Šikšnosparnis – nakties padangių medžiotojas. Biologiniai faktai ir visiškai nepagrįsti mitai

Šikšnosparnis (lot. Chiroptera) – unikalus ir dažnai nesuprastas skraidantis žinduolis, gyvenantis beveik visose pasaulio vietose, išskyrus poliarines zonas. Tai vieninteliai tikrai skraidantys žinduoliai, kurie puikiai prisitaikė gyventi nakties metu ir naudotis echolokacija orientavimuisi aplinkoje. Lietuvoje aptinkama apie 14 šikšnosparnių rūšių, kurie gyvena miškuose, parkuose, miestuose ir urvuose. Šie paslaptingi gyvūnai atlieka svarbų vaidmenį ekosistemose reguliuodami vabzdžių populiacijas ir dalyvaudami augalų apdulkinime.

Šikšnosparnis – pagrindiniai faktai

Faktas	Informacija
Dydis	Lietuvoje aptinkamų rūšių kūno ilgis: 3,5–8 cm, sparnų mojis: 20–40 cm
Svoris	5–30 g (priklauso nuo rūšies)
Veisimosi sezonas	Rugpjūtis–rugsėjis (poravimasis), pavasaris–vasara (jauniklių atsivedimas)
Gyvenimo trukmė	Laukinėje gamtoje 5–10 metų, nelaisvėje iki 30 metų
Buveinė	Urvas, medžių drevės, palėpės, apleisti pastatai, plyšiai uolose
Mėgstamiausias maistas	Vabzdžiai (uodai, drugeliai, vabalai), kai kurios rūšys – nektaras, vaisiai, žuvis
Grėsmės	Buveinių nykimas, pesticidų naudojimas, vėjo elektrinės, klimato kaita, persekiojimas

Kaip atpažinti šikšnosparnio patiną, patelę ir jauniklį?

Šikšnosparnių patinus, pateles ir jauniklius galima atskirti pagal tam tikrus fizinius ir elgesio ypatumus, nors tai nėra lengva nepatyrusiam stebėtojui. Patinai daugelio rūšių atveju yra šiek tiek mažesni už pateles, o tai yra gana neįprasta tarp žinduolių. Jų genitalijų srityje matomas ryškus iškilimas – tai poravimosi organas. Patinai dažnai turi specialias liaukas ant veido ar sparnų, kurios skleidžia feromonus poravimosi sezono metu.

Patelės yra šiek tiek didesnės už patinus, ypač prieš jauniklių atsivedimą. Jų pilvelio srityje galima pastebėti spenelius, kurie tampa aiškiai matomi žindymo periodu. Patelės elgesys tampa labiau socialus jauniklių auginimo metu, kai jos dažnai sudaro moteriškų kolonijų grupes, vadinamas „žindyvių kolonijomis“.

Šikšnosparnių jaunikliai yra gerokai mažesni už suaugusius individus, beveik pliki arba su labai trumpais plaukais. Jų kaukolė ir ausys atrodo neproporcingai didelės lyginant su likusiu kūnu. Jaunikliai beveik visą laiką praleidžia įsikibę į motiną arba kolonijos apsaugotose vietose, kol išmoksta skraidyti. Jie maitinasi motinos pienu ir skleidžia aukšto dažnio čypiančius garsus, kuriais signalizuoja apie savo būklę ir poreikius.

Šikšnosparnių veisimosi sezonas ir rūpinimasis jaunikliais

Šikšnosparnių reprodukcinis ciklas yra unikalus tarp žinduolių ir turi keletą neįprastų ypatybių. Daugelio Lietuvoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių poravimasis vyksta vėlyvą vasarą arba rudenį, dažniausiai rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Tačiau po kopuliacijos vyksta įdomus procesas – patelė išsaugo patino spermą savo reprodukciniame trakte visą žiemos miegą (hibernacijos) laikotarpį. Apvaisinimas įvyksta tik pavasarį, kai patelė pabunda iš žiemos miego.

