Pūstauodegė voverė – tmedžių akrobatė, sodinanti medžius

Turinys

Paprastoji voverė (Sciurus vulgaris) – žavingas, vikrus graužikas, gyvenantis miškuose, parkuose ir soduose. Tai nepaprastai judrus ir apsukrus gyvūnas, kuris puikiai prisitaikęs prie gyvenimo medžiuose. Lietuvoje jos dažnai sutinkamos spygliuočių ir mišriuose miškuose, miestų parkuose ir sodybose, kur jos ieško maisto ir įsirengia lizdus. Nors voverės yra neatsiejama mūsų miškų ekosistemos dalis, jos taip pat sėkmingai prisitaiko prie urbanizuotų teritorijų.

Voverė – pagrindiniai faktai

Faktas	Informacija
Dydis	20–25 cm (su uodega 35–40 cm)
Svoris	250–340 g
Veisimosi sezonas	Pavasarį (vasaris–kovas) ir vasarą (birželis–liepa)
Gyvenimo trukmė	Laukinėje gamtoje apie 3–7 metus
Buveinė	Miškai, miestų parkai, sodai, sodybos
Mėgstamiausias maistas	Riešutai, sėklos, vaisiai, pumpurai, grybai, kartais vabzdžiai ir paukščių kiaušiniai
Grėsmės	Buveinių nykimas, plėšrūnai (kiaunės, lapės, vanagai), transporto priemonės, šunys

Pūstauodegė voverė – tikra medžių akrobatė, „pasodinanti“ iki kelių šimtų medžių per metus

Kaip atpažinti voverės patiną, patelę ir jauniklį?

Voverės patiną, patelę ir jauniklį galima atskirti pagal tam tikrus fizinius ir elgesio skirtumus, nors paprastam stebėtojui tai gali būti sudėtinga. Voverės patinai paprastai yra šiek tiek didesni už pateles, su stambesne kūno struktūra. Jų pečių plotis dažnai būna platesnis, o bendra išvaizda tvirtesnė. Veisimosi metu patinų genitalijų sritis tampa labiau pastebima, kas gali padėti identifikuoti lytį.

Patelės yra mažesnės ir lengvesnės nei patinai, su proporcingesne kūno struktūra. Veisimosi ir žindymo laikotarpiu jų speneliai tampa aiškiai matomi, ypač pilvo srityje. Patelių elgesys dažnai būna atsargesnis, ypač kai jos rūpinasi jaunikliais. Jos gali būti mažiau linkusios rizikuoti ir daugiau laiko praleidžia netoli savo lizdo.

Voverės jaunikliai yra žymiai mažesni už suaugusius gyvūnus, su proporcingesne galva kūno atžvilgiu. Jų kailis dažnai būna šviesesnis ir minkštesnis, o uodega plonesnė ir mažiau pūkuota nei suaugusių voverių. Jaunikliai pasižymi nerangesniais, mažiau koordinuotais judesiais, kai mokosi šokinėti tarp šakų ir karstytis medžiais. Jie taip pat dažnai laikosi arti suaugusių voverių ir rodo didesnį smalsumą bei žaismingumą.

Voverės veisimosi sezonas ir rūpinimasis jaunikliais

Voverės veisimosi sezonas Lietuvoje dažniausiai vyksta du kartus per metus: pirmasis periodas prasideda vasario–kovo mėnesiais, o antrasis – birželio–liepos mėnesiais. Toks dvigubas veisimosi ciklas leidžia voverėms maksimaliai išnaudoti palankias aplinkos sąlygas ir padidinti išgyvenimo tikimybę.

Veisimosi metu patinai tampa aktyvesni ir agresyvesni, dažnai kovodami tarpusavyje dėl teisės poruotis su patelėmis. Šiuo laikotarpiu jie gali keliauti didesnius atstumus ieškodami potencialių partnerių. Poravimosi ritualai apima patelių persekiojimą, šokinėjimą tarp medžių ir specifinius garsinius signalus.

Voverės nėštumas trunka apie 38–39 dienas, po kurių patelė paprastai atsiveda 3–7 jauniklius. Jaunikliai gimsta lizde, kuris būna įrengtas medžio drevėje arba tarp šakų. Lizdas yra kruopščiai suformuota iš šakelių, lapų, samanų ir žolių, suteikiant jam kupolo formą su šoniniu įėjimu. Vidus dažnai išklojamas minkštomis medžiagomis, tokiomis kaip plunksnos, vilna ar plaušai, kad jaunikliams būtų šilta ir saugu.

