Bitė – darbšti gamtos darbuotoja ir ekosistemos sergėtoja

Turinys

Bitė (Apis mellifera) – vienas įspūdingiausių vabzdžių pasaulyje. Šis neįtikėtinai organizuotas ir darbštus vabzdys atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį gamtoje apdulkindamas augalus. Bitės Žemėje gyvena jau daugiau nei 100 milijonų metų, išgyvenę dinozaurų išnykimą ir nuolat prisitaikydamos prie besikeičiančių aplinkos sąlygų.

Šiltuoju metų laiku bites galima pastebėti daugelyje Lietuvos vietų – soduose, pievose, miškuose ir parkuose, kur jos renka nektarą ir žiedadulkes. Šiuos vabzdžius galite išvysti skraidančius nuo žiedo prie žiedo, neįtikėtinu tikslumu atliekančius savo kasdienį darbą. Straipsnyje aptarsime šiai vabzdžių rūšiai būdingas ypatybes bei jų gyvenimo būdą.

Bitė: pagrindiniai faktai

Savybė	Informacija
Dydis	10–15 mm (bitės darbininkės)
Svoris	Apie 0,1 g
Veisimosi sezonas	Balandžio–rugpjūčio mėn.
Gyvenimo trukmė	Darbininkės: 4–6 savaitės vasarą, 4–6 mėn. žiemą; Motinėlė: 2–5 metai; Tranai: iki 8 savaičių
Buveinė	Aviliai, medžių drevės, bitininkų bitynas; pasaulyje paplitusios visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą
Mėgstamiausias maistas	Nektaras ir žiedadulkės iš įvairių augalų
Grėsmės	Buveinių nykimas, pesticidai, klimato kaita, ligos ir parazitai (ypač Varoatozės erkė)

Kaip atpažinti bitės patelę, patiną bei jauniklius

Bičių šeimoje egzistuoja aiški hierarchija ir darbo pasidalijimas tarp skirtingų individų. Kiekvienas narys turi savo unikalius fizinius bruožus ir funkcijas.

Bitė motinėlė (patelė) yra didžiausia bičių šeimos narė, pasižyminti pailgu, elegantiškos formos pilveliu, kuris gerokai ilgesnis už sparnus. Jos kūnas gali būti nuo 18 iki 20 mm ilgio. Motinėlės pagrindinis vaidmuo – dėti kiaušinėlius, todėl ji turi išsivysčiusius kiaušinėlius ir specialų geluonį su mažesniais kabliukais, kuris leidžia jai jį naudoti pakartotinai. Motinėlė avily lengvai atpažįstama dėl savo dydžio ir ją nuolat supančių darbininkių.

Bitės darbininkės (nevaisingos patelės) sudaro didžiąją dalį bičių šeimos. Jos yra mažesnės už motiną, apie 10–15 mm ilgio, turi kompaktišką kūną ir gerai išvystytus įrankius žiedadulkių rinkimui – žiedadulkių krepšelius ant užpakalinių kojų. Darbininkių kūnas padengtas plaukeliais, kurie padeda surinkti žiedadulkes, o jų kompleksinės akys išsidėsčiusios šonuose. Darbininkės turi geluonį su kabliukais, kuris po įgėlimo lieka aukos kūne.

Tranai (patinai) yra stambesni už darbininkes, bet mažesni už motinėlę, apie 15–17 mm ilgio. Jų kūnas platesnis, akys didesnės ir susilieja viršugalvyje, suteikdamos geresnį regėjimą ieškant neapvaisintos motinėlės. Tranai neturi geluonies ir žiedadulkių rinkimo įrankių. Jų pagrindinis vaidmuo – apvaisinti jaunas pateles.

Jaunikliai (perai) vystosi bičių korių akutėse ir praeina keturias stadijas: kiaušinėlis, lerva, lėliukė ir suaugėlis. Kiaušinėliai yra maži, balti, pailgos formos. Lervos yra baltos, bekojės, C formos kirmėlės, kurios sparčiai auga maitinamos darbininkių. Lėliukės vystosi uždarytose akutėse ir palaipsniui įgauna suaugusios bitės bruožus.

