Karkvabalis – skraidantis naikintojas ir sodų grėsmė žemėje

Turinys

Karkvabalis – tai stambus, rudos spalvos vabalas, kurio masiškas pasirodymas gegužės vakarais dažnam sodų savininkui sukelia nemalonias asociacijas. Šie vabzdžiai ypač pagarsėję savo daroma žala: tiek suaugę vabalai, tiek jų lervos gali stipriai nuniokoti augmeniją, sodus ir veją per labai trumpą laiką.

Karkvabalis: pagrindiniai faktai

Savybė	Informacija
Dydis	15–35 mm (priklausomai nuo rūšies)
Svoris	0,8–2,5 g
Aktyvus sezonas	Gegužės–liepos mėn.
Gyvenimo trukmė	Suaugę: 1–2 mėnesiai; pilnas ciklas: 3–4 metai
Buveinė	Lapuočių miškai, sodai, parkai, pievos su medžiais
Mėgstamiausias maistas	Suaugę: lapai, žiedai; lervos: augalų šaknys
Grėsmės	Pesticidai, natūralūs priešai (paukščiai, šikšnosparniai), klimato kaita

Kaip atpažinti karkvabalio patelę, patiną bei jauniklius

Karkvabalio patelė yra šiek tiek stambesnė už patiną, jos ilgis gali siekti 20–35 mm priklausomai nuo rūšies. Patelės turi masyvesnį, platesni kūną ir trumpesnius ūsus nei patinai. Jų chitino danga dažnai blizgesnė, rudos arba rudai–juodos spalvos. Patelių galva proporcionaliai mažesnė, o pilvas platesnis, pritaikytas kiaušinėlių nešiojimui.

Patinai yra šiek tiek smulkesni už pateles, jų ilgis paprastai siekia 15–30 mm. Ryškiausias patinų požymis – ilgesni, dažnai šakoti ūsai, kurie padeda jiems aptikti patelių skleidžiamus feromonus. Patinų kūnas paprastai siauresnis, o jų spalva gali būti šiek tiek šviesesnė nei patelių. Patinai yra aktyvesni skraidytojai ir dažniau matomi vakaro metu.

Karkvabalių lervos vystosi žemėje 3–4 metus. Jos turi būdingą C raidės formos kūną, baltą arba kreminę spalvą ir rudą galvą su stipriais žandikauliais. Jaunos lervos yra tik 5–8 mm ilgiu, bet pilnai išaugusios gali siekti 30–45 mm. Lervos turi tris poras kojų ir yra labai judrios žemėje.

Lėliukės formuojasi žemėje specialiose kamerose 20–40 cm gylyje. Jos yra baltos spalvos, minkštos ir nejudrios. Lėliukių stadija trunka 2–6 savaites, priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės. Lėliukėse jau galima įžiūrėti visus būsimo suaugusio vabalo bruožus.

Kaip atpažinti karkvabalio patelę, patiną bei jauniklius — Karkvabalio lerva

Karkvabalių veisimosi sezonas

Karkvabalių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda gegužės mėnesį, kai žemės temperatūra pakyla virš 12–15 °C, ir tęsiasi iki liepos vidurio. Masiškas karkvabalių skraidymas paprastai vyksta šiltais gegužės vakarais po lietingo periodo.

Patinai subręsta šiek tiek anksčiau nei patelės ir aktyviai ieško partnerių, sekdami jų skleidžiamais feromonais. Poravimasis dažniausiai vyksta ant medžių lapų arba žemėje. Vienas patinas gali apvaisinti kelias pateles per savo trumpą gyvenimą, kuris trunka tik 4–8 savaites.

Po sėkmingo poravimosi patelė ieško tinkamos vietos kiaušinėlių dėjimui. Ji renkasi minkštą, drėgną žemę, dažniausiai po medžiais arba krūmais, kur yra pakankamai organinių medžiagų. Patelė kasa 10–20 cm gylio duobutes ir sudeda 15–80 kiaušinėlių, priklausomai nuo rūšies ir jos būklės.

Kiaušinėliai yra ovalūs, balti arba gelsvi, 2–3 mm dydžio. Jie išsirita per 3–6 savaites, priklausomai nuo žemės temperatūros ir drėgmės. Iš kiaušinėlių išsirita mažos lervos, kurios iškart pradeda maitintis augalų šaknimis ir organinėmis medžiagomis žemėje.

