Pelėnas - mažas, bet labai svarbus ekosistemos dalyvis

Pelėnas (Microtinae) – mažas, tačiau nepaprastai įdomus žinduolis, vaidinantis svarbų vaidmenį mūsų ekosistemoje. Nors šis smulkus graužikas dažnai nepastebimas, jis yra puikiai prisitaikęs prie savo aplinkos ir gyvena daugelyje skirtingų buveinių. Straipsnyje pateikiame išsamią informaciją apie pelėno gyvenimą, biologiją, elgesį ir svarbą gamtai.

Pagrindiniai faktai apie pelėną

Dydis	Kūno ilgis – 6–15 cm, uodega – 5–12 cm.
Svoris	15–35 g, priklausomai nuo rūšies ir lyties.
Veisimosi sezonas	Paprastai nuo pavasario iki rudens (balandis–spalis).
Gyvenimo trukmė	Gamtoje – apie 1–2 metus, nelaisvėje – iki 4 metų.
Buveinė	Miškai, pievos, sodai, pelkės, žemės ūkio laukai.
Mėgstamiausias maistas	Sėklos, grūdai, riešutai, vaisiai, kartais vabzdžiai.
Grėsmės	Plėšrūnai (pelėdos, lapės, gyvatės), klimato pokyčiai, buveinių nykimas.

Pelėnas - mažas, bet labai svarbus ekosistemos dalyvis. Ar žinote, kad jį sutikti galite net savo sandėliuke?

Pelėno rūšys

Pelėnai yra plačiai paplitę visame pasaulyje, išskyrus Antarktidą. Lietuvoje randama keletas rūšių, iš kurių dažniausiai pasitaiko:

Vandeninis pelėnas (Arvicola amphibius). Dažniausiai aptinkamas šalia upių, ežerų ir pelkių, kur kasa urvus ir maitinasi augalinėmis medžiagomis.
Rudasis pelėnas (Myodes glareolus, Clethrionomys glareolus). Labai dažnas miškingose vietovėse, aktyvus tiek dieną, tiek naktį, maitinasi augalų sėklomis ir uogomis.
Paprastasis pelėnas (Microtus arvalis). Gyvena dirvonuose ir pievose, puikiai prisitaikęs prie žemės ūkio kraštovaizdžio, kur dažnai tampa plėšrūnų grobiu.
Pelėnas dvynys (Microtus rossiaemeridionalis). Retesnė rūšis, aptinkama pievose ir laukuose, kur maitinasi žolėmis ir grūdais.
Pievų pelėnas (Microtus agrestis). Gyvena pievose, laukuose ir miškų pakraščiuose, aktyvus naktį, kasa urvus lengvoje dirvoje.
Pelkinis pelėnas (Microtus oeconomus). Retai aptinkama rūšis, gyvenanti šlapiose pievose ir miškuose, dažnai būna šalia vandens telkinių.

Nors kiekviena rūšis turi savo specifinę buveinę ir mitybos ypatybes, tačiau visos yra nepaprastai prisitaikiusios prie vietinių sąlygų.

Kaip atpažinti pelėno patiną, patelę ir jauniklį?

Atpažinti pelėno patiną, patelę ir jauniklį galima pagal jų išvaizdą, dydį, elgseną bei tam tikrus fizinius požymius. Tačiau tai nėra paprasta ir iš pirmo žvilgsnio to padaryti neįmanoma. Šie skirtumai tampa ryškesni veisimosi laikotarpiu, kai aktyvėja tiek patinų, tiek patelių biologinė veikla.

Pelėno patinas paprastai būna kiek didesnis ir masyvesnis už patelę. Jo kūnas proporcingesnis, o galva platesnė. Taip pat ilgesnė uodega. Vienas iš pagrindinių požymių – lytiniai organai, kurie yra aiškiai matomi ir nutolę nuo išangės. Tai leidžia lengvai atskirti patiną nuo patelės. Be to, patinai dažnai demonstruoja aktyvią teritorinę elgseną, ypač veisimosi sezono metu, kai ieško patelių ir konkuruoja su kitais patinais dėl teritorijos ar veisimosi partnerių.

Pelėno patelė dažniausiai yra mažesnė už patiną, jos kūnas lengvesnis, o elgesys ramesnis. Pieno liaukos tampa matomos veisimosi ir jauniklių auginimo laikotarpiu, kai patelė maitina mažylius. Lytiniai organai yra arčiau išangės nei patinų, o tai yra vienas pagrindinių skirtumų, padedančių juos atskirti. Patelė ypač rūpestingai prižiūri savo jauniklius – nešioja juos į saugesnes vietas, maitina ir šildo.

Pelėno jaunikliai atrodo visai kitaip nei suaugę individai. Pirmomis gyvenimo dienomis jie yra beplaukiai, akys užmerktos, o kūnas mažas ir gležnas. Po kelių savaičių pradeda augti jų kailis, nors jis išlieka šviesesnis ir plonesnis nei suaugusių pelėnų. Jaunikliai visiškai priklausomi nuo motinos – pirmosiomis gyvenimo dienomis jie minta tik jos pienu. Kai pradeda savarankiškai judėti ir tyrinėti aplinką, jauniklių balsai tampa ryškus požymis – jie skleidžia aukštus garsus, kurie signalizuoja alkį ar pavojų.