Kokius garsus skleidžia bitės — Bitė motinėlė

Bičių veisimosi sezonas

Bičių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda šiltuoju metų laiku, dažniausiai nuo balandžio iki rugpjūčio mėnesio, kai pavasarį sušyla oras ir pradeda žydėti pirmieji augalai. Tai yra unikalus procesas, skirtingas nuo daugelio kitų vabzdžių.

Bitė motinėlė yra vienintelė vaisinga patelė bičių šeimoje, atsakinga už kiaušinėlių dėjimą. Didžiausiu aktyvumu vasaros metu ji gali padėti iki 2000 kiaušinėlių per dieną. Prieš dėdama kiaušinėlį, motina patikrina akutę ir nusprendžia, ar padėti apvaisintą, ar neapvaisintą kiaušinėlį. Iš apvaisintų kiaušinėlių išsirita patelės (darbininkės arba būsimos motinos), o iš neapvaisintų – tranai.

Bitės motinėlės apvaisinimas vyksta per „vestuvių skrydį“ – jaunoji motina, išsiritusi iš specialios motininės akutės, po kelių dienų išskrenda iš avilio ir ore poruojasi su keliais (5–20) tranais. Poravimasis vyksta ore, tranui žūstant iškart po kopuliacijos. Motinėlė savo kūne kaupia įvairių tranų spermą specialioje spermatokoje, kuri gali išlikti gyvybinga kelis metus.

Nauja bičių šeima susiformuoja spiečiaus metu, kai senosios šeimos dalis kartu su sena motinėle palieka avilį ir ieško naujos gyvenamosios vietos. Likusioje avilio dalyje užauginama nauja motinėlė, kuri perima senojo lizdo kontrolę.

Kuo maitinasi bitė

Bitės maitinasi dviem pagrindiniais maisto šaltiniais: nektaru ir žiedadulkėmis. Nektaras, cukringas augalų išskiriamas skystis, yra pagrindinis energijos šaltinis. Bitės jį surenka savo specialiu straubliuku. Parnešus į avilį perdirbamas fermentais ir išgarinamas perteklinis vanduo, taip gaminant medų – koncentruotą maistingų medžiagų šaltinį, kuriuo bitės maitinasi žiemą.

Žiedadulkės yra pagrindinis baltymų, riebalų, vitaminų ir mineralų šaltinis bičių maiste. Jos ypač svarbios jaunų bičių vystymuisi ir seilių liaukų, gaminančių bičių pienelį, funkcionavimui. Darbininkės renka žiedadulkes savo kojose esančiais specialiais žiedadulkių krepšeliais ir gabena jas į avilį.

Bičių duonelė – tai fermentuotos žiedadulkės, kurios sukraunamos į korio akutes ir konservuojamos pieno rūgšties bakterijų pagalba. Šis produktas yra pagrindinis baltyminis maistas perų maitinimui ir jaunų bičių vystymuisi.

Bičių pienelis – itin maistinga medžiaga, gaminama jaunų darbininkių bičių viršutinio žandikaulio liaukose. Juo pirmas tris dienas maitinami visi perai, o būsimosios motinos šiuo maistu maitinamos visą vystymosi laikotarpį. Bičių pienelis yra ypatingas tuo, kad jo sudėtyje yra unikalių augimo faktorių ir hormonų, lemiančių motinėlės vystymąsi.

Kokius garsus skleidžia bitės

Bitės skleidžia įvairius garsus, kurie atlieka svarbų vaidmenį jų komunikacijoje. Pagrindinis ir labiausiai atpažįstamas garsas – tai bičių dūzgimas, atsirandantis dėl sparčių sparnų judesių (bitės sparnus judina apie 200–250 kartų per sekundę). Dūzgimo tono aukštis ir intensyvumas gali skirtis priklausomai nuo bitės veiklos ir emocinės būsenos.

