Miegapelė – miškų snaudalė, pusę gyvenimo praleidžianti sapnuose, bet gelbstinti medžius nuo kenkėjų

Miegapelė (Glis glis) – žavingas, pūkuotas graužikas, kuris savo pavadinimą gavo dėl neįtikėtinai ilgo žiemos miego, trunkančio net 7 mėnesius. Šis naktinis miškų gyventojas yra tikras išgyvenimo meistras – pusę savo gyvenimo jis praleidžia giliai miegodamas, o kitą pusę aktyviai ruošiasi šiam ilgam poilsiui. Miegapelės yra nepakeičiami miškų saugotojai, kontroliuojantys kenkėjų populiacijas ir padedantys platinti medžių sėklas.

Lietuvoje šie nedideli graužikai yra retai sutinkami, saugotini bei įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Tačiau tai labai svarbūs mišrių ir lapuočių miškų ekosistemų nariai. Miegapelės gyvena medžių drevėse, yra puikios laipiotojos ir šuolininkės, o dėl savo naktinio gyvenimo būdo jos yra ne tik paslaptingos, bet ir sunkiai pastebimos.

Miegapelė – pagrindiniai faktai

Savybė	Informacija
Dydis	11–19 cm (su uodega 20–34 cm)
Svoris	70–200 g (rudenį iki 250 g)
Veisimosi sezonas	Birželio–liepos mėn.
Gyvenimo trukmė	4–9 metai laukinėje gamtoje
Buveinė	Lapuočių ir mišrūs miškai, parkai, sodai su senais medžiais
Mėgstamiausias maistas	Riešutai, vaisiai, sėklos, vabzdžiai, paukščių kiaušiniai
Žiemos miegas	6–7 mėnesiai (spalio–balandžio mėn.)

Kaip atpažinti miegapelės patiną, patelę ir jauniklį?

Miegapelių lyčių skirtumai nėra labai ryškūs, todėl juos atskirti gali būti sudėtinga nepatyrusiam stebėtojui.

Miegapelės patinas yra šiek tiek stambesnis už patelę – 13–19 cm kūno ilgio, su masyvesne galva ir platesniu kaklu. Patinų svoris paprastai siekia 120–200 g, o rudenį, prieš žiemos miegą, gali pasiekti net 250 g. Jų uodega yra labai pūkuota ir šiek tiek storesnė nei patelių. Patinai dažnai yra aktyvesni gindami savo teritoriją ir aktyvesni naktį, ypač veisimosi sezono metu, kai jie keliauja didesnius atstumus ieškodami patelių.

Miegapelės patelė yra mažesnė ir grakštesnė – 11–16 cm kūno ilgio, sveria 70–150 g. Veisimosi sezono metu patelių pilvas tampa apvalesnis, o žindymo laikotarpiu aiškiai matomi speneliai. Patelės elgsena paprastai atsargesnė, ypač kai jos globoja jauniklius. Jos daugiau laiko praleidžia lizdo aplinkoje ir rečiau keliauja toli nuo savo teritorijos.

Miegapelės jaunikliai gimsta labai maži – vos 2–3 g svorio, akli ir be plaukų. Pirmas savaites jie yra visiškai priklausomi nuo motinos. Po 3–4 savaičių jaunikliai atsimerkia, o po 6–8 savaičių jau gali palikti lizdą. Jauni gyvūnėliai yra žymiai mažesni už suaugėlius – 6–10 cm ilgio, su proporcingai didesne galva. Jų kailis šviesiai pilkas ir minkštesnis nei suaugėlių.

Jaunikliai išmoksta lipti medžiais būdami apie 8–10 savaičių amžiaus ir tampa savarankiški tik rudenį, kai jau sveria 80–120 g. Pirmą žiemą jie dažnai miega kartu su motina arba formuoja nedideles grupes.

