Kurtinys arba dar žinomas kaip vakarinis kurtinys (Tetrao urogallus) priklauso tetervinių šeimos paukščiams. Tai retas paukštis Lietuvos miškuose, todėl yra saugomas. Beje, tai didžiausias miškų paukštis, o pamačius gyvai negalima likti abejingam dėl jo išskirtinės išvaizdos. Taigi šį kartą supažindinsime su kurtinio rūšiai būdingomis savybėmis.
Kurtinys – pagrindiniai faktai
| Dydis | Apie 61-86 cm |
| Svoris | Apie 2,5-4,9 kg |
| Veisimosi sezonas | Balandžio-gegužės mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Apie 6 metai |
| Buveinė | Pušynai, mišrūs miškai, aukštapelkės, raistai |
| Mėgstamiausias maistas | Uogos, žolės, ūgliai, vabzdžiai |
| Grėsmės | Buveinių nykimas |
Kaip atpažinti kurtinio patelę, patiną bei jauniklį
Kurtinio patinas yra įspūdingas paukštis su labai išraiškingais bruožais. Jis beveik trečdaliu yra didesnis už patelę. Jo kūnas masyvus ir padengtas tankiu tamsių plunksnų apdaru, kuris daugiausiai yra juodos arba tamsiai rudos spalvos su metališku blizgesiu. Patinėlio krūtinės plunksnos yra tamsios su žaliu arba melsvu atspalviu, o sparnai ir uodega tamsesni, su ryškesniais baltais arba pilkšvais raštais. Be to, patino snapas yra šviesiai pilkas, beveik baltas, o virš akių yra raudonos odos atspalvio „antakiai“ arba skiautė, kuri tampa ypač ryški poravimosi metu, kai patinas demonstruoja savo grožį, kad pritrauktų pateles.
Kurtinio patelė, kitaip nei patinas, yra mažesnė. Ji turi labiau dėmėtą išvaizdą, kuri padeda jai maskuotis aplinkoje. Patelės plunksnos yra šviesesnės, paprastai rudos spalvos, su tamsesniais ir šviesesniais raštais, kurie primena miško paklotę. Skirtingai nei patinas, patelė neturi ryškių spalvų plunksnų ar metališko blizgesio. Jos spalvų gama labiau prislopinta ir rudai gelsvos spalvos. Patelės krūtinės srityje galima pastebėti smulkesnius, šviesius ir tamsius raštus, kurie padeda jai būti mažiau pastebimai plėšrūnų akivaizdoje, ypač kai ji rūpinasi jaunikliais. Patelės snapas taip pat mažesnis ir tamsesnės spalvos nei patino.
Kurtinio jaunikliai yra mažesni ir skiriasi tiek nuo patino, tiek nuo patelės. Iš pradžių jauniklių plunksnos yra pūkinės ir rudos, padengtos taškuotais raštais, kurie padeda maskuotis miško paklotėje. Jie turi smulkias dėmes ir linijas ant plunksnų, kurios vizualiai susilieja su miško aplinka. Augdami jaunikliai pamažu įgauna panašius bruožus į suaugusio paukščio. Tačiau jų plunksnos būna mažiau ryškios ir margos. Jaunikliai sparčiai auga ir tik subrendę jie visiškai įgauna suaugusiam kurtiniui būdingas spalvas ir dydį, priklausomai nuo to, ar tai bus patinas, ar patelė.
Kurtinio veisimosi sezonas
Lietuvoje kurtinio veisimosi sezonas prasideda pavasarį, paprastai nuo balandžio mėnesio ir gali tęstis iki gegužės pabaigos. Šiuo laikotarpiu stebimi kurtinių poravimosi ritualai, kurių metu patinai demonstruoja išskirtinį elgesį, kad pritrauktų pateles.
Patinų poravimosi elgesys yra ypač įdomus – patinai renkasi specifines vietas miške, vadinamas tuokvietėmis, kur garsiai „gieda“. Šis „giedojimas“ yra švilpimo ir kitų garsų seka, kurią jie lydi specifiniai judesiai. Patinas išskleidžia uodegą, pučia krūtinę ir demonstruoja raudonus „antakius“. Ši elgsena skirta įspėti varžovus ir pritraukti pateles, kurios ieško stipriausio ir sveikiausio partnerio.
Pasirinkusi patiną, patelė deda kiaušinius nuo balandžio pabaigos arba gegužės pradžioje. Ji deda apie 5–12 kiaušinių, kuriuos peri apie 26–28 dienas. Tuo laiku ji slepiasi miško tankmėje, o po išsiritimo rūpinasi jaunikliais, kurie iš pradžių būna labai pažeidžiami.
Kur kurtinys gyvena ir suka lizdus
Kurtinio buveinė yra miškuose, dažniausiai brandžiuose spygliuočių arba mišriuose miškuose. Lietuvoje kurtiniai dažniausiai aptinkami pušynuose arba eglynuose, kur miško paklotė yra gausi samanų, kerpių, uogų krūmų, tokių kaip mėlynės, bei kitų augalų, suteikiančių jiems maisto ir tinkamas sąlygas slėptis. Tokios buveinės taip pat turi būti gana tankios, su dideliu pomiškiu, kuris kurtiniams suteikia apsaugą nuo plėšrūnų ir ramybę veisimosi metu.
Kurtiniai lizdus suka tiesiog ant žemės, dažniausiai gerai paslėptose vietose po krūmais, miško tankumynuose ar po nuleipusiomis medžių šakomis. Lizdas paprastos konstrukcijos – tai nedidelė duobutė žemėje, išklota sausomis žolėmis, samanomis ar lapais. Jais patelė iškloja tam, kad apsaugotų kiaušinius nuo šalčio ir drėgmės. Kadangi lizdas yra ant žemės, svarbu, kad jis būtų paslėptas ir kuo mažiau matomas plėšrūnų, tokių kaip lapės ar kiaunės.
Kaip skamba kurtinio skleidžiamas balsas
Kurtinio balsas yra gana išskirtinis ir skamba įdomiai, ypač poravimosi laikotarpiu, kai patinai gieda, kad pritrauktų pateles ir išgąsdintų konkurentus. Kurtinio „giedojimas“ susideda iš trijų pagrindinių garsų sekos.
Spragsėjimas – tai garsas, primenantis greitą šakelių spragsėjimą. Šis etapas prasideda lėtais garsais, kurie palaipsniui greitėja.
Kalimas – garsas, primenantis greitą ir ritmingą kalenimą. Tai yra pagrindinė kurtinio giesmės dalis, kuri tampa intensyvi ir dominuojanti. Kurtinio balsas tampa vis garsesnis ir galingesnis, sukeliantis didelį įspūdį kitiems aplinkui esantiems kurtiniams.
Švilpavimas arba „kamščio traukimas“ – tai baigiamasis garsas, kuris skamba kaip garsus, trumpas švilptelėjimas arba garsas, primenantis kamščio traukimą iš butelio. Šis garsas yra žemesnio tono ir gilesnis. Būtent šis garsas yra vienas iš labiausiai atpažįstamų kurtinio giesmės elementų.
Ši „giedojimo“ seka dažniausiai girdima ankstyvą rytą, kai patinai tuokvietėse demonstruoja savo jėgą ir sveikatą, siekdami sužavėti pateles. Be to patinai tuoktuvių metu skleisdami šiuos intensyvius garsus, tam tikru momentu užspaudžia savo klausos kanalus. Šis mechanizmas atsiranda dėl ypatingo galvos ir kaklo raumenų įtempimo, kuris sumažina arba laikinai „užblokuoja“ jų klausą.
Šis laikinas kurtumas trunka labai trumpai, dažniausiai per garsiausią „kamščio traukimo“ garsą, kai kurtinio giedojimas pasiekia kulminaciją. Nors toks kurtumas gali būti pavojingas dėl plėšrūnų, tai taip pat rodo patino pasiryžimą ir atsidavimą poravimuisi.
Kuo maitinasi ir kur žiemoja kurtinys
Kurtinio mityba keičiasi priklausomai nuo sezono. Vasarą ir rudenį kurtiniai maitinasi įvairia augalija, tokia kaip uogos (mėlynės, bruknės), pumpurai, lapai, įvairūs žoliniai augalai. Kurtinia taip pat minta vabzdžiais, kurie suteikia papildomų baltymų, ypač jaunikliams. Žiemą, kai augalų pasirinkimas sumažėja, jų racioną sudaro spygliuočių medžių spygliai, daugiausia pušų ir eglių, nes jie išlieka žali net ir esant sniegui.
Kurtiniai žiemoja tame pačiame miške, kuriame gyvena visus metus. Šaltuoju metų laiku jie dažniausiai laikosi tankiose spygliuočių medžių vietose, kur yra gausu spyglių. Žiemą esant sniego, kurtiniai kartais išsirausia „sniego guolius“ – tunelius po sniegu, kur slepiasi nuo šalčio ir plėšrūnų. Toks prisitaikymas leidžia jiems išlikti šiltai ir apsaugoti savo energijos atsargas šaltuoju laikotarpiu.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/kurtinys/
- https://ebird.org/species/wescap1
- https://www.bto.org/understanding-birds/birdfacts/capercaillie
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.