Šermuonėlis – vikrus medžiotojas ir spalvų magas

Turinys

Ar žinojote, kad šermuonėlis (Mustela erminea) – tai vienas vikriausių ir labiausiai prisitaikančių mažųjų plėšrūnų, gyvenančių šiaurinio pusrutulio tundroje, miškuose ir kalnuose? Šis mažas, bet itin sumanus žvėrelis ne tik puikiai medžioja ir gali nugalėti net kelis kartus didesnį priešą, bet ir turi unikalų gebėjimą keisti kailio spalvą priklausomai nuo sezono. Dėl savo išskirtinio prisitaikymo jis gali gyventi įvairiose buveinėse – nuo arkties tundrų iki miškingų kalnų šlaitų. Šiame straipsnyje apžvelgsime rūšiai būdingas ypatybes, įdomiausius faktus apie šermuonėlį.

Šermuonėlis – pagrindiniai faktai

Charakteristika	Aprašymas
Dydis	Apie 17–32 cm (patinai didesni)
Uodegos ilgis	Apie 8–12 cm
Svoris	Patinai: 200–400 g, patelės: 100–200 g
Veisimosi sezonas	Balandžio–liepos mėn.
Gyvenimo trukmė	Apie 4–10 metų
Buveinė	Tundra, miškai, kalnų šlaitai, pievos
Mėgstamiausias maistas	Graužikai, vabzdžiai, paukščiai, kiaušiniai, žuvys
Grėsmės	Buveinių nykimas, klimato kaita, konkurencija su kitais plėšrūnais

Kaip atpažinti šermuonėlio patelę, patiną bei jauniklį

Šermuonėlio patinai yra žymiai didesni ir masyvesni už pateles. Jų kūno ilgis siekia apie 24–32 cm, o kartu su 10–12 cm ilgio uodega su juodu galiuku jie atrodo dar didesni. Patinai sveria nuo 200 iki 400 g, jų kūnas pailgas, lankstus, tačiau raumeningas ir kompaktiškas. Jie turi masyvesnę galvą, ryškius snukio bruožus ir trumpas, bet stiprias kojas su aštriais nagais. Vasarą jų kailis rudas su baltu pilvu, žiemą – visiškai baltas, išskyrus juodą uodegos galą. Mažos apvalios ausys ir tamsūs, gyvo žvilgsnio akys suteikia jiems budrią išvaizdą.

Šermuonėlio patelės žymiai mažesnės ir grakštesnės – jų kūno ilgis paprastai svyruoja nuo 17 iki 24 cm, o svoris siekia 100–200 g. Jų kūnas yra siauresnis, elegantiškesnis, o kojos trumpesnės ir plonesnės nei patinų. Snukutis smulkesnis ir siauresnis, akys proporcionaliai didesnės, suteikiančios joms švelnesnę išraišką. Kailio spalvos pokyčiai tokie pat kaip patinų – rudas vasarą, baltas žiemą, bet bendrai kūno masė mažesnė. Patelės yra vikresnės ir greičiau reaguoja į pavojų, dažniau slepiasi uolų plyšiuose ar požeminiuose tuneliuose.

Jaunikliai gimsta akli ir kurti, jų ilgis vos 5–7 cm, o svoris – tik 1–3 gramai. Jų oda būna rausva, be kailio, labai plona ir jautri. Baltas pūkas pradeda augti po 2 savaičių, o akys atsiveria tik po 5–6 savaičių. Pirmosiomis savaitėmis jie visiškai priklausomi nuo motinos globos ir pieno. Dviejų mėnesių amžiaus jaunikliai pradeda mokytis medžioti ir sekti motiną. Jų kailis vasaros pabaigoje įgyja rudą suaugusiųjų spalvą, o žiemos pokyčiai prasideda tik sulaukus 6–8 mėnesių.

Kaip atpažinti šermuonėlio patelę, patiną bei jauniklį — Šermuonėlio jaunikliai

Šermuonėlio veisimosi sezonas

Patinai veisimosi sezono metu, kuris trunka nuo balandžio iki liepos, tampa itin aktyvūs ir pradeda ieškoti patelių. Jų elgesys labai pasikeičia – jie tampa labiau teritoriniai ir agresyvūs, todėl patinai dažnai smarkiai konkuruoja dėl teisės poruotis su patelėmis. Tokia konkurencija būna intensyvi ir gali baigtis rimtomis konfrontacijomis, nes patinai kovoja ne tik dėl teritorijos, bet ir dėl dominuojančios pozicijos. Patinai aktyviai žymi savo teritoriją kvapinėmis liaukomis ir garsiai šaukia, kad pritrauktų pateles.

Patelės, kaip ir dauguma kiauninių, elgiasi atsargiai ir vengia patinų, kol nėra pasiruošusios poruotis. Šermuonėliams būdinga uždelsta implantacija – po poravimosi apvaisinta kiaušialąstė gali „laukti“ gimdoje net 9–10 mėnesių ir pradėti vystytis tik kitais metais pavasarį, kai aplinkos sąlygos palankios. Dėl to, nors poravimasis vyksta vasarą, jaunikliai gimsta tik kitų metų pavasarį ar vasaros pradžioje. Tikrasis nėštumas trunka tik apie 30–35 dienas.

Patelės paprastai susilaukia nuo 4 iki 18 jauniklių (vidutiniškai 6–9), kurie gimsta visiškai bejėgiai. Motina intensyviai globoja savo jauniklius saugioje drevėje, uolų plyšyje ar požeminiame tunelyje. Jaunikliai tampa savarankiški po 8–10 savaičių, bet dažnai lieka su motina iki rudens.