Miegapelės veisimosi sezonas ir šeimos gyvenimas

Veisimosi sezonas prasideda birželio mėnesį, kai temperatūra pakyla aukščiau 15 °C naktį, ir tęsiasi iki liepos vidurio. Skirtingai nuo daugelio kitų graužikų, miegapelės poruojasi tik kartą per metus, kas yra tiesiogiai susijęs su jų ilgu žiemos miegu.

Poravimosi ritualai prasideda patinų aktyvia partnerių paieška. Jie gali keliauti iki 2–3 km ieškodami patelių, sekdami jų kvapo pėdsakais. Patinai dažnai kovoja tarpusavyje dėl teisės poruotis su patele, naudodami savo aštrius dantis ir galingas galūnes. Šios kovos retai baigiasi rimtais sužalojimais, bet nugalėtojas įgyja teritorinę dominaciją.

Nėštumas trunka 28–30 dienų. Patelė kruopščiai pasirenka lizdo vietą – dažniausiai tai būna sena medžio drevė, 3–15 metrų aukštyje nuo žemės. Lizdas išklojamas minkštomis medžiagomis: samanomis, plunksnomis, žolėmis ir žievės gabaliukais.

Jaunikliai gimsta vyksta liepos–rugpjūčio mėnesiais. Patelė atsiveda 2–7 jauniklius (vidutiniškai 4–5), kurie gimsta visiškai bejėgiai. Naujagimiai sveria vos 2–3 g, yra akli, kurti ir be plaukų. Jų oda rožinė ir permatoma.

Jauniklių globojimas yra išskirtinai motinos atsakomybė. Patinai po poravimosi daugiau nedalyvauja šeimos gyvenime. Motina žindo jauniklius 4–6 savaites, per tą laiką jie padidėja dešimteriopai. Po 18–21 dienos jaunikliai atsimerkia, o po mėnesio pradeda tyrinėti aplinką už lizdo ribų.

Jaunikliai išmoksta savarankiškai maitintis būdami 6–8 savaičių amžiaus, bet dažnai lieka motinos teritorijoje iki rudens. Kai kurie jaunikliai pirmą žiemos miegą miega kartu su motina, kiti formuoja nedideles grupes arba ieškosi savo teritorijų.

Kuo maitinasi miegapelė?

Miegapelės yra visaėdės, tačiau jų mityba labai priklauso nuo sezono ir maisto prieinamumo miške. Jų mitybos įpročiai keičiasi visais metais, atsižvelgiant į skirtingų maisto šaltinių brandumą.

Pavasarį ir vasaros pradžioje miegapelė maitinasi daugiausia augalinės kilmės maistu. Ji mėgsta jaunus lapuočių medžių pumpurus, žiedus ir žiedynus. Ypač mėgsta liepos, klevų, ąžuolų ir vaismedžių žiedus. Taip pat ėda įvairius žolynus ir žoles, ypač tas, kuriose yra daug baltymų.

Vasaros viduryje miegapelės pradeda medžioti vabzdžius ir kitus smulkius bestuburius. Jos yra puikūs naktiniai medžiotojai, gaudančios drugius, vabalus, vikšrus ir voragyvius. Šis baltyminis maistas ypač svarbus nėščioms ir žindančioms patelėms. Kartais miegapelės užpuola paukščių lizdus, suėsdamos kiaušinius ar net jauniklius.

Rudenį prasideda intensyviausias maitinimosi periodas. Miegapelės koncentruojasi į kaloringą maistą, kad sukauptų riebalus žiemos miegui. Jos aktyviai renka:

• lazdyno riešutus ir ąžuolo giles;
• bukų riešutėlius ir klevų sėklas;
• brandžius vaisius ir uogas;
• grybus;
• pušų ir eglių sėklas.

Rudens metu miegapelės gali pasunkėti net 40–50 %, sukaupdamos riebalus, kurie išlaikys jas per ilgą žiemos miegą.