Skirtingus garsus bitės naudoja skirtingoms žinutėms perduoti:

„Kvak“ – tai specifinis garsas, kurį skleidžia nauja, dar neišsiritusi motinėlė, komunikuodama su jau išsiritusiomis motinomis ar bitėmis darbininkėmis. Šį garsą galima išgirsti prieš spiečių ar motinėlių konkurencijos metu.
„Pypimas“ – tai atsakomasis garsas, kurį skleidžia jau išsiritusios motinos, reaguodamos į „kvak“ garsą. Šie du garsai sudaro savotišką dialogą tarp motinėlių.
„Bičių daina“ – intensyvus, ritmingas dūzgimas, kurį skleidžia darbininkės, nurodydamos naują maisto šaltinį ar potencialią lizdo vietą.
„Pavojaus signalas“ – aukšto tono, aštrus dūzgimas, kurį bitės skleidžia pastebėjusios grėsmę. Šis garsas dažnai lydimas feromonų išskyrimo, įspėjančio kitas bites apie pavojų.

Be to, mokslininkai nustatė, kad bitės darbininkės gali atpažinti „bičių drebėjimą“ – specifinį virpesių modelį, perduodamą per korį, kuris gali būti naudojamas komunikuoti apie maisto šaltinius ar kitus svarbius įvykius avily.

Bitė žiemą

Žiemos metas bitėms – išskirtinis išbandymas, kuriam jos ruošiasi dar nuo vėlyvo rudens. Skirtingai nuo daugelio kitų vabzdžių, bitės neužmiega žiemos miegu, o išlieka aktyvios avilio viduje visą šaltąjį sezoną.

Rudenį bitės baigia intensyvų nektaro rinkimą ir pradeda ruoštis žiemai: sumažina perus, išvaro tranus iš avilio (jie žiemą nereikalingi ir tik vartotų atsargas), sandariai užkemša avilio plyšius propoliu ir formuoja maisto atsargas strateginėse vietose.

Žiemą bičių šeima susiformuoja į kompaktišką, sferinės formos kamuolį, vadinamą „žiemos spiečiumi“. Šiame kamuolyje bitės išsidėsto sluoksniais – išoriniame sluoksnyje esančios bitės sudaro izoliuojantį „apvalkalą“, o vidinėse dalyse bitės glaustai susispiečia aplink motiną. Kamuolio centro temperatūra palaikoma apie 25–35 °C, net kai išorės temperatūra nukrenta gerokai žemiau nulio.

Šilumą bitės generuoja vibruodamos krūtinės raumenimis, nepajudindamos sparnų – tai unikalus energijos taupymo mechanizmas. Bitės periodiškai keičiasi vietomis kamuolyje, kad išorinės bitės galėtų pasišildyti vidinėje dalyje, o vidines pakeistų išorinės. Žiemos metu bitės minta sukauptomis medaus atsargomis, kurių vidutinė bičių šeima žiemai sunaudoja 15–30 kg.

Bitės žiemos metu neskraido ir neišeina iš avilio, išskyrus trumpus „valymosi skrydžius“ ypač šiltomis žiemos dienomis, kai temperatūra pakyla virš +10 °C. Šių skrydžių metu jos ištuština žarnyną, nes bičių fiziologija nėra pritaikyta ilgai laikyti ekskrementus organizme.

Profesionalūs bitininkai žino, kad žiemos sėkmė labai priklauso nuo pasiruošimo rudenį: pakankamų medaus atsargų, stiprios ir sveikos bičių šeimos, tinkamos avilio ventiliacijos ir apsaugos nuo vėjo bei drėgmės. Neretai jie papildomai šiltina avilius ir taiko kitas priemones, padedančias bitėms išgyventi žiemą su mažiausiomis energijos sąnaudomis.

Kaip atskirti bitę nuo kamanės ir vapsvos

Bitės, kamanės ir vapsvos yra plėviasparnių (Hymenoptera) būrio vabzdžiai, tačiau turi aiškių skirtumų, padedančių juos lengvai atskirti.

Naminė bitė (Apis mellifera) yra vidutinio dydžio, apie 10–15 mm ilgio, jos kūnas padengtas tankiais, gelsvai rusvais plaukeliais. Bitės kūnas aiškiai padalintas į tris dalis: galvą, krūtinę ir pilvelį, su ryškiais juodos ir geltonos spalvos dryžiais ant pilvelio. Bitės skraido tiksliai ir metodiškai, nuo žiedo prie žiedo, rinkdamos nektarą ir žiedadulkes.

