Kikilis – mažas pavasario šauklys su nepaprastomis savybėmis

Kikilis – tai mažas, bet nepaprastai gyvas ir energingas paukštelis, kuris kiekvieną pavasarį pažadina mūsų sodus ir parkus savo ryškiomis giesmėmis. Nors šis paukštis nėra toks garsus kaip lakštingala ar strazdas, tačiau jo indėlis į gamtos simfoniją yra neįkainojamas. Kikilio balsas – tai vienas pirmųjų ženklų, kad žiema baigiasi ir prasideda naujas gamtos atgimimo ciklas.

Šie maži paukšteliai Lietuvoje paplitę beveik visur – nuo miestų parkų iki kaimų sodybų, nuo miškų pakraščių iki pievų krūmynų. Kikilis yra tikras adaptacijos meistras, gebantis prisitaikyti prie įvairiausių gyvenimo sąlygų ir surasti sau vietą bet kurioje aplinkoje, kur yra bent kiek žalumos ir maisto.

Table of Contents

Kikilis – pagrindiniai faktai

Savybė	Informacija
Dydis	Apie 14–16 cm
Svoris	Apie 19–19 g
Veisimosi sezonas	Balandžio–liepos mėn.
Gyvenimo trukmė	Apie 3–5 metai
Buveinė	Sodai, parkai, krūmynai, miškų pakraščiai
Mėgstamiausias maistas	Smulkūs vabzdžiai, vorai, sėklos
Grėsmės	Katės, plėšrūnai, buveinių nykimas

Kaip atpažinti kikilio patelę, patiną bei jauniklį

Kikilio patinas išsiskiria ryškesnėmis spalvomis. Jo galva ir krūtinė dažniausiai būna rausvai rudo ar plytų raudonumo atspalvio, viršugalvyje, sprande ir nugaroje matomi melsvai pilki tonai. Sparnai tamsūs su aiškia balta juostele, kuri gerai matoma skrydžio metu. Patinai yra tie, kurie dažniausiai gieda, ypač ankstyvais rytais pavasarį. Jie turi kompaktišką kūną, trumpą ir tvirtą snapą, tinkamą sėkloms gliaudyti.

Kikilio patelė yra kuklesnių, pilkšvai rusvų ar žalsvų atspalvių. Jos galva ir krūtinė neturi ryškaus raudonumo, o sparnų balta juostelė išlieka kaip ir pas patiną. Patelės elgsena atsargesnė – jos rečiau matomos atvirose vietose ir dažniausiai laikosi tankesnėje augmenijoje, ypač veisimosi metu.

Jaunikliai iš pradžių būna pūkuoti, be tikrų plunksnų, su užmerktomis akimis. Vėliau jie apauga plunksnomis, kurių spalva primena patelės atspalvius – pilkšvai rusva ar rusvai gelsva, be ryškių kontrastų. Ant krūtinės dažnai matomi smulkūs tamsesni dryželiai ar dėmelės, padedančios maskuotis. Sparnų juostelės jau būna matomos, bet ne tokios ryškios kaip suaugusių paukščių.

Kikilio veisimosi sezonas

Kikilio veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda balandžio pabaigoje ar gegužės pradžioje, kai gamta pilnai atsibunda ir atsiranda pakankamai maisto. Patinai pradeda aktyviai giedoti ir ieškoti tinkamų vietų lizdui. Jie dažnai renkasi kelias potencialias vietas ir rodo jas patelėms, leisdami joms pasirinkti tinkamiausią.

Lizdas paprastai statomas medžių šakose, 2–4 metrų aukštyje nuo žemės. Lizdo konstrukcija yra tikras meno kūrinys – mažas, bet labai tvirtas „krepšelis“, nuvytas iš plonų šakelių, žolės stiebų, samanos ir kitų natūralių medžiagų. Iš vidaus lizdas išklojamas minkštais plunksnų ar pūkų sluoksniais.