Naujagimiai voveriukai gimsta akli, bejėgiai, be plaukų ir visiškai priklausomi nuo motinos priežiūros. Jie sveria vos 8–12 gramų. Pirmąsias gyvenimo savaites jaunikliai maitinasi išimtinai motinos pienu. Akys atsimerkia tik maždaug po 30–32 dienų, o dar po dviejų savaičių jaunikliai pradeda tyrinėti aplinką šalia lizdo. Motina moko jauniklius kaip rasti maistą, atpažinti pavojus ir įvaldyti akrobatinius judesius medžiuose.

Patinai paprastai nedalyvauja jauniklių auginime ir retai lieka netoli lizdo po poravimosi. Visą atsakomybę už jauniklių priežiūrą ir mokymą prisiima patelė. Jaunikliai tampa savarankiški būdami maždaug 10 savaičių amžiaus, tačiau dažnai lieka netoli motinos teritorijos dar kelis mėnesius, kol galutinai atsiskiria ir sukuria savo teritorijas.

Kuo maitinasi voverė?

Voverės yra visaėdės, tačiau jų mityba daugiausiai priklauso nuo augalinės kilmės maisto, kurį jos randa savo gyvenamojoje aplinkoje. Mitybos įpročiai keičiasi priklausomai nuo sezono ir maisto prieinamumo.

Pagrindinis voverių maisto šaltinis yra įvairūs riešutai ir sėklos. Jos ypač mėgsta lazdyno riešutus, ąžuolo giles, klevų, pušų ir eglių sėklas. Voverės turi nepaprastą gebėjimą atrinkti brandžius riešutus ir sėklas, juos paprastai pakratydamos ir įvertindamos pagal svorį.

Vasaros ir rudens mėnesiais voverės aktyviai renka ir slepia riešutus bei sėklas žiemai. Šis procesas, vadinamas kaupimo elgesiu, yra labai svarbus voverių išgyvenimui žiemos metu. Jos gali paslėpti tūkstančius riešutų įvairiose vietose, įkasant juos į žemę ar paslepiant medžių žievės plyšiuose. Įdomu tai, kad voverės turi puikią atmintį ir geba surasti didžiąją dalį savo slėptuvių net po kelių mėnesių.

Be riešutų ir sėklų, voverės maitinasi įvairiais vaisiais, uogomis ir grybais. Pavasarį jos dažnai skabo medžių pumpurus ir žiedus, kurie suteikia reikalingų maistinių medžiagų po ilgos žiemos. Voverės taip pat mėgsta spygliuočių medžių žievę, ypač pavasarį, kai joje kaupiasi daug maistingų sulčių.

Nors voverės daugiausia maitinasi augalinės kilmės maistu, esant poreikiui jos gali prisitaikyti ir maitintis gyvūninės kilmės produktais. Kartais jos gaudo vabzdžius, kirmėles ar net mažus driežus. Retsykiais voverės gali apiplėšti paukščių lizdus, maitindamosi kiaušiniais ar jaunikliais, ypač kai trūksta įprasto maisto.

Urbanizuotose teritorijose gyvenančios voverės dažnai prisitaiko prie žmonių teikiamo maisto, tokio kaip riešutai, sėklos ir vaisiai, kuriuos žmonės palieka specialiose lesyklose. Tačiau reikia paminėti, kad žmonių teikiamas maistas ne visada atitinka natūralius voverių mitybos poreikius ir gali neigiamai paveikti jų sveikatą.

Voverės ieško maisto daugiausia dienos metu, ypač anksti ryte ir prieš saulėlydį. Jos yra labai prisitaikančios – skirtingais sezonais koncentruojasi į skirtingus maisto šaltinius, kas padeda joms išgyventi įvairiomis aplinkos sąlygomis.

Kaip voverės sodina medžius?

Voverės yra vienos iš geriausių gamtos sodininkių, nors jos to net neįsivaizdoja. Šie vikrūs graužikai atlieka nepakeičiamą vaidmenį miškų atkūrime ir plėtimui, veikdamos kaip mažieji miško architektai.

Pagrindinis voverių „sodinimo” metodas yra labai paprastas – jos kaupia žiemai maistą. Rudenį voverės intensyviai renka riešutus, giles, sėklas ir kitus maisto produktus, kuriuos slepia įvairiose vietose: užkasa žemėje, paslėpia medžių šaknų tarpuose ir pan. Viena voverė per sezoną gali paslėpti tūkstančius sėklų plačiame teritorijos plote.

