Kokių gebėjimų skruzdėlės turi ir kokius garsus skleidžia?

Skruzdėlės (Formicidae) – vieni įspūdingiausių vabzdžių pasaulyje. Šie neįtikėtinai organizuoti ir darbštūs vabzdžiai atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį gamtoje išpurenant dirvožemį ir naikinant kenkėjus.

Šiltuoju metų laiku skruzdėles galima pastebėti daugelyje Lietuvos vietų – miškuose, pievose, parkuose ir soduose, kur jos renka maistą, stato lizdus ir prižiūri savo kolonijas. Šiuos vabzdžius galite išvysti darbščiai tempiant maistą, statybines medžiagas ar bendradarbiaujant su kolonijos nariais, neįtikėtinu tikslumu atliekančius savo kasdienį darbą. Straipsnyje aptarsime šiai vabzdžių rūšiai būdingas ypatybes bei jų gyvenimo būdą.

Table of Contents

Skruzdėlės: pagrindiniai faktai

Savybė	Informacija
Dydis	0,75–52 mm (priklauso nuo rūšies ir kastos)
Svoris	1–150 mg
Veisimosi sezonas	Gegužės–rugpjūčio mėn.
Gyvenimo trukmė	Darbininkės: 1–3 metai; karalienė: 15–30 metų; patinai: keletą savaičių po poravimosi
Buveinė	Dirvožemio lizdai, medžių kamienai, po akmenimis; pasaulyje paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą
Mėgstamiausias maistas	Vabzdžiai, augalų sultys, medaus rasa, grybai
Grėsmės	Buveinių nykimas, pesticidai, klimato kaita, invazinės rūšys

Kaip atpažinti skruzdėlės patelę, patiną bei jauniklius

Skruzdėlių kolonijoje egzistuoja aiški hierarchija ir darbo pasidalijimas tarp skirtingų individų. Kiekvienas narys turi savo unikalius fizinius bruožus ir funkcijas.

Skruzdėlė karalienė (patelė) yra didžiausia kolonijos narė, kelis kartus didesnė už darbininkes, su pailgu pilveliu ir gerai išvystyta krūtinine dalimi. Paprastai jos kūnas būna nuo 10 iki 25 mm ilgio, priklausomai nuo rūšies. Po vestuvinio skrydžio karalienė nusimeta sparnus, kurie jai daugiau nebereikalingi. Karalienės pagrindinis vaidmuo – dėti kiaušinėlius ir užtikrinti kolonijos tęstinumą. Ji išskiria specialius feromonus, kuriais kontroliuoja kolonijos veiklą.

Skruzdėlės darbininkės (nevaisingos patelės) sudaro didžiąją dalį kolonijos. Jos yra mažesnės už karalienę, paprastai 2–10 mm ilgio, su kompaktišku kūnu ir stipriomis žiaunomis, skirtomis nešti daiktus, statyti lizdą ir gintis. Darbininkių kūnas dažniausiai tamsiai rudos ar juodos spalvos, padalintas į tris aiškias dalis: galvą, krūtinę ir pilvelį, sujungtus plonu „liemeniu“. Darbininkės atlieka įvairias užduotis kolonijoje: rūpinasi jaunikliais, renka maistą, stato ir gina lizdą.

Patinai yra didesni už darbininkes, bet mažesni už karalienę, su gerai išvystytais sparnais ir didelėmis akimis. Jie išsirita iš neapvaisintų kiaušinėlių ir gyvena trumpai – tik iki poravimosi su jaunomis karalienėmis, po kurio greitai žūsta. Jų pagrindinis vaidmuo – apvaisinti jaunas karalienės.

Jaunikliai (lervos) vystosi lizdo viduje ir praeina keturias stadijas: kiaušinėlis, lerva, lėliukė ir suaugėlis. Kiaušinėliai yra mikroskopinio dydžio, balti. Lervos yra baltos, bekojės, panašios į mažus sliekus, kurios nuolat maitinamos darbininkių. Lėliukės dažnai būna supakuotos į kokonus (kai kurių rūšių) ir palaipsniui įgauna suaugusios skruzdėlės bruožus.