Patelė deda 3–6 mažus, žalsvos spalvos kiaušinius su rudomis dėmelėmis. Kiaušinių perėjimas trunka apie 12–14 dienų, ir šiuo metu patelė retai palieka lizdą. Patinas aktyviai saugo teritoriją ir atneša patelei maisto. Abu tėvai dalyvauja jauniklių auginime – jie intensyviai maitina juos smulkiais vabzdžiais beveik kas kelias minutes. Jaunikliai lizde būna apie 14–16 dienų, kol išmoksta skraidyti.

Kikilio veisimosi sezonas — Kikilio patinėlis su jaunikliais

Kuo maitinasi kikilis

Kikilio mityba kinta priklausomai nuo sezono. Pavasarį ir vasarą pagrindinę raciono dalį sudaro smulkūs vabzdžiai – musės, uodai, mažos kandys, amarai, jų lervos bei kiti smulkūs bestuburiai, tokie kaip vorai. Šiuo metu ypač svarbu baltymingas maistas, nes jo reikia jaunikliams maitinti. Kikilis yra vikrus, todėl gali pagauti vabzdžius tiek skrisdamas, tiek šokinėdamas tarp šakų ar lapų.

Rudenį ir žiemą, kai vabzdžių sumažėja, kikiliai persiorientuoja į augalinį maistą – lesa įvairių augalų sėklas, pumpurus, kartais uogas. Prieš migraciją šie maisto šaltiniai padeda sukaupti energijos atsargas.

Maisto kikilis ieško nuolat judėdamas, greitai ir vikriai keisdamas pozicijas medžiuose ar krūmuose. Šis paukštis laikomas naudingu vabzdžių gaudytoju, padedančiu kontroliuoti kenkėjų populiacijas gamtoje.

Kuo maitinasi kikilis — Kikilio patinėlis

Kokius garsus skleidžia kikilis

Kikilio giesmė nėra tokia sudėtinga kaip, pavyzdžiui lakštingalos, tačiau ji pasižymi savo ypatingu žavesiu ir melodingumu. Jo balsas skamba kaip greitos, džiugios trelės – „ci–ci–ci–ci“ arba „tsi–tsi–tsi–tsi“, kurios dažnai kartojamos skirtingomis intonacijomis ir tempais.

Pavasario metu, ypač veisimosi sezono pradžioje, patinai gieda ypač intensyviai. Jų giesmės paprastai nuskamba anksti ryte, kai tik pateka saulė, ir vėlai vakare prieš saulėlydį. Giesmė turi kelias pagrindines funkcijas – ji pritraukia pateles, pažymi teritorijos ribas ir įspėja kitus patinus, kad vieta jau užimta. Įdomu tai, kad kiekvienas patinas turi šiek tiek savitą giesmės variantą.

Kikilio repertuare yra ir kiti garsai. Kai jis jaučia pavojų arba nori perspėti kitus paukščius, jis skleidžia trumpus, aštrius „čip–čip“ signalus. Šie perspėjimo šauksmai gali būti girdimi, kai netoli atsiranda katė, kitas plėšrūnas arba žmogus per arti prieina prie lizdo.

Įdomu tai, kad jaunikliai išmoksta giedoti iš suaugusiųjų. Pirmuosius garsus jie pradeda skleisti dar būdami lizde, ir šie garsai iš pradžių primena tik tylų čiulbėjimą. Visavertės giesmės jie išmoksta tik po kelių mėnesių.

Kaip atskirti kikilį nuo kitų smulkių paukštelių

Kikilį nuo kitų smulkių paukščių galima atskirti pagal jo išvaizdą, elgesį ir balsą. Skirtingai nei dauguma kitų paukštelių, kikilio patinas pasižymi aiškiai matoma raudonai rudos krūtinės ir pilkšvai melsvos galvos spalvų derme, o sparnuose ryškios baltos juostelės, kurios gerai pastebimos skrydžio metu. Patelė ir jaunikliai yra kuklesnių spalvų, tačiau vis tiek išlaiko būdingą sparnų raštą.