Pelėno veisimosi sezonas

Pelėno veisimosi sezonas trunka nuo pavasario vidurio iki rudens pradžios, tačiau šis laikotarpis gali kisti priklausomai nuo rūšies ir aplinkos sąlygų. Pelėnai paprastai poruojasi kelis kartus per metus, todėl jų reprodukciniai ciklai gali būti labai produktyvūs, ypač jeigu sąlygos yra palankios – užtektinai maisto ir tinkamos slėptuvės nuo plėšrūnų.

Patelės gali per metus pagimdyti kelias vadas (3–4), kiekvienoje vadoje paprastai būna nuo 2 iki 10 jauniklių, priklausomai nuo rūšies ir aplinkos sąlygų. Pelėno patelės nėštumas trunka nuo 19 iki 21 dienos, priklausomai nuo rūšies.

Jauniklių auginimas yra labai svarbus procesas, kuris reikalauja didelių pastangų ir nuolatinės priežiūros iš motinos. Po gimimo jaunikliai yra visiškai priklausomi nuo motinos – jie yra beplaukiai, akli ir labai trapūs. Pirmąsias kelias dienas jie maitinsis tik motinos pienu, o motina juos šildo ir saugo nuo plėšrūnų. Jaunikliai pradeda atsimerkti tik maždaug po 10–14 dienų. Vėliau jie vis dažniau pradeda maitintis kietesniu maistu, tačiau vis dar priklauso nuo motinos globos.

Pelėnai ypač rūpinasi savo jaunikliais – patelė maitina juos pienu ir dažnai perneša į saugesnes vietas, jei kyla pavojus. Po kelių savaičių, kai jaunikliai pradeda savarankiškai valgyti, jie palaipsniui atsiskiria nuo motinos. Jaunikliai greitai auga ir per maždaug 3 savaites tampa pasirengę savarankiškai gyventi. Tačiau kai kurie pelėnai lieka su motina net iki žiemos, kad įgytų stiprybės ir išgyventų sunkią žiemą.

Pelėno buveinė ir lizdai

Pelėnai dažniausiai gyvena miškuose, pievose, dirvonuose ir pelkėtose vietovėse, priklausomai nuo rūšies. Jie mėgsta vietas, kuriose gausu augalų ir krūmų, kurie suteikia slėptuves nuo plėšrūnų. Paprastai jie pasirenka drėgnas ir maistingas buveines, nes jose yra pakankamai maisto ir geros sąlygos įsikurti. Kai kurios pelėnų rūšys, pavyzdžiui, pelkiniai pelėnai, gyvena šlapiose pievose ar pelkėse, kuriose būna gausu žolių ir samanų. Miškų pakraščiai, žolynai ir pievos taip pat yra populiarios jų buveinės. Pelėnai vengia atvirų ir sausų vietų, nes jose trūksta slėptuvių ir maisto.

Lizdus pelėnai kuria įvairiose slėptuvėse, dažniausiai žemėje, po krūmais arba tarp storų žolių. Jo lizdai dažnai yra apatinėje augalijos dalyje, kur jie sukuria saugias ir paslėptas vietas, apsaugotas nuo plėšrūnų. Jų lizdai dažnai būna iškloti minkšta medžiaga: samanomis, lapais, plunksnomis. Lizdai yra šilti ir saugūs, kad jaunikliai augtų greitai. Kartais pelėnas taip pat gali įsirengti lizdą po plytomis, akmenimis ar net pastatais, jei gyvena arčiau žmogaus gyvenamųjų vietų.

Kuo minta pelėnas?

Pelėnas yra visaėdis ir dažniausiai minta augaliniu maistu, nors kartais gali suėsti ir smulkius gyvūnus ar jų kiaušinėlius. Jo pagrindinė mityba susideda iš įvairių augalų dalių, tokių kaip šaknys, lapai, stiebai, sėklos ir vaisiai. Jis dažnai renkasi žoles, javus ir kitus augalus, kurie auga šalia jo buveinės.

Dėl savo gebėjimo prisitaikyti prie įvairios aplinkos, pelėnai sugeba naudoti skirtingas maisto šaltinių rūšis, priklausomai nuo metų laiko ir turimų išteklių. Žiemą, kai maisto surasti tampa itin sunku, pelėnai dažnai minta šaknimis ir žievėmis, kad išgyventų sunkias sąlygose.

Pelėnai taip pat gali vartoti kai kuriuos grybus, smulkius vabzdžius ar jų lervas, jei šie pasitaiko jų buveinėse. Tačiau jų mityba visada būna daugiausia augalinė ir jie itin prisitaiko prie aplinkos, ieškodami maisto tiek dirvonuose, tiek pievose, tiek pelkėtose vietose.

Pagrindinis pelėno racionas:

Augalinis maistas: sėklos, riešutai, uogos, grūdai.
Gyvulinis maistas: vabzdžiai, vikšrai, kartais mažos sraigės.