Kaip atpažinti skruzdėlės patelę, patiną bei jauniklius — Skruzdėlių patinas ir patelė poravimosi metu

Skruzdžių veisimosi sezonas

Skruzdėlių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda šiltuoju metų laiku, dažniausiai nuo gegužės iki rugpjūčio mėnesio, kai oro temperatūra tampa pakankamai aukšta. Tai yra unikalus procesas, vadinamas „vestuviniu skrydžiu“ arba „spiečiumi”.

Veisimosi metu sparnuoti patinai ir jaunos karalienės išskrenda iš motininio lizdo. Šis skrydis dažniausiai vyksta šiltomis, nevėjuotomis dienomis, dažnai po lietaus. Sparnuotos skruzdėlės pakyla į orą, kur patinai ieško karalienių, vadovaudamiesi feromonais. Poravimasis vyksta ore, viena karalienė gali poruotis su keliais patinais.

Po poravimosi patinai greitai žūsta, atlikę savo biologinę funkciją. Apvaisinta karalienė nusileidžia ant žemės, nusimeta sparnus (kurie jai daugiau nereikalingi) ir ieško tinkamos vietos naujai kolonijai kurti. Ji įsirausią į žemę arba randa plyšį medienoje ar po akmeniu ir pradeda dėti kiaušinėlius.

Pradžioje jauna karalienė pati rūpinasi pirmaisiais jaunikliais, maitindama juos savo kūno atsargomis ir seilių liaukomis. Šie pirmieji palikuonys taps darbininkėmis, kurios vėliau perims rūpinimąsi kolonija, o karalienė galės visiškai paskirti save kiaušinėlių dėjimui.

Įdomu tai, kad kai kurios skruzdėlių rūšys naudoja alternatyvius kolonijų kūrimo būdus. Vienas iš jų – kolonijos dalijimasis, kai dalis darbininkių kartu su viena ar keliomis vaisingomis patelėmis atsiskiria nuo pagrindinės kolonijos ir įkuria naują, netoli senosios. Kitas būdas – socialinis parazitizmas, kai jauna karalienė įsiskverbia į jau egzistuojančią kitos rūšies koloniją, nužudo vietinę karalienę ir uzurpuoja jos vietą, priversdama svetimos rūšies darbininkes auginti savo palikuonis.

Skruzdėlių veisimosi sezonas — Skruzdžių kiaušinėliai (lervos)

Kuo maitinasi skruzdės

Skruzdėlės yra visaėdės, jų maitinimosi įpročiai įvairūs ir priklauso nuo rūšies, sezono ir aplinkos sąlygų. Štai pagrindiniai skruzdėlių maisto šaltiniai:

Vabzdžiai ir kiti bestuburiai. Daugelis skruzdėlių rūšių aktyviai medžioja mažesnius vabzdžius, jų lervas, sliekus ir kitus bestuburius. Sugavusios grobį, jos jį parneša į lizdą, kur jis suskaidomas ir padalijamas kolonijos nariams. Kai kurios rūšys, pavyzdžiui, rudosios miško skruzdės (Formica rufa), gali sunaikinti didelius kiekius kenkėjų, todėl yra laikomos naudingomis žemės ūkyje ir miškų ūkyje.
Augalinis maistas. Skruzdėlės maitinasi įvairiais augaliniais produktais: nektaru, vaisių sultimis, sėklomis. Kai kurios rūšys specializuojasi rinkti sėklas, kurias sandėliuoja požeminiuose „aruoduose“. Būtent dėl šios priežasties skruzdėlės yra svarbios sėklų platintojos, prisidedančios prie augalų įvairovės palaikymo.
Medaus rasa – tai lipnus, cukringas skystis, išskiriamas amarų, baltasparnių ir kitų augalų syvus čiulpiančių vabzdžių. Daugelis skruzdėlių rūšių „melžia“ šiuos vabzdžius, glostydamos jų pilvelius ir rinkdamos išsiskyrusią medaus rasą. Mainais už šią maistingą medžiagą skruzdėlės gina amarus nuo plėšrūnų, taip sukurdamos abipusiškai naudingus simbiotinius santykius.
Grybai. Kai kurios skruzdėlių rūšys, pavyzdžiui, Atta, aktyviai augina grybus specialiuose „soduose“ savo lizduose. Jos neša į lizdą nupjautus lapų gabalėlius, kurie tampa substratu grybams augti. Šie grybai tampa pagrindiniu kolonijos maisto šaltiniu.
„Skruzdėlių pienas“ – tai speciali sekrecija, gaminama kai kurių darbininkių, skirta maitinti lervas ir karalienę. Jis yra ypač maistingas ir svarbus kolonijos vystymuisi.

