Rudoji lapė – gudri kūmutė. Kuo ji panaši į katiną?

Rudoji lapė (Vulpes vulpes) – vienas iš labiausiai paplitusių ir atpažįstamų laukinės gamtos gyvūnų. Šis grakštus plėšrūnas sugeba išgyventi tiek laukinėje gamtoje, tiek žmonių kaimynystėje. Ji gyvena įvairiuose buveinėse – nuo miškų ir pievų iki miesto parkų – ir žavi savo lankstumu, puikia klausa bei nepaprastu medžioklės instinktu. Šiame straipsnyje aptarsime šiai lapių rūšiai būdingas ypatybes, bei jų gyvenimo būdą.

Rudoji lapė – pagrindiniai faktai

Dydis	Apie 50–90 cm
Svoris	Apie 3–14 kg
Veisimosi sezonas	Sausio-kovo mėn.
Gyvenimo trukmė	Apie 2–5 metai
Buveinė	Miškai, pievos
Mėgstamiausias maistas	Smulkūs graužikai
Grėsmės	Buveinių nykimas, maisto trūkumas

Rudoji lapė – gudri kūmutė. Kuo ji panaši į katiną?

Kaip atpažinti rudosios lapės patelę, patiną bei jauniklį

Rudosios lapės kūnas yra laibas ir plonas, pritaikytas greitai ir tyliai judėti, o vidutinis dydis svyruoja nuo 50 iki 90 centimetrų, neskaičiuojant uodegos, kuri siekia dar apie 30–50 centimetrų. Svoris dažniausiai yra tarp 3 ir 14 kilogramų. Pagrindinis kailio bruožas – sodriai rusvai raudona spalva, kuri yra ryškiausia ant nugaros ir šonų. Pilvas ir krūtinė dažniausiai būna baltos arba šviesiai pilkos spalvos, o letenos – tamsesnės, kartais beveik juodos. Gyvūno veidą puošia smailus snukis ir dvi didelės, stačios, trikampio formos ausys, kurios yra itin judrios ir padeda girdėti net silpniausius garsus

Vienas labiausiai atpažįstamų lapės bruožų yra jos pūkuota ir tanki uodega, dar vadinama „šluota“. Uodegos galiukas beveik visada yra baltos spalvos – tai universalus rudosios lapės atpažinimo ženklas. Uodega ne tik suteikia žavesio, bet ir turi praktinę funkciją – padeda išlaikyti pusiausvyrą bėgant ar šokinėjant, o šaltyje tarnauja kaip šilta „antklodė“, kai lapė miega susirangiusi.

Patinai paprastai yra šiek tiek didesni ir masyvesni nei patelės. Jų kūnas atrodo tvirtesnis, o galva – platesnė, su ryškesniais bruožais. Patelės yra šiek tiek mažesnės, smulkesnės ir elegantiškesnės už patinus. Jų snukis siauresnis, o kūno proporcijos – grakštesnės. Per jauniklių auginimo laikotarpį patelės dažniausiai būna arčiau urvo, todėl jų kailis gali būti mažiau prižiūrėtas dėl dažno buvimo urve.

Jaunikliai lengvai atpažįstami dėl savo mažo dydžio ir pūkuoto kailio, kuris dažnai yra tamsesnis nei suaugusiųjų – nuo rusvai pilkos iki beveik juodos spalvos. Jų snukučiai trumpesni, o ausys – proporcingai didesnės, lyginant su galva. Jaunikliai yra žaismingi ir dažnai matomi žaidžiantys netoli urvo, kur mokosi medžioklės įgūdžių. Augant jų kailis šviesėja, o judesiai tampa labiau koordinuoti, panašūs į suaugusių lapių elgesį.

Lapės veisimosi sezonas

Lapės veisimosi sezonas prasideda žiemą, dažniausiai nuo sausio iki vasario mėnesio. Šiuo metu patinai pradeda aktyviai ieškoti patelių. Poravimosi laikotarpis trunka kelias savaites. Po poravimosi patelės dažnai įsikuria urvuose arba įvairiose slėptuvėse, kur veda jauniklius. Lapės kartais užima barsukų urvus, tačiau tai nėra dažnas reiškinys. Barsukai, kaip ir lapės, gyveną urvuose, kuriuos jie patys išsikasa. Tačiau kai kuriais atvejais lapės gali užimti paliktas barsukų gyvenamas vietas, ypač jei barsukai nebėra aktyvūs arba palieka savo urvus dėl įvairių priežasčių (pvz., dėl ligos ar aplinkos pokyčių).

Gimdymas paprastai vyksta pavasarį, dažniausiai kovą arba balandį, kai gamta atgyja ir pagausėja maisto. Patelė atsiveda 4–7 jauniklius, nors jų gali būti ir daugiau. Jie yra visiškai bejėgiai ir priklauso nuo motinos priežiūros. Per pirmas kelias savaites patelė maitina jauniklius motinos pienu, ir tik po maždaug mėnesio pradeda juos mokyti valgyti kietą maistą.