Lervų vystymasis trunka 3–4 metus, per kuriuos jos tris kartus nusimeta chitinizuotą dangalą ir auga. Paskutiniais metais lervos transformuojasi į lėliukes, o pavasarį iš jų išlenda suaugę vabalai.

Karkvabalių veisimosi sezonas — Karkvabaliai poravimosi metu

Kuo maitinasi karkvabalis

Karkvabaliai turi aiškiai išreikštą mitybos skirtumą tarp lervų ir suaugėlių stadijų, bei tarp dieninio ir naktinio aktyvumo.

Suaugę karkvabaliai yra augalėdžiai, besimaitinantys lapuočių medžių lapais. Jie ypač mėgsta ąžuolo, beržo, topolio, gluosnio ir vaismedžių lapus. Karkvabaliai ėda lapų paviršių, palikdami charakteringus skeletinės struktūros pėdsakus 0150 išgrauždami lapų minkštimus ir palikdami tik gyslas. Masiškai puldami, jie gali per kelias naktis visiškai nuėsti medžio lapus.

Suaugę karkvabaliai taip pat mėgsta žiedus ir žiedynus, ypač erškėtrožių, šermukšnių ir vaismedžių. Jie gali rimtai pažeisti žydėjimo procesą ir sumažinti vaisių derlių. Kai kurios rūšys mėgsta ir jaunus ūglius, jaunų medžių žievę.

Karkvabalių lervos žemėje maitinasi augalų šaknimis, ypač žolių ir jaunų medžių. Jos ypač mėgsta vejų žolių šaknis, bulvių gumbų, morkų ir kitų daržovių šaknis. Lervos taip pat ėda pūvančias organines medžiagas žemėje – lapų kompostą, medžio šaknis, organines trąšas.

Lervų padaroma žala dažnai yra rimtesnė nei suaugusiųjų, nes jos gali sunaikinti augalų šaknų sistemą ir sukelti augalų džiūvimą. Ypač nukenčia gėlės, vejos ir jauni medeliai. Viena lerva per savo vystymąsi gali sunaikinti kelių kvadratinių metrų ploto augmeniją.

Suaugę karkvabaliai nesimaitina dieną – jie slepiasi žemėje arba ant lapų apatinės pusės ir yra aktyvūs tik vakare bei naktį.

Kuo maitinasi karkvabalis — Karkvabaliai graužia lapą

Kokius garsus skleidžia karkvabalis

Karkvabaliai skleidžia gana būdingų ir gerai atpažįstamą garsą, ypač masinio skridimo metu.

Pagrindinis karkvabalių skleidžiamas garsas – tai gilus, monotoniškas ūžimas, kurį sukuria jų sparnų plazdėjimas. Karkvabaliai plasnoja sparnais apie 150–250 kartų per sekundę, sukurdami charakteringą žemo tono dūzgimą. Šis garsas gana garsus ir gali būti girdimas iš 20–30 metrų atstumo.

Skrendantys karkvabaliai skleidžia nevienodą garsą priklausomai nuo skridimo greičio ir krypties. Tiesiai skrendant garsas yra tolygus, o keičiant kryptį ar bandant nusileisti – garsas tampa neritmingas ir intensyvesnis. Masinio skridimo metu dešimčių karkvabalių sukeltas ūžimas gali būti gana įspūdingas.

Karkvabaliai taip pat skleidžia mechaninį garsą, kai jie krenta ant kietų paviršių – stogų, langų, automobilių. Dėl savo masės jie sukelia gana garsų barškėjimą ar braškėjimą. Šis garsas ypač ryškus nakties metu, kai karkvabaliai masiškai lekia link šviesos šaltinių.

Ant medžių lapų besimaitinantys karkvabaliai skleidžia lengvą šlamėjimą ir kramtymo garsus, bet šie garsai girdimi tik iš arti. Masinio maitinimosi metu šis garsas gali būti panašus į lietų, krintantį ant lapų.

Įdomu tai, kad karkvabaliai patys yra jautrūs vibracijoms ir garsams. Staigūs garsai ar vibracija gali priversti juos nusileisti arba nukristi nuo medžio.

Karkvabaliai žiemą

Karkvabaliai žiemoja lervų stadijoje žemėje, 30–60 cm gylyje, kur temperatūra yra stabilesnė ir nenukrenta žemiau 0 °C.

