skleidžiamas balsas

Jerubės balsas yra gana specifinis ir tyliai skambantis, tačiau garsas aiškus. Balsas primena švelnų, ilgą švilpimą, kuris dažnai apibūdinamas kaip „svi-i-i-i“. Šį švilpimą dažniausiai skleidžia patinas veisimosi sezono metu, siekdamas pritraukti patelę ir pažymėti savo teritoriją.

Be pagrindinio švilpimo, jerubės gali skleisti ir kitus garsus, pavyzdžiui, tylų „ki-ki-ki“ arba „pi-pi-pi“, kurie naudojami susisiekti su kitais paukščiais arba įspėti apie artėjantį pavojų. Šie garsai yra tylesni ir girdimi tik nedideliu atstumu, tad juos įprastai sunkiau išgirsti. Jerubės balsai dažniausiai bus girdimi ankstyvais rytais arba vakarais, kai miško tyla padeda garsams labiau išsiskirti.

Kuo maitinasi ir kur žiemoja jerubė

Šiltuoju metų laiku, pavasarį ir vasarą, jerubės minta įvairiu augaliniu ir gyvūniniu maistu. Jos ieško uogų (mėlynių, bruknių), pumpurų, lapų, jaunų ūglių. Jos taip pat lesa įvairius vabzdžius ir jų lervas, kurie yra svarbus baltymų šaltinis. Šis maistas padeda paukščiams sukaupti energijos atsargas prieš artėjantį rudenį ir žiemą. Rudenį mityba tampa labiau augalinė – jerubės lesa spygliuočių medžių sėklas, medžių pumpurus.

Žiemą, kai maisto šaltiniai tampa riboti, jerubės priverstos maitintis kietesniu ir sunkiau virškinamu maistu. Tuomet jos dažniausiai lesa spyglius, ypač eglių, taip pat įvairius pumpurus ir džiovintus medžių lapus. Šis maistas yra mažiau maistingas, todėl žiemą paukščiai yra mažiau aktyvūs ir juda mažesniais atstumais, kad taupytų energiją.

Jerubės Lietuvoje žiemoja tuose pačiuose miškuose, kur gyvena visus metus. Žiemą jos praleidžia tankiuose spygliuočių miškuose, kur eglės ir kiti tankūs medžiai suteikia apsaugą nuo vėjo, šalčio ir plėšrūnų. Jei sniego sluoksnis storas, jerubės dažnai slepiasi po sniegu, įsirausdamos į sniego dangą ir taip išlaikydamos šilumą.

Šaltiniai:

Jerubė – paslaptinga ir baili miškų gyventoja. Kaip ji atrodo?