Šis vėluojančio apvaisinimo mechanizmas suteikia šikšnosparniams evoliucinį pranašumą, nes leidžia patelei atidėti nėštumą iki tinkamų aplinkos sąlygų atsiradimo pavasarį, kai vabzdžių gausa didėja. Nėštumas trunka apie 40–70 dienų, priklausomai nuo rūšies ir aplinkos sąlygų.

Jauniklių atsivedimui patelės susiburia į „žindyvių kolonijas“, kurios gali būti nuo keliolikos iki kelių tūkstančių individų. Tokios kolonijos paprastai įsikuria šiltose, apsaugotose vietose – palėpėse, medžių drevėse ar urvuose. Kolonijoje patelės padeda viena kitai prižiūrėti jauniklius ir palaikyti tinkamą temperatūrą.

Patelė paprastai atveda vieną jauniklį (rečiau du) per metus. Gimimo metu jaunikliai sveria apie 20–30 % motinos svorio – gana daug palyginus su kitais žinduoliais. Jaunikliai gimsta su gerai išsivysčiusiomis priekinėmis galūnėmis, kurios leidžia jiems tvirtai laikytis motinos kailio net jai skrendant.

Motina maitina jauniklį pienu ir pirmąsias 3–4 savaites jaunikliai visada keliauja kartu su ja. Šikšnosparniai auga neįtikėtinai greitai – per 3–6 savaites jie pasiekia beveik suaugusio individo dydį ir išmoksta skraidyti. Motina moko jauniklius medžioti ir naudoti echolokaciją orientavimuisi erdvėje.

Kai jaunikliai tampa savarankiški, jie pradeda mokytis medžioti ir palaipsniui atsiskiria nuo motinos. Tačiau daugelis šikšnosparnių rūšių išlieka socialios ir žiemoja grupėmis, kurios gali būti sudarytos tiek iš patinų, tiek iš patelių.

Kuo maitinasi šikšnosparnis?

Lietuvoje ir Europoje gyvenančių šikšnosparnių rūšių mityba yra paremta vabzdžiais, todėl jie klasifikuojami kaip entomofagai (vabzdžiaėdžiai). Tačiau pasaulyje šikšnosparnių mitybos įpročiai yra labai įvairūs ir priklauso nuo rūšies bei gyvenamosios aplinkos.

Vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai, kokius sutinkame Lietuvoje, yra nepakeičiami „biologiniai insekticidai“. Vienas šikšnosparnis per naktį gali sumedžioti iki 1000 mažų vabzdžių (tai sudaro apie 30 % jo kūno svorio). Jie specialiai medžioja naktį aktyvius vabzdžius:

• uodus ir kitus dvisparnius vabzdžius;
• naktinių drugių suaugėlius;
• vabalus, ypač grambuolius ir ūsuočius;
• vorus (nors tai nėra vabzdžiai, šikšnosparniai juos taip pat medžioja);
• sprindžius ir kitus lervų parazitus.

Pasaulyje sutinkamos šikšnosparnių rūšys, kurios maitinasi ir kitokiu maistu:

• nektariniai šikšnosparniai minta augalų nektaru ir žiedadulkėmis, atlikdami svarbų apdulkintojų vaidmenį;
• vaisiaėdžiai šikšnosparniai minta prinokusiais vaisiais ir dalyvauja sėklų platinime;
• žuvėdriniai šikšnosparniai specializuojasi gaudyti smulkias žuvis vandens paviršiuje;
• vampyriniai šikšnosparniai (aptinkami tik pietų ir centrinėje amerikoje) minta gyvūnų krauju.

Šikšnosparnių medžioklė yra tikslus ir sudėtingas procesas. Vabzdžiaėdžiai šikšnosparniai naudoja echolokaciją, kad aptiktų grobį tamsoje. Jie skleidžia aukšto dažnio ultragarsus, kurių žmogaus ausis negirdi, ir pagal atsispindėjusio garso signalą nustato grobio vietą, dydį ir net rūšį.

Medžioklės metu šikšnosparniai naudoja skirtingas taktikas:

• kai kurie skraido virš atvirų erdvių ir gaudo vabzdžius ore;
• kiti medžioja tarp medžių lapijos, kur koncentruojasi daug vabzdžių;
• treti specializuojasi rinkti vabzdžius nuo lapų ar žemės paviršiaus.