Kuo maitinasi šermuonėlis ir kur jo buveinė

Šermuonėlis yra specializuotas plėšrūnas, kurio mityba beveik išimtinai susideda iš gyvūninio maisto. Pagrindinis jo maistas – įvairūs graužikai: pelės, žiurkės, voverės. Be to, šermuonėlis mėgsta medžioti paukščius ir vogti jų kiaušinius, gaudyti vabzdžius, vabzdžiaėdžius ir net žuvis seklumose. Jis yra itin vikrus medžiotojas, galintis nugalėti net kelis kartus didesnius gyvūnus nei jis pats.

Vasaros metu šermuonėlio mityba tampa įvairesnė – į meniu pridedama varlių, driežų ir vabzdžių. Šis mažas plėšrūnas turi išskirtinį gebėjimą lįsti į siaurus tunelius ir persekioti savo aukas net požeminiuose praėjimuose. Dėl savo lankstumo ir vikrumo šermuonėlis gali sėkmingai medžioti tiek ant žemės, tiek medžiuose, net vandenyje. Jis yra nepaprastai energingas ir gali sumedžioti daug daugiau maisto, nei iš karto suvartoja.

Šermuonėlis prisitaiko prie įvairių buveinių – nuo arkties tundros iki miškingų kalnų šlaitų. Šie gyvūnai dažnai gyvena atvirose pievose, miškų pakraščiuose, uolėtose teritorijose ir net žmonių apgyventose vietose. Šermuonėliai renkasi vietas, kuriose yra pakankamai graužikų ir kitų smulkių gyvūnų, taip pat kur gali rasti sau tinkamas slėptuves.

Šie plėšrūnai paplitę plačiame šiaurės pusrutulio ruože – jie gyvena Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Šermuonėlis puikiai prisitaiko prie šaltų žiemų ir gali išgyventi net esant labai žemoms temperatūroms. Žiemą jis nemiega, bet gali sumažinti aktyvumą šalčiausiu laikotarpiu. Jo lizdai dažniausiai būna uolų plyšiuose, požeminiuose tuneliuose ar senuose graužikų urvuose.

Lietuvoje šermuonėlis retas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą.

Kuo maitinasi šermuonėlis ir kur jo buveinė — Šermuonėlis sumedžiojęs pelę

Kokius garsus skleidžia šermuonėlis

Šermuonėlis skleidžia gana įvairius garsus priklausomai nuo situacijos. Dažniausiai jie leidžia šiuos garsus:

Komunikaciniai čirškėjimai. Šermuonėlis leidžia aukštus, gyvus čirškėjimus, kai bendrauja su kitais savo rūšies atstovais arba šaukia jauniklius. Šie garsai dažnai naudojami tiek veisimosi sezono metu, tiek šeimos narių tarpusavio komunikacijai.
Grėsmės garsai. Kai šermuonėlis jaučia pavojų arba yra supykęs, jis gali išleisti aštrų čiaukšėjimą, gargaliavimą arba net šnypštimą. Šie garsai veikia kaip įspėjimas potencialiems priešams ir rodo, kad gyvūnas pasiruošęs gintis.
Medžioklės garsai. Medžiodamas šermuonėlis gali būti labai tylus, bet kartais leidžia lengvus cyptelėjimus, kai susitelkia į auką arba bando ją išgąsdinti iš slėptuvės.

Įdomūs faktai apie šermuonėlį

Spalvų keitimo fenomenas. Šermuonėlis turi unikalų gebėjimą keisti kailio spalvą – vasarą jis rudas, žiemą – visiškai baltas, išskyrus juodą uodegos galą. Šis pokytis padeda jam puikiai maskuotis.
Juodos uodegos paslaptis. Manoma, kad juoda uodegos viršūnė padeda nukreipti plėšrūnų dėmesį nuo svarbiausių kūno dalių – tai tarsi dėmesio nukreipimo triukas.
Nepaisant dydžio – plėšrūnas. Nors šermuonėlis sveria vos apie 200–300 gramų, jis labai vikrus medžiotojas. Jis nebijo pulti net už save didesnių aukų, pavyzdžiui, triušių ar žiurkių.
Įžūlus drąsuolis. Šermuonėliai pasižymi nepaprastu smalsumu ir drąsa. Jie gali patekti į namus, paukščių ar triušių narvus – ir ten sėkmingai sumedžioti grobį.
Vertingas kailis. Šermuonėlio žieminis kailis (vadinamas ermine) nuo senų laikų buvo laikomas prabangos ženklu. Viduramžiais juo buvo puošiami karališki drabužiai.
Nekenčiamas sode, bet naudingas gamtai. Nors ūkininkai neretai jo nemėgsta dėl išskerstų paukščių ar triušių, šermuonėlis gamtoje padeda reguliuoti graužikų populiaciją.
Mažas kūnas – greitas metabolizmas. Šermuonėlis turi labai spartų medžiagų apykaitos tempą, todėl turi medžioti dažnai – net keletą kartų per dieną.
Energijos bomba. Šermuonėlis yra itin energingas – jo širdis plaka iki 400 kartų per minutę, o kūno temperatūra siekia 39 °C.

Šaltiniai:

Šermuonėlis – vikrus medžiotojas ir spalvų magas. Susipažinkite!