Maisto paieškos elgsena yra tipiškai naktinė. Miegapelės aktyvumas prasideda su saulėlydžiu ir piką pasiekia vidurnaktį. Jos puikiai laipioja medžiais ir gali šokinėti tarp šakų, esančių net 2–3 metrų atstumu. Jų mityba labai priklauso nuo maisto derliaus – blogais metais, kai trūksta riešutų ir vaisių, miegapelių populiacijos gali stipriai sumažėti.

Kaip miegapelė ruošiasi žiemai ir išgyvena žiemos miegą?

Miegapelės žiemos miego fenomenas yra vienas įspūdingiausių gamtos prisitaikymo pavyzdžių. Jos praleidžia miegodamos žiemos miegu net 6–7 mėnesius, kas yra ilgiausias hibernacijos laikas tarp Europos žinduolių.

Pasiruošimas žiemos miegui prasideda rugpjūčio mėnesį. Miegapelės ženkliai keičia savo elgseną – jos tampa ypač aktyvios rinkdamos maistą ir gali maitintis net dienos metu, jei randa gausų maisto šaltinį. Per 2–3 mėnesius jos priauga nuo 100 g iki 250 g svorio – tai beveik tris kartus daugiau!

Lizdo paruošimas žiemai yra kruopštus procesas. Miegapelės pasirenka saugią vietą: gilioje medžio drevėje, po storomis šaknimis, akmenų krūvose, retkarčiais pastatų palėpėse ar rūsiuose.

Žieminis lizdas išklojamas storais šilumos izoliatoriais: samanomis, sausais lapais, žolėmis, plunksnomis. Lizdas formuojamas kaip kupolas su siauriu įėjimu, kuris uždaromas hibernacijos metu.

Hibernacijos procesas yra stulbinantis fiziologijos pavyzdys:

• kūno temperatūra nukrinta nuo 37 °C iki 2–5 °C;
• širdies plakimas sumažėja nuo 300 iki 2–5 plakimų per minutę;
• kvėpavimas sulėtėja iki 1–2 kartų per minutę;
• metabolizmas sumažėja 95–98 %.

Žiemos miego eiga trunka nuo spalio iki balandžio mėnesio. Per šį laiką miegapelės neprabunda maitinimuisi ar gerti – jos išgyvena tik dėl sukauptų riebalų atsargų. Kūno svoris per žiemą sumažėja 30–40 %.

Miegapelė gali trumpam prabusti tik ypač šiltomis žiemos dienomis (virš 15 °C), bet tai vyksta retai ir trunka tik kelias valandas.

Pavasarį miegapelė prabunda balandžio mėnesį, kai oro temperatūra stabiliai pakyla virš 10 °C. Prabundusios miegapelės yra labai lieknos ir silpnos, todėl jos turi greitai rasti maisto jėgoms atkurti.

Kokius garsus skleidžia miegapelė?

Miegapelės yra gana „kalbūs“ gyvūnai, nors jų garsai dažnai būna girdimi tik naktį, kai jos yra aktyviausios:

• Pagrindinis komunikacijos garsas yra aukšto tono cypimas ar čiulbėjimas, primenantis paukščių giesmes. Šie garsai naudojami nusakyti nuotaikai tarp šeimos narių arba komunikacijai tarp patinų ir patelių veisimosi sezono metu. Cypimas gali skirtis intensyvumu ir dažniu, priklausomai nuo situacijos.
• Pavojaus signalai skamba kaip garsūs, aštrūs šauksmai ar net rėkimas. Kai miegapelė jaučia grėsmę, ji gali skleisti intensyvų, skardų cypimą, perspėdama kitas miegapeles apie pavojų. Šie signalai gali tęstis kelias minutes.
• Agresijos garsai atsiranda konfliktų su kitomis miegapelėmis metu. Tai gali būti urzgimas, šnypštimas ar trumpi, aštrūs garsai, lydimi gręžiančių dantų garsų. Patinai dažnai skleidžia tokius garsus kovų dėl teritorijos metu.
• Jauniklių garsai yra ypač aukšto tono ir garsūs, panašūs į peliukų cypimą. Naujagimiai ir maži jaunikliai šaukiasi motinos dėmesio, kai jaučia alkį, šaltį ar pavojų. Motina reaguoja į šiuos garsus ir greitai grįžta prie lizdo.