Šis mitybos įvairumas rodo šikšnosparnių adaptyvumą ir svarbą skirtingose ekosistemose. Jų vaidmuo kontroliuojant vabzdžių populiacijas yra neįkainojamas žemės ūkiui ir žmonių sveikatai, ypač mažinant ligų pernešėjų, pavyzdžiui, uodų, skaičių.

Kokius garsus skleidžia šikšnosparnis?

Šikšnosparniai yra tikri garso meistrai, naudojantys sudėtingą akustinę komunikaciją tiek orientavimuisi aplinkoje, tiek bendravimui tarpusavyje. Jų skleidžiami garsai yra įvairūs ir atlieka skirtingas funkcijas:

1. Echolokacijos ultragarsai. Tai pagrindiniai navigaciniai ir medžioklės garsai, kurių dažnis svyruoja nuo 20 iki 120 kHz (žmogaus ausis girdi tik iki 20 kHz). Šie trumpi, intensyvūs impulsai leidžia šikšnosparniams sukurti detalų aplinkos „garso vaizdą“, aptikti mažiausius vabzdžius ir orientuotis visiškoje tamsoje. Skirtingos rūšys naudoja skirtingo dažnio ir struktūros signalus, todėl specialistai gali identifikuoti šikšnosparnių rūšis vien pagal jų echolokacijos parametrus.
2. Socialiniai šaukimai. Šikšnosparniai turi sudėtingą socialinį gyvenimą ir bendrauja naudodami specialius socialinius garsus, kurie skiriasi nuo echolokacijos. Šie garsai dažnai yra žemesnio dažnio ir ilgesnės trukmės.
3. Jauniklių čirpimas. Šikšnosparnių jaunikliai skleidžia aukšto tono čirpimo garsus, kuriais šaukia motiną arba signalizuoja apie nepatogumą. Šie garsai yra unikalūs kiekvienam jaunikliui, todėl motina gali atpažinti savo palikuonį net didelėje kolonijoje.
4. Streso ar pavojaus signalai. Kai šikšnosparniai jaučia grėsmę ar patiria stresą, jie gali skleisti specifinius garsius, žmogaus ausiai girdimus čypsėjimus ar spiegimus. Šie garsai įspėja kitus kolonijos narius apie galimą pavojų.
5. Žemo dažnio murkimai. Kai kurios rūšys skleidžia žemo dažnio murkimo garsus socialinio kailio priežiūros metu arba ilsėdamosi. Šie garsai dažnai siejami su pasitenkinimo būsena arba kolonijos narių ryšių stiprinimu.

Mokslininkai vis dar tiria sudėtingą šikšnosparnių akustinę komunikaciją ir nuolat atranda naujus garsinės komunikacijos aspektus. Įdomu tai, kad kai kurios šikšnosparnių rūšys gali adaptuoti savo echolokacijos parametrus reaguodamos į aplinkos sąlygas ar kitų šikšnosparnių buvimą netoliese, taip išvengdamos signalų trukdžių.

Šikšnosparnis žiemą

Šikšnosparnis, kaip ir kai kurie kiti žinduoliai, sprendžia šaltojo sezono iššūkius naudodamas hibernaciją – ilgalaikį fiziologinį miegą, kuris leidžia jam išgyventi nepalankų laikotarpį. Lietuvoje ir kitose vidutinio klimato zonose šikšnosparniai hibernuoja maždaug nuo spalio iki balandžio mėnesio, priklausomai nuo oro sąlygų.

Prieš žiemos miegą šikšnosparnis intensyviai maitinasi, kad sukauptų riebalų atsargas. Jis gali padidinti savo kūno svorį net 30–50 %. Šios riebalų atsargos bus pagrindinis energijos šaltinis per visą hibernacijos laikotarpį.

Hibernacijos vietai šikšnosparniai renkasi specialias buveines, pasižyminčias specifinėmis savybėmis:

• pastovi temperatūra (dažniausiai 2–10 °C);
• aukšta oro drėgmė (virš 80 %);
• apsauga nuo trikdymo ir plėšrūnų;
• pakankama ventiliacija.

