Varlė (Ranidae) – tai vidutinio dydžio varliagyvis, kuris gyvena tiek vandenyje, tiek sausumoje ir yra vienas iš labiausiai paplitusių varliagyvių Lietuvoje. Šie gyvūnai yra puikūs gamtos indikatoriai – jų buvimas rodo, kad aplinkos ekosistema yra sveika. Varlių indėlis į kenkėjų kontrolę yra didžiulis, nes jos sunaikina tūkstančius uodų ir kitų vabzdžių per sezoną. Nors kartais jų naktiniai koncertai gali trukdyti ramybei, varlės yra neatsiejama mūsų gamtos dalis.
Šie varliagyviai paplitę beveik visoje Lietuvoje – nuo miškų šaltinių iki sodų tvenkinių, nuo upių iki pelkių. Varlė yra tikra dviejų pasaulių gyventoja, gebanti gyventi ir vandenyje, ir sausumoje, priklausomai nuo metų laiko ir gyvenimo ciklo fazės.
Varlė – pagrindiniai faktai
| Savybė | Informacija |
| Dydis | 6–10 cm (kūno ilgis) |
| Svoris | 20–80 g |
| Veisimosi sezonas | kovo–gegužės mėn. |
| Gyvenimo trukmė | 8–12 metų |
| Buveinė | Vandens telkiniai ir drėgnos vietos |
| Mėgstamiausias maistas | Vabzdžiai, sliekai, moliuskai |
| Grėsmės | Vandens tarša, buveinių nykimas, klimato kaita |
Kaip atpažinti varlės patiną, patelę ir jauniklį
Varlės patiną ir patelę atskirti galima pagal kelis požymius, ypač veisimosi sezono metu. Patinai paprastai mažesni už pateles – jų kūno ilgis siekia 6–8 cm, o svoris – 20–50 gramų. Veisimosi metu patinų gerklės išbrinksta ir įgyja ryškų geltoną ar oranžinį atspalvį, o ant priekinių kojų atsiranda specialūs grumbuliukai, padedantys laikytis pateles.
Patelės yra stambesnės – 7–10 cm ilgio ir 40–80 gramų svorio. Jos turi apvalesnį pilvą, o veisimosi metu jų kūnas dar labiau išbrinksta dėl ikrų. Patelių gerklė išlieka šviesesnė, o elgesys yra ramesnis nei patinų.
Varlės jaunikliai (buožgalviai) gimsta kaip mažytės juodos burbuliukų masės ikrai – vadinamieji kurkulai. Po 2–3 savaičių iš jų išsirita buožgalviai – maži, juodi, su uodegomis, gyvenantys tik vandenyje. Buožgalvio metamorfozės metu (po 8–12 savaičių) išauga kojos, išnyksta uodega ir jos virsta mažomis varlytėmis – dydis tuo metu siekia vos 1–2 cm.
Jaunos varlės pirmąjį gyvenimo sezoną praleidžia daugiausia sausumoje, slėpdamosi drėgnose vietose ir intensyviai maitindamosi, kad pasiruoštų žiemojimui.
Varlės veisimosi sezonas
Varlių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda ankstyvą pavasarį, kai sniegas dar tik tirpsta – paprastai kovo mėnesį, kartais net vasario pabaigoje, jei pavasaris ankstyvas. Patinai pirmieji atvyksta į veisimosi vietas ir pradeda kurkti, siekdami pritraukti pateles.
Poravimasis vyksta sekliame vandenyje – tvenkiniuose, ežerų pakrantėse, grioviuose ar net laikinose balutėse. Patinas užšoka ant patelės nugaros ir laiko ją stipriai glėbyje, vadinamame ampleksu. Šis procesas gali trukti kelias dienas.
Patelė deda ikrus į vandenį didelėmis masėmis, kuriose gali būti 1000–4000 ikrų. Ikrai atrodo kaip skaidrūs rutulėliai su juodu taškeliu centre, sujungti į storus „raištelius“ ar burbuliukus. Patinas tuo pat metu apvaisina ikrus.