Pelėnai yra labai svarbūs ekosistemoje, nes platina sėklas ir reguliuoja vabzdžių populiaciją.

Beje, pelėnai yra aktyvūs visus metus. Žiemą jie ieško šiltų ir apsaugotų vietų: po lapais, medžių plyšiuose arba netgi žmonių pastatuose. Jie kaupia maisto atsargas rudenį, kad galėtų išgyventi šaltuoju sezonu.

Kokius garsus skleidžia pelėnas?

Bendraudami tarpusavyje pelėnai skleidžia įvairius garsus, kurie priklauso nuo jų emocinės būsenos ir situacijos, kurioje jie atsiduria. Vienas dažniausių garsų yra švilpimas. Jį pelėnai naudoja kaip įspėjimą arba grėsmės signalą. Šis garsas dažnai išgirstamas, kai jie jaučia pavojų, pavyzdžiui, jei arti yra plėšrūnas ar kita grėsmė.

Be to, pelėnai gali skleisti pypsėjimo garsus, kurie dažnai naudojami bendraujant su kitais pelėnais. Šie garsai dažniausiai skamba tarp patinų ir patelių per veisimosi sezoną arba kai jaunikliai bendrauja su suaugusiaisiais. Pypsėjimas taip pat gali būti naudojamas kaip švelnus bendravimo būdas, ypač mažesniems ir jauniems pelėnams.

Pelėnai taip pat gali skleisti garsus, primenančius krebždenimą, ypač kai jie jaučiasi pažeidžiami arba užklupti. Tokie garsai dažnai išgirstami, kai pelėnai yra fiziškai susierzinę arba kovoja dėl teritorijos.

Įdomūs faktai apie pelėnus

Pelėnai, nors ir dažnai ignoruojami, yra labai įdomūs ir unikalūs gyvūnai. Pirmiausia, jie yra labai gerai prisitaikę prie savo aplinkos – pelėnai gali išgyventi įvairiose buveinėse, nuo pievų ir pelkių iki miškų ir net žemės ūkio teritorijų. Taip pat pelėnai turi neįprastą gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų klimato sąlygų, todėl kai kurios rūšys gali žiemoti ir išbūti šaltame ore, nes jų kūno temperatūra gali sumažėti ir pasiekti vos 1–2 °C, o tai leidžia jiems išgyventi šaltuosius mėnesius.

Dar keli įdomūs faktai apie pelėnus:

Ultragarsinė komunikacija. Pelėnai naudoja ultragarso signalus orientacijai ir komunikacijai, kurie padeda jiems išvengti pavojų ir rasti maistą.
Neįprasti dantys. Pelėnų dantys niekada nenustoja augti, todėl jie turi nuolat graužti, kad išvengtų per ilgų dantų augimo.
Pagrindiniai ekosistemos dalyviai. Pelėnai padeda kontroliuoti augalų ir vabzdžių populiacijas bei yra svarbus maisto šaltinis plėšrūnams, tokiems kaip pelėdos.
Dauginimosi gebėjimas. Pelėnai turi labai trumpą gestacijos periodą (apie 20 dienų) ir gali gimdyti kelis kartus per metus, todėl jų populiacija auga labai greitai. Todėl kai kurių rūšių pelėnų 1 ha gali būti 1–3 tūkst. individų.
„Statybininkai“. Pelėnai gali pastatyti sudėtingus urvų tinklus su „sandėliais“ maistui laikyti.
„Miškininkai“. Pelėnai prisideda prie miškų atsinaujinimo, nes dažnai pamiršta, kur paslepia sėklas, o šios sėklos vėliau sudygsta.
Kvapų žymės. Pelėnai savo teritorijas žymi kvapais, naudodamiesi liaukomis, esančiomis ant pilvo ir kojų.
Neįtikėtina ištvermė. Pelėnai gali bėgti 8–10 km/h greičiu ir šokinėti iki 30 cm aukščio.
Prisitaikymas prie žmonių. Jie gali gyventi net miestuose, o jų lizdai dažnai randami sandėliuose ar sodo nameliuose.

Tiesa, kai kurios pelėnų rūšys gali pridaryti žalos žemės ūkyje, nes graužia augalus ir net daiktus, tačiau jų biologinis vaidmuo yra neįkainojamas gamtos balansui. Šie maži graužikai yra svarbi mitybos grandis, tad dažnai tampa didesnių plėšrūnų maistu.

Pelėnai yra ne tik maži ir žavūs, bet ir labai svarbūs mūsų ekosistemoje. Jų gebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų yra tikras gamtos stebuklas. Nepaisant to, pelėnai taip pat susiduria su pavojais – nuo plėšrūnų iki buveinių nykimo. Todėl svarbu suprasti jų reikšmę ir užtikrinti, kad šie maži žinduoliai galėtų klestėti mūsų gamtoje.

Šaltiniai:

Pelėnas – mažas, bet labai svarbus ekosistemos dalyvis. Ar žinote, kad jį sutikti galite net savo sandėliuke?