Skruzdėlės ne tik valgo įvairų maistą, bet ir turi sudėtingą maisto dalijimosi sistemą, vadinamą trofalaksija – maisto perdavimą iš burnos į burną. Šis procesas ne tik padeda paskirstyti maistą kolonijoje, bet ir skatina socialinį ryšį bei feromonų cirkuliaciją tarp kolonijos narių.

Kuo maitinasi skruzdės — Skruzdėlių amarų „ūkis“

Kokius garsus skleidžia skruzdėlės

Nors skruzdėlės dažnai laikomos tyliais vabzdžiais, jos iš tikrųjų gali skleisti ir atpažinti įvairius garsus, kurie atlieka svarbų vaidmenį jų komunikacijoje. Tačiau, kitaip nei bitės ar žiogai, skruzdėlės nekuria garsų vibruodamos sparnus ar specialias kūno dalis – jos naudoja kitokius metodus.

Pagrindinis skruzdėlių skleidžiamas garsas – tai striduliacijos garsas, atsirandantis dėl specialių kūno dalių trynimo viena į kitą. Skruzdėlės turi specialią struktūrą, vadinamą striduliaciniu organu, kuris sudarytas iš dantytos plokštelės (striduliatoriaus) ir gretimos kietos briaunos (plektrumo). Skruzdėlei traukiant pilvelį link krūtinės, šios struktūros trinasi viena į kitą, sukeldamos vibraciją ir garsą.

Šie garsai yra pernelyg silpni, kad žmogaus ausis juos girdėtų be specialių prietaisų, tačiau jie gali sklisti per substratą (žemę, medį) ir būti jaučiami kitų skruzdėlių. Skirtingi garsai gali turėti skirtingas reikšmes:

„Pavojaus signalas“ – staigus, intensyvus striduliacijos garsas, kurį skruzdėlės skleidžia patekusios į pavojų ar aptikusios grėsmę kolonijai. Šis signalas gali sukelti gynybinę kolonijos reakciją.
„Pagalbos prašymas“ – kai skruzdėlė įstringa po nuolaužomis ar žeme, ji gali skleisti specifinius striduliacijos garsus, kurie signalizuoja kitoms darbininkėms ateiti į pagalbą.
„Maisto radimo signalas“ – kai kurios rūšys naudoja subtilias vibracijas žymėti maisto šaltinio radimą, papildydamos feromono pėdsakus.

Be garsinės komunikacijos, skruzdėlės taip pat naudoja vibracijas, kurios perduodamos per substratą. Pavyzdžiui, kai kurios rūšys muša pilveliu į žemę ar lizdo sieneles, sukeldamos vibracijas, kurios gali būti jaučiamos dideliu atstumu. Mokslininkai mano, kad šios vibracijos gali būti naudojamos perduoti informaciją apie artėjantį pavojų arba koordinuoti kolektyvinius veiksmus.

Nors savo komunikacijoje skruzdės daugiausia pasikliauja cheminiais signalais (feromonais), garsinė ir vibracinė komunikacija papildo jų bendravimo repertuarą, leisdama perduoti informaciją situacijose, kai cheminiai signalai gali būti neefektyvūs.

Skruzdėlės žiemą

Žiemos metas skruzdėlėms – išskirtinis išbandymas, kuriam jos ruošiasi dar nuo vėlyvo rudens. Lietuvoje, kur žiemos temperatūros dažnai būna stipriai neigiamos, skruzdės išvystė įvairias strategijas išgyvenimui šaltuoju sezonu.