Štai kur prasideda „sodinimo” magija – voverės dažnai užmiršta dalį savo atsargų arba tiesiog jų nepasiekia. Tos pamirštos sėklos, idealiomis sąlygomis pasodintos tinkamame gylyje ir vietoje, pavasarį sudygsta ir tampa naujais medžiais. Mokslininkai apskaičiavo, kad voverės gali užmiršti iki 74% savo atsargų, o tai reiškia tūkstančius potencialių naujų medžių.

Voverių „sodinimo” metodas turi ir dar vieną privalumą – jos dažnai slepia sėklas atokiau nuo motininio medžio, taip padėdamos miškui plėstis į naujas teritorijas. Be voverių veiklos, daugelis medžių rūšių, ypač ąžuolinių ir riešutmedžių, turėtų kur kas sunkiau kolonizuoti naujas teritorijas.

Kokius garsus skleidžia voverė?

Voverės yra komunikabilūs gyvūnai ir naudoja įvairius garsus bei kūno kalbą bendravimui tarpusavyje ar perspėjimui apie pavojų. Jų skleidžiami garsai skiriasi priklausomai nuo situacijos, emocinės būsenos ir funkcijos:

Čirpimas ir cypimas. Tai dažniausias voverių skleidžiamas garsas, primenantis čirpimą ar trumpus cypsėjimus. Šie garsai naudojami kasdienėje komunikacijoje, ypač kai voverės bendrauja tarpusavyje arba bando atkreipti dėmesį į save.
Garsus karkimas. Šis garsas primena skardų, pakartotinį „kuk–kuk–kuk“ ir dažniausiai naudojamas kaip pavojaus signalas. Kai voverė pastebi plėšrūną ar kitą grėsmę, ji skleidžia šį garsų karkimą, perspėdama kitas voveres apie pavojų. Šis garsas gali tęstis kelias minutes, kol grėsmė nepasišalina.
Dantų griežimas. Voverės gali griežti dantimis, kai jaučiasi susierzinusios ar ginasi. Šis garsas dažnai lydi teritorinius konfliktus tarp voverių arba pasireiškia, kai voverė jaučiasi įstrigusi ar pagauta.
Cypimas. Voverių jaunikliai dažnai skleidžia aukšto tono cypimą, kai jaučia alkį arba šaukiasi motinos dėmesio. Šis garsas padeda motinai greitai identifikuoti jauniklių poreikius.
Šnypštimas. Kraštutinio pavojaus ar streso situacijose voverės gali šnypšti, panašiai kaip katės. Tai yra paskutinis įspėjimas prieš agresyvius veiksmus.

Voverės taip pat naudoja kūno kalbą bendravimui. Pavyzdžiui, uodegos judėjimas yra svarbi komunikacijos forma – greitas uodegos purtymas dažnai reiškia susijaudinimą ar nervingumą, o ištiesta uodega gali būti agresijos ar dominuojančios pozicijos ženklas. Kai voverė jaučiasi atsipalaidavusi, jos uodega būna pūsta ir laisvai laikoma virš nugaros.

Šios įvairios komunikacijos formos padeda voverėms efektyviai perduoti informaciją ir koordinuoti veiksmus tiek ramybės, tiek pavojaus metu.

Voverė žiemą

Priešingai nei kai kurie kiti miško gyvūnai, voverės nemiega žiemos miegu, tačiau jos ženkliai keičia savo elgesį šaltuoju metų laiku. Voverės puikiai prisitaikiusios prie žiemos sąlygų dėl kelių svarbių adaptacijų:

Pasiruošimas žiemai prasideda jau vasaros pabaigoje ir rudenį, kai voverės aktyviai renka ir slepia maisto atsargas. Tai yra esminis elgesys, užtikrinantis išgyvenimą žiemą. Voverės gali įkasti į žemę ar paslėpti medžiuose tūkstančius riešutų, gilių ir sėklų. Jos turi stebėtiną atmintį ir geba surasti šias slėptuves net po storu sniego sluoksniu.
Žiemą voverių kailis tampa tankesnis ir ilgesnis, suteikdamas geresnę apsaugą nuo šalčio. Be to, žieminis kailis dažnai yra ir kitokios spalvos – rudame kailyje atsiranda daugiau pilkų atspalvių.
Voverių aktyvumas žiemą sumažėja, tačiau jos išlieka aktyvios net ir šalčiausiomis dienomis. Vietoj įprasto dienos aktyvumo, jos gali pakeisti savo režimą ir būti aktyvios tik šiltesnėmis dienos valandomis. Ypač šaltomis dienomis voverės gali praleisti lizduose iki kelių dienų, maitindamosi sukauptomis atsargomis.
Žiemojimui voverės įsirengia specialius žieminius lizdus. Šie lizdai yra didesni ir geriau izoliuoti nei vasariniai. Kartais kelios voverės gali dalintis vienu lizdu žiemos metu, taip padidindamos šilumos išsaugojimą.