Miegapelė Lietuvoje – nykstantis miškų gyventojas

Miegapelė Lietuvoje yra reta ir tik vietomis sutinkama rūšis, įtraukta į Lietuvos raudonąją knygą kaip pažeidžiama rūšis.

Populiacijos dydis Lietuvoje vertinamas kaip labai mažas – manoma, kad reproduktyvių individų yra tik keli šimtai porų, o bendras individų skaičius nesiekia 2000.

Be aktyvių apsaugos priemonių miegapelės populiacija Lietuvoje ir toliau mažės. Rūšies išsaugojimas priklauso nuo miškų tvarkymo pokyčių ir visuomenės supratimo.

Įdomūs faktai apie miegapeles

1. Ilgiausias žiemos miegas – miegapelės hibernacijos laikas yra ilgiausias tarp visų Europos žinduolių. Jos gali miegoti nepertraukiamai net iki 7 mėnesių, o tai sudaro beveik pusę jų gyvenimo.
2. Neįtikėtinas svoris pokyčiai – rudenį miegapelių svoris gali padidėti iki 150 %, nuo 100 g iki 250 g. Žiemos meto metu jos praranda 30–40 % kūno svorio, išgyvena tik dėl sukauptų riebalų.
3. Fenomenaliai lėtas metabolizmas – hibernacijos metu miegapelės širdis plaka tik 2–5 kartus per minutę (normaliai 300 kartų), o kūno temperatūra nukrenta iki 2–5 °C.
4. Ilgaamžiškumo rekordininkas – tarp tokio dydžio graužikų miegapelės gyvena išskirtinai ilgai – iki 9 metų laukinėje gamtoje. Daugumos panašių graužikų gyvenimas trunka tik 1–2 metus.
5. Akrobatiniai gebėjimai – miegapelės gali šokinėti tarp šakų 2–3 metrų atstumu ir laipioti net aukštyn kojomis medžių kamienais, panašiai kaip voverės.
6. Socialiniai ryšiai – nors paprastai gyvena pavieniui, žiemos metu kelios miegapelės gali miegoti tame pačiame lizde, dalindamosi šiluma ir taip padidindamos išgyvenimo tikimybę.
7. Antikinė kulinarija – senovės romėnai laikė miegapeles delikatasu ir specialiai jas augino maistui. Jos buvo vadinamos „glis“ ir buvo brangus maisto produktas.
8. Unikali uodegos savybė – kaip ir driežai, miegapelės gali numesti savo uodegos galą, jei ją griebia plėšrūnas. Uodegos galas atauga, bet ne visada pilnai atsistato.
9. Natūralus miško sveikatos žymuo – miegapelių buvimas rodo sveiką, brandžią ir ekologiškai vertinga miškų sistemą. Jų nykimas signalizuoja apie miško degradaciją.
10.  Jautrumas temperatūrai – miegapelė gali jausti temperatūros pokyčius iki 0,1 °C tikslumu. Tai padeda joms laiku pasiruošti hibernacijai ir pabusti pavasarį.
11. Unikalus navigacijos būdas – miegapelės naudoja žvaigždynus ir mėnulio šviesą navigacijai naktį.

Miegapelė yra tikras miškų lobis, nuostabus pasitaikymo pavyzdys ir vertingas ekosistemos narys, kuris nesipelno didesnės pagarbos ir aktyvesnių apsaugos priemonių.

Šaltiniai:

1. https://mammal.org.uk/british-mammals/edible-dormouse
2. https://ptes.org/get-informed/facts-figures/fat-edible-dormouse/
3. https://www.discoverwildlife.com/animal-facts/mammals/facts-about-edible-dormouse

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.