Tuo pat metu patinas, kuris taip pat yra atsakingas už teritorijos saugojimą, padeda maitinti patelę, kad ji galėtų rūpintis mažaisiais. Jaunikliai tampa vis aktyvesni ir pradeda tyrinėti aplinką, tačiau dar kelis mėnesius yra visiškai priklausomi nuo motinos. Jie pradeda savarankiškesnį gyvenimą, kai pasiekia 6–9 mėnesių amžių, nors dažnai dar lieka su motina iki kitų metų pavasario.

Kuo maitinasi rudoji lapė

Lapė yra visaėdis gyvūnas. Pagrindinis jos grobis yra smulkūs gyvūnai, tokie kaip pelės, graužikai, triušiai ar paukščiai. Lapės taip pat medžioja varles, driežus, vabzdžius ir net žuvį, jei yra galimybė. Žiemą, kai grobio trūksta, lapės dažnai ieško nugaišusių gyvūnų likučių. Be gyvūninės kilmės maisto, rudosios lapės minta ir augaliniu maistu: uogomis, vaisiais, grūdais ir net daržovėmis. Miestuose jos neretai ieško maisto šiukšliadėžėse ar prie žmonių sodybų, kur gali rasti likučių. Toks lankstumas mityboje padeda lapėms išgyventi net ir sudėtingomis sąlygomis bei įvairiuose klimato regionuose.

Kokius garsus skleidžia rudoji lapė

Rudoji lapė dažniausiai garsėja savo šiurpiu, aukšto tono riksmu. Šis garsas ypač girdimas naktį, poravimosi sezono metu, kai patinai ir patelės ieško vienas kito. Gyvūnai taip pat skleidžia garsus, primenančius trumpą, aštrų šuns lojimą. Šie garsai naudojami siekiant perspėti kitas lapes apie artėjantį pavojų arba bendraujant tarpusavyje teritoriniuose ginčuose. Šis lojimas yra trumpas, bet labai garsus, dažniausiai girdimas sutemus.

Kai lapė jaučia grėsmę arba yra provokuojama, ji skleidžia šnypštimą ar žemą urzgimą. Lapių jaunikliai dažnai cypia, kai jaučia pavojų ar šaukiasi savo motinos. Šie aukšto tono garsai padeda patelėms greitai reaguoti į jauniklių poreikius. Be to, jos kartais skleidžia garsus, primenančius kikenimą ar juoką. Šie garsai dažniausiai pasireiškia žaidžiant jaunikliams arba džiaugsmingose situacijose. Tai rečiau girdimas garsas, bet itin išskirtinis ir žavingas lapių komunikacijos bruožas.

Įdomūs faktai apie lapes

Rudųjų lapių priekinės letenos turi papildomą pirštą. Jų priekinės letenos turi po penkis pirštus, o galinės – tik po keturis. Papildomas pirštas, vadinamas penktojo piršto nageliu yra aukščiau nei kiti pirštai, ant galinės kojos dalies. Šis pirštas padeda lapėms išlaikyti geresnį sukibimą su žeme bėgant dideliu greičiu, ypač ant slidžių paviršių. Penktąjį pirštą taip pat turi daugelis paukščių, roplių ir žinduolių, įskaitant šunis, tačiau rudosios lapės šį pirštą turi tik ant priekinių letenų.
Rudosios lapės turi ypatingai jautrią klausą. Lapių ausys yra ne tik gražus bruožas, bet ir atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį medžioklėje. Lapės gali girdėti aukšto dažnio garsus, įskaitant ultragarsą, kuris yra virš žmogaus klausos ribos. Pasak atlikto mokslinio tyrimo, iš visų žinomų žinduolių rudosios lapės turi geriausią absoliutų klausos jautrumą. Jos geba išgirsti pelės cyptelėjimą už trisdešimt metrų ar net aptikti jos judėjimą po sniegu.
Lapės labai atletiškos. Nors suaugusi lapė yra perpus mažesnė už kelių metukų vaiką, jai nebūtų sunku peršokti apie 1.8 metrų aukščio tvorą. Šie gyvūnai gaudo peles ir kitus smulkius graužikus, kurie tūno sniege, o medžioklei naudoja žemės magnetinį lauką. Jis lapei padeda nustatyti atstumą ir kryptį iki grobio. Lapės gali bėgti net iki 48 kilometrų per valandą greičiu.
Lapė tyko savo grobio panašiai kaip katė. Ji pamažu artinasi prie aukos, naudodamasi aplinkos maskuote – aukšta žole, krūmais, kurie padeda išlikti nepastebėtai. Lapė juda tyliai, lėtai, kartais sustodama ir stebėdama aplinką, kad įvertintų, ar grobis jaučia jos artėjimą. Jos kūnas tuo metu įsitempia, o uodega laikoma žemai, kad neišduotų ketinimų. Kai lapė priartėja pakankamai arti, ji staigiai puola. Šuolis būna tikslus ir apskaičiuotas, dažnai nutaikytas taip, kad grobis neturėtų galimybės pabėgti.

Šaltiniai: