Ūdra - miela lyg šuo, o jos protui neįmanoma atsispirti

Turinys

Ūdra (Lutra lutra) – žavingas, tačiau plėšrus žinduolis, gyvenantis tiek vandenyje, tiek sausumoje. Tai aktyvus ir grakštus gyvūnas, kuris puikiai prisitaikė prie įvairių buveinių, ypač vandens telkinių aplinkoje. Lietuvoje jos dažnai sutinkamos upių, ežerų ir pelkių pakrantėse, kur jos medžioja ir gyvena. Tačiau kaip ir daugelis kitų plėšrūnų, ūdra kelia tam tikras grėsmes vietinei faunai ir ekologinei pusiausvyrai.

Ūdra – pagrindiniai faktai

Faktas	Informacija
Dydis	57–95 cm (su uodega)
Svoris	7–12 kg
Veisimosi sezonas	Skirtinguose regionuose gali vykti visus metus
Gyvenimo trukmė	Laukinėje gamtoje apie 8–12 metų
Buveinė	Upės, ežerai, pelkės, pajūrio zonos
Mėgstamiausias maistas	Žuvys, vėžiagyviai, graužikai, paukščiai, varliagyviai, vabzdžiai
Grėsmės	Buveinių nykimas, tarša, žvejų tinklai, brakonieriavimas

Kaip atpažinti ūdros patiną, patelę ir jauniklį?

Ūdros patiną, patelę ir jauniklį galima atskirti pagal tam tikrus fizinius ir elgesio skirtumus. Ūdros patinai yra didesni ir sunkesni nei patelės. Jų kūno ilgis ir svoris išsiskiria, todėl jie atrodo stambesni. Be to, patinų galva yra platesnė ir masyvesnė, suteikianti jiems galingesnę išvaizdą. Elgesio atžvilgiu patinai dažnai būna teritoriniai, o jų agresija gali sustiprėti, kai jie gina savo teritoriją ar kovoja dėl patelių.

Patelės yra mažesnės ir lengvesnės nei patinai. Jų galva yra siauresnė ir subtilesnė, o kūno proporcijos atrodo elegantiškesnės. Patelės elgesys yra atsargesnis, ypač kai jos turi jauniklių. Žindymo laikotarpiu patelės turi išsiplėtusius spenelius, kurie taip pat padeda jas atpažinti.

Ūdros jaunikliai yra žymiai mažesni už suaugusias ūdros, o jų kailis yra pūkuotas, kad suteiktų papildomos šilumos. Jaunikliai visada laikosi arti motinos, kol išmoksta plaukti ir savarankiškai medžioti. Be to, jie dažnai skleidžia aukšto tono garsus, kai kviečia motiną arba jaučia pavojų. Jauniklius atpažinti labai lengva dėl mažo dydžio ir priklausomybės nuo patelės.

Ūdros veisimosi sezonas ir rūpinimasis jaunikliais

Ūdros veisimosi sezonas priklauso nuo gyvenamosios vietos ir klimato. Šiaurės Europoje ir Lietuvoje veisimosi laikotarpis dažniausiai vyksta šiltuoju metų laiku, kai aplinkos sąlygos tampa palankesnės. Dažnai ūdra susilaukia dviejų vadų per sezoną. Patelė nėštumas trunka apie 60–70 dienų.

Veisimosi metu patinai tampa aktyvesni, daug keliauja ieškodami patelių ir gali būti labiau agresyvūs, gindami savo teritoriją. Poravimosi ritualai gali apimti žaidimus ir patelės persekiojimą vandenyje.

Jaunikliai dažniausiai gimsta urvuose prie vandens telkinių, kurie turi sausą įėjimą ir yra apsaugoti nuo plėšrūnų. Lizdą patelė iškloja minkštomis žolėmis ar kitomis medžiagomis, kad jaunikliams būtų šilta.

Ūdros jaunikliai gimsta akli ir beveik bejėgiai, todėl motina jais turi intensyviai rūpintis. Jauniklius prižiūri tik patelės, patinas prie šeimos reikalų neprisideda. Pirmąsias 4–6 savaites patelė maitina jauniklius tik pienu, o vėliau pamažu pradeda mokyti juos plaukti ir medžioti. Motina dažnai saugo jauniklius nuo plėšrūnų ir retai palieka lizdą, išskyrus medžioklę.