Rudenį skruzdėlės pradeda ruoštis žiemai: sumažėja jų aktyvumas, jos kaupia riebalų atsargas savo kūnuose, nustoja veistis ir giliau įsirengia lizdus. Daugelis rūšių perkelia savo veiklą gilyn į dirvožemį, žemiau įšalo linijos, kur temperatūra išlieka aukštesnė ir stabilesnė.

Žiemą skruzdėlių kolonija pereina į tam tikrą ramybės būseną, panašią į žiemos miegą, vadinamą diapauze. Šiuo metu sumažėja jų metabolizmas ir energijos sąnaudos. Visgi, tai nėra tikras žiemos miegas – skruzdės išlieka jautrios temperatūros pokyčiams ir gali tapti aktyvios, jei temperatūra pakyla.

Žiemos metu kolonija susiburia į glaudų kamuolį aplink karalienę ir jauniklius. Šis socialinis elgesys padeda išlaikyti optimalią temperatūrą lizdo viduje. Didesnių rūšių lizdai, pavyzdžiui, miško skruzdėlių kupstai, turi sudėtingą šiluminę reguliaciją. Kupsto forma veikia kaip saulės kolektorius, dieną sugerdama šilumą, o organinės medžiagos kupsto viduje veikia kaip šilumos izoliacija.

Skruzdėlės žiemą praktiškai nesimaitina, o naudoja sukauptas riebalų atsargas savo kūnuose. Tai dar viena priežastis, kodėl rudenį jos aktyviai renka maistą ir didina savo kūno masę. Kai kurios skruzdėlių rūšys rudenį sandėliuoja maistą – sėklas, vabzdžių liekanas ar kitas maistingas medžiagas – giliai lizde, kad galėtų jomis maitintis žiemą.

Karalienės ir lervos žiemos metu yra prioriteto tvarka saugomos ir aprūpinamos resursais. Kolonijos išlikimas priklauso nuo karalienės išgyvenimo, todėl ji laikoma saugiausioje ir šilčiausioje lizdo vietoje. Jei kolonijoje yra perai (kiaušinėliai, lervos ar lėliukės), jų vystymasis žiemą labai sulėtėja arba visiškai sustoja.

Pirmosios šiltos pavasario dienos žymi skruzdėlių aktyvumo atsinaujinimą. Jos pradeda vėl aktyviai ieškoti maisto, taisyti žiemos padarytą žalą lizdui ir atnaujina veisimąsi. Ypač įspūdingas yra miško skruzdėlių „atgimimas“ – tūkstančiai darbininkių staiga pasirodo ant kupsto paviršiaus, pradėdamos naują aktyvios veiklos ciklą.

Skruzdėlės žiemą — Skruzdėlės darbininkės

Kaip atskirti skruzdėlę nuo termito

Skruzdės ir termitai yra dažnai painiojami vabzdžiai dėl tam tikro išorinio panašumo, tačiau jie turi aiškių skirtumų, padedančių juos lengvai atskirti.

Skruzdėlės priklauso plėviasparnių (Hymenoptera) būriui. Jų kūnas aiškiai padalintas į tris dalis: galvą, krūtinę ir pilvelį, su plonu „liemeniu“ tarp krūtinės ir pilvelio – tai labiausiai pastebimas skruzdėlės bruožas. Skruzdėlių antenos yra alkūninės formos, su aiškiu lūžiu per vidurį. Jų kūnas dažniausiai yra juodas, rudas ar raudonas, priklausomai nuo rūšies. Sparnuotos formos (patinai ir jaunos karalienės) turi dvi poras skaidrių sparnų, kuriose priekiniai sparnai yra didesni už užpakalinius.