Nors voverės yra gerai prisitaikiusios prie žiemos sąlygų, jos vis tiek susiduria su iššūkiais. Viena didžiausių grėsmių yra plėšrūnai, tokie kaip kiaunės, kurios žiemą aktyviai medžioja ir gali užpulti voveres jų lizduose. Maisto trūkumas taip pat gali kelti problemų, ypač jei rudenį nebuvo pakankamai maisto atsargų sukaupimui arba jei žiema yra neįprastai ilga ir šalta.

Žiemos pabaigoje, kai oras pradeda šilti, voverės tampa aktyvesnės ir pradeda ieškoti šviežio maisto – medžių pumpurų, naujai besiformuojančių sėklų ir ankstyvųjų augalų. Šis pereinamasis laikotarpis yra svarbus, nes padeda voverėms atgauti jėgas po žiemos ir pasiruošti veisimosi sezonui.

Įdomūs faktai apie voveres

Neįtikėtini akrobatiniai gebėjimai. Voverės gali nušokti nuo medžio iki 6 metrų aukščio nesusižeisdamos ir šokinėti tarp šakų, esančių net 3-4 metrų atstumu. Jų uodega veikia kaip balansyras, vairas ir parašiutas, padedanti kontroliuoti judesius ore. Dėl šių neįtikėtinų akrobatinių sugebėjimų voverės dažnai vadinamos „medžių akrobatėmis“.
Fenomenali atmintis. Voverės gali paslėpti tūkstančius riešutų įvairiose vietose ir prisiminti apie 90 % slėptuvių vietų. Tai yra vienas įspūdingiausių atminties pavyzdžių gyvūnų pasaulyje. Voverės ne tik prisimena, kur paslėpė maistą, bet ir sugeba nuspėti, kurie riešutai greičiau genda, ir juos suvalgo pirmiausia.
Dantų augimas. Voverių priekiniai dantys (kandžiai) auga visą gyvenimą, maždaug 15 cm per metus. Kad išlaikytų tinkamą dantų ilgį, voverės privalo nuolat graužti kietus objektus. Ši savybė padeda joms efektyviai atidaryti riešutus ir kietą maistą.
Maisto slėpimo strategijos. Voverės naudoja sudėtingas strategijas slėpdamos maistą. Jos dažnai apsimeta, kad kažką įkasa, kai jaučia, kad yra stebimos kitų voverių. Šis apgaulingas elgesys padeda apsaugoti tikrąsias slėptuves nuo vagysčių.
Ekologinė svarba. Voverės vaidina svarbų vaidmenį miško ekosistemose – jos platina medžių sėklas ir padeda atnaujinti miškus. Kadangi voverės neatranda visų savo paslėptų riešutų ir sėklų, daug jų sudygsta ir išauga nauji medžiai. Manoma, kad viena voverė per metus gali pasodinti iki kelių šimtų naujų medžių.
Socialinis elgesys. Nors paprastai voverės laikomos pavieniais gyvūnais, tam tikromis aplinkybėmis jos gali formuoti nedideles grupes, ypač šaltuoju metų laiku. Tokios grupės dažnai susidaro iš giminingo ryšio turinčių individų ir padeda jiems išgyventi sudėtingomis sąlygomis.
Prisitaikymas prie miestų. Voverės yra vieni iš nedaugelio laukinių gyvūnų, kurie sėkmingai prisitaikė gyventi urbanizuotose teritorijose. Miestų parkuose ir soduose gyvenančios voverės išmoko naudotis žmonių teikiamais resursais ir net išvysto specifinius elgesio modelius, pritaikytus miesto aplinkai.

Šaltiniai:

Pūstauodegė voverė – tikra medžių akrobatė, „pasodinanti“ iki kelių šimtų medžių per metus