Kuo maitinasi ūdra?

Ūdros yra plėšrūnai, todėl jų mityba daugiausiai priklauso nuo gyvūninės kilmės maisto, kurį jos randa savo gyvenamojoje aplinkoje. Pagrindinis ūdrų maisto šaltinis yra žuvys. Jos renkasi mažesnes, lėčiau plaukiančias arba silpnas žuvis, nes jas lengviau sugauti. Ūdros taip pat dažnai maitinasi vėžiagyviais ir moliuskais, kuriuos įveikia savo aštriais dantimis.

Be žuvų ir vėžiagyvių, ūdrų mitybos racioną papildo varliagyviai, tokie kaip varlės ir buožgalviai. Šie gyvūnai tampa lengvu grobiu pavasarį ir vasarą, kai jų aktyvumas yra didžiausias. Ūdros taip pat kartais medžioja vandens paukščius ir jų jauniklius arba plėšia kiaušinius, jei žuvų ar vėžiagyvių trūksta.

Esant poreikiui, ūdros prisitaiko prie aplinkos sąlygų ir papildo savo mitybą vabzdžiais bei jų lervomis, smulkiais graužikais ar ropliais. Tai ypač būdinga jaunikliams arba mažesnių rūšių ūdrų populiacijoms.

Ūdrų medžioklė dažniausiai vyksta anksti ryte arba vėlyvą vakarą, kai grobis yra aktyviausias. Jos yra labai prisitaikančios – rudenį labiau minta vėžiais ar varlėmis, o žiemą, kai sunkiau rasti žuvų, medžioja paukščius. Šis lankstumas padeda ūdroms išgyventi net sudėtingiausiomis sąlygomis.

Kokius garsus skleidžia ūdra?

Ūdros yra labai komunikabilūs gyvūnai ir savo garsais perduoda įvairią informaciją tiek tarpusavyje, tiek aplinkiniams. Jų skleidžiami garsai skiriasi priklausomai nuo situacijos, emocinės būsenos ir jų funkcijos:

Čirpavimas. Tai dažniausias ūdrų garsas, kuris primena švelnų švilpimą ar paukščių čiulbėjimą. Šis garsas dažnai naudojamas ramioje aplinkoje bendraujant su kitomis ūdromis, pavyzdžiui, kviečiant savo porą ar jauniklius.
Urzgimas arba šnypštimas. Šie garsai skleidžiami, kai ūdra jaučia grėsmę ar nori perspėti kitus apie pavojų. Tai įspėjamasis signalas, kuris informuoja apie netoliese esantį plėšrūną ar artėjančią grėsmę.
Cypsėjimas. Ūdros jaunikliai dažnai skleidžia aukštus, cypiančius garsus, kai šaukiasi motinos dėmesio arba jaučia alkį. Šis garsas padeda motinai greitai identifikuoti jauniklių poreikius.
Pliaukšėjimas ar kvykavimas. Suaugusios ūdros, ypač žaisdamos ar medžiodamos kartu, gali skleisti pliaukšėjimą primenančius garsus. Jie dažnai būna lydimi kūno judesių ir padeda koordinuoti veiksmus grupėje.
Garsūs šūksniai. Ūdros, esant stresinei situacijai, gali skleisti garsius šūksnius arba rėkimą, kuris signalizuoja apie staigią grėsmę arba skausmą.

Ūdrų garsų įvairovė rodo, kad šie gyvūnai yra socialūs ir labai išmanūs. Skirtingos garsų rūšys leidžia joms efektyviai bendrauti tiek ramiomis, tiek ekstremaliomis aplinkybėmis.

Ūdra žiemą

Ūdros puikiai prisitaikiusios prie šaltojo metų laiko ir sėkmingai išgyvena net atšiaurias žiemas. Jų tankus, vandeniui atsparus kailis ir fiziologinės savybės padeda išlaikyti šilumą bei prisitaikyti prie pasikeitusių aplinkos sąlygų. Ūdrų kailis yra dvigubas – tankus apatinis sluoksnis ir ilgesni išoriniai plaukeliai užtikrina puikią izoliaciją nuo šalčio ir vandens. Net žiemos metu, kai ūdra ilgą laiką praleidžia lediniame vandenyje, jos kūno temperatūra išlieka stabili. Be to, riebalinis sluoksnis po oda taip pat padeda išlaikyti šilumą.

Žiemą ūdros dažniausiai medžioja po ledu arba netoli ekečių likusių atvirų vandens plotų. Pagrindinis jų maistas išlieka žuvis, tačiau, jei žuvies trūksta, jos ieško varlių, vandens vabzdžių lervų ar net paukščių. Ūdros geba nardyti po ledu ilgą laiką ir yra itin vikrios net esant sudėtingoms sąlygoms.

Ūdros žiemą ne tik medžioja, bet ir mėgaujasi žaidimais. Vienas iš dažnai pastebimų elgesio būdų – čiuožimas ant pilvo per sniegą. Tai ne tik atrodo smagus užsiėmimas, bet ir gali būti efektyvus būdas judėti snieguotose vietovėse.

Vis dėlto žiemą ūdras gali labiau varginti maisto trūkumas, ypač jei vandens telkiniai pilnai užšąla. Tada jos priverstos leistis į ilgesnes keliones, ieškodamos atviresnių vandens plotų. Be to, intensyvi žmogaus veikla, kaip žvejyba ar statybos prie vandens telkinių, gali trikdyti jų ramybę ir apsunkinti žiemojimą.

Įdomūs faktai apie ūdras

Unikalus plaukimo stilius. Nors ūdros, kaip ir dauguma žinduolių, plaukia, jos turi labai specifinį plaukimo stilių. Ūdros plaukia it maži vandens šunys: trumpais, bet greitais judesiais, naudodamos kojas ir uodegą kaip vairą. Kai kurios ūdrų rūšys netgi sugeba atsistoti ant užpakalinių kojų ir plaukti tiesia linija. Dėl to jos vadinamos „vandens šunimis“.
Įrankių naudojimas. Ūdros yra vieni iš nedaugelio žinduolių, kurios naudoja įrankius. Jos renka akmenis ir naudoja juos, kad praskeltų kriaukles ar kitas sunkiai atidaromas maisto medžiagas. Ūdros žinomos dėl savo gebėjimo slėpti akmenis. Dažnai jas galima stebėti su akmenimis, laikomais po pilvu, o po to panaudojant juos maistui atidaryti.
Miegas su maisto atsargomis. Kai ūdros nardydamos pasigauna maisto, jos kartais miegodamos laiko jį sau ant pilvo, kad vėl galėtų pasimėgauti, kai nubus. Tai yra labai įdomus ir išskirtinis elgesys, nes ūdros gali miegoti labai kietai ir ilgą laiką.
Ypatingas kailis. Ūdros kailis yra ypatingas dėl savo atsparumo vandeniui. Šio kailio struktūra leidžia ūdroms plaukioti šaltuose vandenyse be baimės sušalti, nes kailis neleidžia vandeniui pasiekti odos. Todėl ūdros visada jaučiasi šiltai ir sausai, net jei jos būna vandenyje visą dieną.
Gebėjimas ištirti maistą. Ūdros pasikliauja savo rankomis ir uodegomis, kad apžiūrėtų ir išbandytų savo maistą. Jos labai jautrios ir smalsios, todėl dažnai bando patikrinti viską, ką randą vandenyje ar ant kranto. Tai joms padeda ne tik rasti maistą, bet ir apsisaugoti nuo nuodingų ar pavojingų organizmų.
Nardymo ypatumai. Ūdros yra ypatingi narai. Jos gali išbūti po vandeniu iki 10 minučių, nes turi gebėjimą sulėtinti širdies ritmą ir gerai kontroliuoti deguonies tiekimą savo organizmui. Tai padeda joms ištverti ilgą laiką po vandeniu.
Socialumas. Nors ūdrų gyvenimas dažnai siejamas su vienišumu, jos yra žinomos dėl savo ypatingai socialaus elgesio. Ūdros labai smalsios, žaismingos, mėgstančios bendrauti tiek tarpusavyje, tiek su žmonėmis. Jos taip pat puikūs terapiniai gyvūnai.

Šaltiniai:

Kodėl ūdra vadinama „vandens šunimi“ ir kaip ji demonstruoja protinius sugebėjimus savo gyvenime?