Idealiomis vietomis tampa požeminės erdvės – natūralūs urvai, apleistos kasyklos, rūsiai, bunkeriai, taip pat didelių pastatų plyšiai ar drevės. Lietuvoje ypač vertingos žiemavietės yra senieji fortai (pvz., Kauno fortai), požeminiai bunkeriai ir šimtamečių medžių drevės.

Hibernacijos būsenoje šikšnosparnio fiziologija dramatiškai keičiasi:

• kūno temperatūra nukrenta beveik iki aplinkos temperatūros (apie 2–10 °C);
• širdies ritmas sulėtėja nuo 400–1000 iki vos 18–80 dūžių per minutę;
• kvėpavimo dažnis sumažėja nuo 100–200 iki 4–5 įkvėpimų per minutę;
• medžiagų apykaita sulėtėja 99 %.

Šie pakitimai leidžia šikšnosparniams išgyventi kelis mėnesius nenaudojant beveik jokios energijos. Tačiau hibernacija nėra nenutrūkstamas miegas – šikšnosparniai periodiškai pabunda (kas kelias savaites), kad išgertų vandens, pasikeistų poziciją, pašalintų šlapimą ar net surastų tinkamesnę vietą, jei temperatūra tapo netinkama.

Vienas didžiausių pavojų žiemojantiems šikšnosparniams yra netikėtas pažadinimas. Kiekvienas pabudimas sunaudoja daug sukauptos energijos, todėl dažni trikdymai gali būti mirtini. Dėl šios priežasties žiemojantiems šikšnosparniams būtina ramybė, ir daugelyje šalių jų žiemavietės yra saugomos.

Klimato kaita kelia naujus iššūkius šikšnosparnių žiemojimui. Šiltėjančios žiemos gali sukelti nenatūralų pabudimą, kai šikšnosparniai netikėtai pažadinami dėl neįprastai aukštos temperatūros, tačiau išskridę neranda maisto, nes vabzdžiai dar neaktyvūs.

Dažniausi mitai apie šikšnosparnius

Apie šikšnosparnius sklando daugybė mitų ir klaidingų įsitikinimų, kurie dažnai tampa priežastimi nereikalingai baimei ir šių naudingų gyvūnų persekiojimui. Pažvelkime į pagrindinius mitus ir faktus apie šiuos įdomius naktinio dangaus gyventojus:

Mitas: šikšnosparniai įsivelia į plaukus. Tai vienas labiausiai paplitusių mitų. Realybėje šikšnosparniai turi nepaprastai tikslią echolokacijos sistemą, leidžiančią jiems aptikti net plauko storumo objektus tamsoje. Jie puikiai „mato“ žmogų savo akustinėje aplinkoje ir lengvai jo išvengia. Šikšnosparniai yra baikštūs gyvūnai, vengia didesnių už save būtybių ir neturi jokios priežasties skristi į plaukus – ten nėra nei vabzdžių, kuriais jie maitintųsi, nei kitų jiems svarbių išteklių. Be to, jie yra neįtikėtinai manevringi skraidytojai, galintys akimirksniu keisti kryptį.

Mitas: visi šikšnosparniai siurbia kraują. Iš daugiau nei 1400 šikšnosparnių rūšių pasaulyje, tik trys siurbia kraują, ir visos jos gyvena Centrinėje ir Pietų Amerikoje – nė viena iš jų nesutinkama Europoje ar Lietuvoje.

Mitas: šikšnosparniai platina daug pavojingų ligų. Nors šikšnosparniai, kaip ir bet kurie laukiniai gyvūnai, gali būti tam tikrų ligų nešiotojai, rizika užsikrėsti nuo jų yra itin maža, ypač jei jų neliečiame. Svarbu neliesti rastų ar nukritusių šikšnosparnių plikomis rankomis.