Kamanė (Bombus) yra didesnė, apie 15–25 mm ilgio, su apvaliu, pūkuotu kūnu. Kamanių spalvos įvairuoja priklausomai nuo rūšies, bet dažniausiai jos turi ryškius juodus, geltonus ar oranžinius dryžius. Kamanės pilvelis yra apvalesnis nei bičių, o jų skrydis lėtesnis ir garsesnis. Jos gali rinkti nektarą ir žiedadulkes net šaltesniu oru nei bitės.

Kaip atskirti bitę nuo kamanės ir vapsvos — Kamanė

Vapsva (Vespidae) turi liekną, mažiau plaukuotą kūną su aiškiai matomu „liemeniu“ tarp krūtinės ir pilvelio. Jų spalvos ryškiai geltonos ir juodos, su kontrastingesniais raštais nei bitės. Vapsvos maitinasi ne tik nektaru, bet ir kitais vabzdžiais bei vaisiais. Jų skrydis yra greitesnis ir agresyvesnis, dažnai skraido zigzagais. Vapsvų lizdai paprastai gaminami iš medienos plaušų ir primena popierių, kitaip nei vaškiniai bičių koriai.

Dar vienas svarbus skirtumas – bitės gali įgelti tik vieną kartą ir po to žūsta, nes jų geluonis su kabliukais lieka aukos kūne. Vapsvos ir kamanės gali gelti pakartotinai, nes jų geluonis nepasilieka aukos kūne.

Įdomūs faktai ir ypatingi bičių sugebėjimai

Neįtikėtinas komunikacijos metodas. Bitės komunikuoja „šokio kalba“, kurią atrado Nobelio premijos laureatas Karlas von Frischas. „Vinguriuojančiu šokiu“ jos perduoda informaciją apie maisto šaltinio kryptį, atstumą ir kokybę.
Matematinės galimybės. Bitės supranta nulį kaip skaičių ir gali atlikti paprastus aritmetinius veiksmus, kaip parodė naujausi moksliniai tyrimai.
Termoreguliacija. Bičių šeima gali palaikyti pastovią temperatūrą avily net atšiauriausiomis žiemos sąlygomis. Žiemą bitės susispiečia į kamuolį ir vibruoja krūtinės raumenimis, gamindamos šilumą ir palaikydamos apie +35 °C temperatūrą kamuolio centre, kur yra motina.
Neįtikėtinas produktyvumas. Vienai bitei reikia aplankyti apie 1000 žiedų, kad surinktų vieną šaukštelį medaus. Per savo trumpą gyvenimą bitė gali nuskristi atstumą, lygų 3 kelionėms aplink Žemę.
Ultravioletinių spindulių matymas. Bitės mato ultravioletinius spindulius, nematomus žmogaus akiai, o tai padeda joms pastebėti žiedų raštus, nurodančius nektaro buvimo vietą.
Kolektyvinis sprendimų priėmimas. Ieškodamos naujos vietos spiečiui, bitės žvalgės vertina galimas lokacijas pagal daugybę parametrų ir dalyvauja „demokratiniame“ balsavime, kurio metu išrenkama optimali nauja buveinė.
Antibiotikas meduje. Meduje yra natūralių antibiotinių savybių. Senovės egiptiečiai naudojo medų žaizdų gydymui, o šiuolaikiniai tyrimai patvirtina jo antimikrobines savybes.
Ekosistemų svarba. Bitės apdulkina apie 80 % žydinčių augalų ir 1/3 maisto kultūrų. Be bičių apdulkinimo, pasaulis prarastų daugybę vaisių, daržovių ir riešutų rūšių, o žmonijos maisto atsargos stipriai sumažėtų.
Socialinis imunitetas. Bičių šeimos demonstruoja „socialinį imunitetą“ – kolektyvinius elgesio mechanizmus, skirtus apsisaugoti nuo ligų. Pavyzdžiui, jos gamina propolį – lipnią medžiagą iš augalų sakų, turinčią antimikrobinių savybių, kuria dezinfekuoja avilį.
Ilga evoliucija. Seniausios fosilinės bitės randamos 100 milijonų metų senumo gintare. Per tą laiką bitės evoliucionavo kartu su žydinčiais augalais, sukurdamos vieną sėkmingiausių simbiozės pavyzdžių gamtoje.

Šaltiniai:

Bitė – darbšti gamtos darbuotoja ir ekosistemos sergėtoja. Ko dar nežinojote apie šį unikalų vabzdį?