Rudenį lervos kasa gilesnius tunelius ir pasiruošia diapauzei – biologinio aktyvumo sustabdymui žiemos metu. Jos pereina į specialią būseną, kurios metu metabolizmas sulėtėja iki minimumo, o kūne formuojasi antifrizo medžiagos – glikoliai ir kiti krioprotektoriai.

Žiemojančios lervos turi specialių prisitaikymą šalčių išgyvenimui. Jos koncentruoja gliukozę ir kitas medžiagas, kurios neleidžia kūno skysčiams užšalti net esant -10 °C temperatūrai. Lervos taip pat sumažina vandens kiekį kūne ir sutankina chitino dangalą.

Žiemos metu lervos yra visiškai neaktyvios – nesimaitina, nejuda ir negali vystytis. Jos išlieka tokioje būsenoje 5–6 mėnesius, kol pavasarį žemės temperatūra pakyla virš 8–10 °C.

Suaugę karkvabaliai negali išgyventi žiemos. Jie žūsta rudenį su pirmosiomis šalnomis, nes jų organizmas nėra prisitaikęs ilgalaikiam šalčio išgyvenimui. Dėl to karkvabalių gyvenimo ciklas yra griežtai sezoninis.

Pavasarį, kai žemė atšyla, žiemojusios lervos atgauna aktyvumą ir tęsia vystymąsi. Jei jos jau buvo pakankamai subrendusios, vasarį–kovą jos transformuojasi į lėliukes, o gegužę iš jų išlenda naujos kartos suaugę karkvabaliai.

Karkvabaliai Lietuvoje

Lietuvoje aptinkama apie 5 karkvabalių rūšys, priklausančių Melolonthinae pošeimiui. Dažniausiai sutinkamos rūšys yra paprastasis karkvabalis (Melolontha melolontha), miškinis karkvabalis (Melolontha hippocastani), margasis karkvabalis (Polyphylla fullo), vasarinis karkvabalis (Amphimallon solstitialis). Margasis karkvabalis įtrauktas į Lietuvos raudonąją knygą.

Paprastasis karkvabalis yra dažniausias Lietuvoje. Jis 20–30 mm ilgio, rudai-juodos spalvos, apaugęs pilkais plaukeliais. Šie karkvabaliai masiškai skraido gegužės mėnesį ir kelia didžiausią žalą sodams.

Lietuvoje karkvabaliai kelia rimtą žalą miškams, sodams ir parkams. Ypač nukenčia vaismedžiai, dekoratyvūs medžiai ir krūmai. Jų lervos gadina vejas, gėlynus ir daržoves.

Lietuvoje atliekami karkvabalių monitoringo tyrimai, stebint jų populiacijų pokyčius ir prognozuojant masinio skridimo laiką. Naudojamos integruotos kenkėjų kontrolės priemonės biologinės, mechaninės ir, esant poreikiui, cheminės.

Įdomūs faktai ir ypatingi karkvabalių sugebėjimai

Masinio skridimo fenomenas. Karkvabaliai gali masiškai skristi milijonų individų skaičiais, sukuriančių tikras „vabzdžių audras“ miestų gatvėse ir parkuose.
Šviesos traukimas. Karkvabaliai yra stipriai traukiami šviesos, todėl masinio skridimo metu jie gali sukurti chaosą aplink gatvės lempas ir namų langus.
Ilgas vystymosi ciklas. Nuo kiaušinėlio iki suaugusio vabalo karkvabalių vystymasis trunka 3–4 metus, kas yra neįprastai ilgai vabzdžiams.
Feromonų komunikacija. Patinai gali aptikti patelių feromonus iš kelių kilometrų atstumo ir tiksliai nuskristi pas jas.
Krypties nustatymas. Karkvabaliai navigacijai naudoja mėnulio šviesą ir magnetinį lauką, todėl dirbtinė šviesa juos supainioja.
Žemės dirbimo indikatorius. Karkvabalių lervų skaičius žemėje rodo dirvožemio kokybę ir organinių medžiagų kiekį.
Biologinis laikrodis. Karkvabalių skridimo laikas labai tiksliai koreliuoja su oro temperatūra ir yra naudojamas klimato pokyčių tyrimuose.
Maisto šaltinis. Kai kuriose pasaulio šalyse karkvabaliai yra vertinamas baltymų šaltinis ir laikomi delikatasu, nors Europoje ši tradicija, laimei, neįsitvirtino.

Šaltiniai:

Nuotraukų šaltinis Canva.

Karkvabalis – skraidantis naikintojas ir sodų grėsmė po žeme. Kodėl jis taip masiškai puola?