Mitas: šikšnosparniai yra agresyvūs ir puola žmones. Šikšnosparniai iš prigimties yra neagresyvūs ir baikštūs gyvūnai, kurie visomis išgalėmis stengiasi išvengti kontakto su žmonėmis. Jie puola tik jausdamiesi užspeisti į kampą ar grėsmingoje situacijoje, kaip ir daugelis kitų laukinių gyvūnų. Geriausia palikti šikšnosparnius ramybėje – jie neieško konflikto su žmonėmis.

Šie nuostabūs gyvūnai yra vieni naudingiausių mūsų ekosistemos narių, kontroliuojantys vabzdžių populiacijas ir prisidedantys prie biologinės įvairovės išsaugojimo. Vietoj nereikalingos baimės, jie nusipelno mūsų pagarbos ir apsaugos.

Įdomūs faktai apie šikšnosparnius

1. Ilgiausiai gyvenantys žinduoliai savo dydžio kategorijoje. Nepaisant mažo kūno dydžio, kai kurie šikšnosparniai gali gyventi 30–40 metų. Tai yra neįtikėtina panašaus dydžio žinduoliams. Mokslininkai tiria šį fenomeną, bandydami suprasti senėjimo procesus.
2. Unikalus imunitetas. Šikšnosparniai gali būti daugelio virusų nešiotojai, bet patys neserga jų sukeliamomis ligomis. Jų imuninė sistema evoliucionavo unikaliu būdu, leidžiančiu koegzistuoti su patogenais, o tai domina mokslininkus, tiriančius žmonių ligas.
3. Vieninteliai tikrai skraidantys žinduoliai. Skirtingai nuo, pavyzdžiui, voverių skraiduolių, kurie tik planiruoja, šikšnosparniai gali aktyviai skristi ir manevruoti ore. Jų sparnai yra modifikuotos priekinės galūnės su išilgintais pirštais, tarp kurių ištempta plona membrana.
4. Echolokacijos pionieriai. Šikšnosparniai naudoja echolokaciją jau milijonus metų – daug anksčiau nei žmonės išrado sonarą ar radarą. Jų echolokacijos sistema kai kuriais aspektais pranoksta žmogaus sukurtas technologijas.
5. Kolonijų dydis. Kai kurios šikšnosparnių kolonijos gali būti milžiniškos – didžiausia žinoma kolonija Bracken Cave, Teksase, JAV, turi apie 20 milijonų individų, kurie kiekvieną vakarą išskrenda medžioti, sukurdami gyvą „debesį“.
6. Sėklų platintojai. Tropikuose gyvenantys vaisiaėdžiai šikšnosparniai yra svarbūs sėklų platintojai – jie gali nuskristi didelius atstumus su sėklomis virškinimo trakte ir taip atkurti miškus tuščiose teritorijose.
7. Apdulkintojai. Nektariniai šikšnosparniai apdulkina daugiau nei 500 augalų rūšių, įskaitant ekonomiškai svarbias kultūras kaip agava (iš kurios gaminamas tekila), durijus ir kai kurie kakavmedžiai.
8. Socialinė struktūra. Šikšnosparniai turi sudėtingą socialinį gyvenimą – jie atpažįsta vienas kitą individualiai, formuoja ilgalaikius socialinius ryšius ir netgi dalijasi maistu su negiminingais kolonijos nariais, demonstruodami altruizmą.
9. Atbulinis skridimas. Vaisiaėdžiai šikšnosparniai gali skristi atbulomis – tai unikalus gebėjimas tarp skraidančių gyvūnų, leidžiantis jiems manevruoti ankštose erdvėse.
10. Adaptyvūs miestų gyventojai. Kai kurios šikšnosparnių rūšys puikiai prisitaikė gyventi urbanizuotose teritorijose, įsikurdamos pastatų plyšiuose, po tiltais ar net gatvių žibintuose, kur medžioja vabzdžius, pritrauktus apšvietimo.

Šaltiniai:

1. https://www.vle.lt/straipsnis/siksnosparniai/
2. https://www.nationalgeographic.com/animals/mammals/facts/bats
3. https://www.batcon.org/about-bats/bats-101/
4. https://www.doi.gov/blog/13-facts-about-bats
5. https://www.britannica.com/animal/bat-mammal

Nuotraukos asociatyvinės ©Canva.