Termitai (Isoptera) dažnai vadinami „baltosiomis skruzdėmis“, nors iš tikrųjų priklauso visai kitam vabzdžių būriui ir yra artimesni tarakonams. Termitų kūnas yra minkštesnis, kreminis ar baltas, be aiškaus susiaurėjimo tarp krūtinės ir pilvelio – jų kūnas atrodo kaip vientisa tiesi lazdelė. Antenos yra tiesios ir siūlinės, be alkūninio lūžio. Termitai vengia šviesos ir retai matomi atvirose vietose. Sparnuotos termitų formos turi dvi poras vienodo dydžio sparnų, kurie guli plokščiai ant kūno ir yra daug ilgesni už patį kūną.

Elgesio požiūriu skruzdėlės yra kolonijiniai vabzdžiai, dažnai matomi grupėmis, judantys aiškiai nubrėžtomis linijomis, sekdami feromonais pažymėtais takais. Termitai vengia šviesos ir retai matomi, išskyrus poravimosi metu arba kai jų lizdas pažeistas.

Kalbant apie žalą, skruzdėlės retai kelia rimtą grėsmę pastatams, nors kai kurios rūšys gali įsikurti medinėse konstrukcijose, o termitai gali padaryti didelės žalos pastatams, nes maitinasi mediena ir celiulioze.

Kaip atskirti skruzdėlę nuo termito — Termitai

Įdomūs faktai ir ypatingi skruzdėlių gebėjimai

Neprilygstama jėga. Skruzdėlės gali pakelti ir nešti daiktus, kurie 20–50 kartų sunkesni už jų pačių kūno svorį. Perskaičiavus pagal žmogaus masę, tai prilygtų automobilio pakėlimui.
Kolektyvinė išmintis. Skruzdėlės demonstruoja „kolektyvinį intelektą“ – jos gali išspręsti sudėtingas problemas veikdamos kartu. Pavyzdžiui, jos randa trumpiausius kelius link maisto šaltinių, sukuria gyvus tiltus ir plaustus potvynių metu.
Žemdirbystė. Kai kurios skruzdėlių rūšys užsiima žemdirbyste – jos augina grybus specializuotuose „soduose“ savo lizduose arba „gano“ amarų bandas, iš kurių gauna maistingą medaus rasą.
Vergvaldystė. Tam tikros skruzdėlių rūšys užsiima „vergvaldyste“ – jos užpuola kitų rūšių lizdus, pagrobia jų lėliukes ir užaugina jas kaip darbininkes savo kolonijoje.
Medicininiai sugebėjimai. Skruzdėlės gamina antiseptines medžiagas ir naudoja jas lizdui dezinfekuoti.
Skruzdės–karvės. Kai kurios dykumų skruzdėlių rūšys turi specializuotas darbininkes, vadinamas „karvėmis“, kurios kaupia didelius kiekius nektaro savo išsipūtusiuose pilveliuose ir vėliau juo dalijasi su kolonijos nariais sausros metu.
Ilgaamžiškumas. Skruzdėlių karalienės yra viena ilgiausiai gyvenančių vabzdžių pasaulyje – kai kurios gali gyventi iki 30 metų, o tai vabzdžiui yra neįtikėtinai ilgas amžius.
Orientavimasis erdvėje. Skruzdėlės naudoja sudėtingus metodus orientavimuisi – nuo saulės padėties sekimo iki žingsnių skaičiavimo. Sacharos dykumos sidabrinės skruzdėlės gali tiksliai grįžti į lizdą be jokių orientyrų, naudodamos vidinį „žingsniaskaičio“ mechanizmą.
Milžiniškos kolonijos. Argentininių skruzdėlių (Linepithema humile) „superkolonija“, besitęsianti per Europą, yra laikoma didžiausia žinoma vabzdžių kolonija pasaulyje – ji apima tūkstančius kilometrų ir susideda iš milijardų individų.
Specialios kastos. Kai kurios skruzdėlių rūšys turi kareivių kastas su modifikuotomis galvomis, kurios naudojamos kaip „gyvi vartai“ lizdo įėjimams blokuoti arba kaip „gyvosios granatos“, sprogstančios savižudiškai ginant koloniją.

Šaltiniai:

Skruzdėlės – nepailstančios ekosistemos darbuotojos. Kokių ypatingų gebėjimų jos turi ir kokius garsus skleidžia?