Kikilio elgesys taip pat išskirtinis – jis labai judrus, dažnai šokinėja tarp šakų, sukinėja galvą, kratydamas sparnus ir uodegą, kartais net kabodamas galva žemyn ieškodamas vabzdžių. Skrydis banguojantis, su greitais sparnų mostais ir trumpais sklendimo momentais, skrydžio metu dažnai girdimi trumpi šauksmai, padedantys atpažinti paukštį net jo nematant.

Tuo tarpu dauguma kitų smulkių paukščių, pavyzdžiui, žaliukės ar zylės, juda ramiau, jų skrydis ne toks banguojantis, o spalvos – be ryškaus raudonumo ar baltų sparnų juostelių, būdingų kikiliui.

Kikilis žiemą

Dauguma kikilių yra migruojantys paukščiai, todėl žiemą Lietuvoje jų beveik neišvysime. Rudenį, paprastai rugsėjo–spalio mėnesiais, šie paukšteliai pradeda kelionę į šiltesnius kraštus. Jų žiemojimo vietos dažniausiai yra Viduržemio jūros regione, Šiaurės Afrikoje ir kai kuriose Pietų Europos šalyse.

Tačiau kai kurie kikiliai, ypač tie, kurie gyvena miestų parkuose ar šiltuose regionuose, gali pasilikti žiemoti. Šie paukščiai prisitaiko prie kitokio maisto – minta sėklomis, uogomis. Jie dažnai priartėja prie žmonių gyvenamųjų vietų, kur šiltesnis mikroklimatas ir galima rasti maisto likučių.

Migracija kikilių yra gana pavojingas procesas. Šie maži paukšteliai turi įveikti šimtus ar net tūkstančius kilometrų, susidurdami su įvairiomis kliūtimis – blogomis oro sąlygomis, plėšrūnais, maisto stygiumi. Tačiau jų instinktai ir prisitaikymo gebėjimai padeda jiems sėkmingai įveikti šią kelionę.

Kaip atpažinti kikilio patelę, patiną bei jauniklį — Kikilio patelė

Įdomūs faktai apie kikilį

Tikras akrobatas. Kikilis gali kabėti ant šakų beveik bet kokia pozicija – net galva žemyn. Šis gebėjimas padeda jam pasiekti vabzdžius, kurių kiti paukščiai negali pagauti.
Mažas, bet drąsus. Nepaisant savo nedidelio dydžio, kikilis drąsiai gina savo teritoriją ir gali pulti net kelis kartus didesnius paukščius, jei jie artinasi per arti jo lizdo.
Nuostabus statybininkas. Kikilio lizdas yra tikras inžinerijos stebuklas – nors mažas, bet labai tvirtas ir funkcionalus. Lizdo statyboje dalyvauja abu tėvai, o procesas gali užtrukti net dvi savaites.
Migracijų čempionas. Nepaisant savo mažo dydžio, kikilis gali nuskristi tūkstančius kilometrų per migraciją, kartais be sustojimo skrisdamas per vandenynus ir dykumas.
Socialus pobūdis. Kikilis retsykiais gali susijungti su kitų rūšių paukščių būriais, ypač migracijų metu. Tai padeda jiems išgyventi ir rasti maisto.
Ilgaamžė atmintis. Mokslininkai nustatė, kad kikiliai geba atsiminti ir grįžti į tas pačias vietoves ne tik kas sezoną, bet kartais net po kelių metų pertraukos.
Ekologinis indėlis. Vienas kikilis per dieną gali sulesti šimtus smulkių vabzdžių, tarp jų ir kenksmingų žemdirbystei. Taip jie padeda išlaikyti ekologinę pusiausvyrą ir sumažinti kenkėjų populiacijas.

Šaltiniai:

Kikilis – mažasis pavasario šauklys ir jo nepaprastos savybės. Kaip jį atpažinti?