Ikrai vystosi 2–4 savaites, priklausomai nuo vandens temperatūros. Šiltesniame vandenyje buožgalviai išsirita greičiau. Jų vystymasis trunka 2–4 mėnesius, per šį laiką jos pereina pilną metamorfozę ir virsta jaunomis varlėmis.
Kuo maitinasi varlė
Varlė yra universali plėšrūnė, kurios mityba keičiasi priklausomai nuo gyvenimo stadijos ir metų laiko. Suaugusios varlės maitinasi įvairiais vabzdžiais – uodais, musėmis, vabalais, skruzdėmis, drugių vikšrais. Jos taip pat ėda sliekus, vorus, mažus moliuskus ir net smulkias žuveles ar buožgalvius, jei tokių pasitaiko.
Varlės medžioklės metodas unikalus – jos sėdi nejudėdamos ir laukia, kol grobis prisiartins. Tuomet žaibiškai iškiša lipnų liežuvį ir pagauna auką. Varlės liežuvis prikabintas prie burnos priekinės dalies ir gali išsitęsti iki kūno ilgio.
Buožgalviai maitinasi visai kitaip – jie ėda dumblius, bakterijas, augalų daleles ir organines nuosėdas, jas nufiltruodamos iš vandens. Buožgalviai yra svarbūs vandens telkinių ekosistemas „valantys įrenginiai“, nes sunaikina tūkstančius mikroorganizmų.
Varlės turi puikų regėjimą ir gali pastebėti judantį grobį iš toli. Tačiau jos nereaguoja į nejudantį maistą – varlė gali mirti badu šalia negyvų vabzdžių, jei jie nejudės.
Viena varlė per sezoną gali suėsti iki 10 000 vabzdžių ir kitų smulkių gyvūnėlių, todėl jos yra nepakeičiami gamtos sanitarai.
Kokius garsus skleidžia varlė
Varlės yra vienos garsiausiųjų mūsų gamtos gyventojų. Patinai skleidžia garsus tik veisimosi sezono metu – nuo kovo iki gegužės. Jų kurkimas atrodo kaip gilus, riaumojantis „kroak–kroak“ ar „brekeke“ garsas, kuris gali būti girdimas už kelių šimtų metrų.
Kiekviena varlių rūšis turi savitą „balso“ charakteristiką. Paprastosios varlės skleidžia gilų, ritmingą kvarkimą, o žaliųjų varlių balsas aukštesnis ir skambesnis.
Patinai „dainuoja“ iš vandens, išpūsdami specialius garso maišelius po gerkle. Kuo didesnis patinas, tuo gilesnis jo balsas. „Dainuodamos“ varlės formuoja tikrus chorus – kelios dešimtys patinų gali kvarkti kartu, sukurdami tikrą „varlių koncertą“.
Varlės kvarkia intensyviausiai šiltomis, drėgnomis naktimis ar prieš lietų. Šį elgesį lemia ne tik veisimosi instinktai, bet ir oro slėgio pokyčiai, kuriuos jos jautriai jaučia.
Varlė žiemą
Varlės žiemą pereina į hibemaciijos būseną, kuri trunka nuo spalio iki kovo mėnesio. Prieš žiemą jos intensyviai maitinasi, kaupdamos riebalų atsargas, kurios padės išgyventi šaltąjį sezoną.
Žiemojimo vieta priklauso nuo varlės amžiaus ir buveinės. Suaugusios varlės dažniausiai žiemoja vandens telkinių dugne – tvenkinio ar ežero dumble, kur temperatūra išlieka stabili ir neužšąla iki dugno. Ten jos užsikasa dumblu ir laukia pavasario.
Kai kurios varlės žiemoja ir sausumoje – po nukritusiais lapais, kelmuose, akmenų krūvose ar netgi rūsiuose. Svarbu, kad žiemojimo vieta būtų apsaugota nuo šalčio ir išliktų drėgna.
Hibernacijos metu varlių medžiagų apykaita sulėtėja iki minimumo. Jos nesimaitina, nejuda ir beveik nekvėpuoja. Deguonį gauna per odą, o energiją semia iš sukauptų riebalų atsargų.
Pavasarį, kai temperatūra pakyla virš 5 °C, varlės palaipsniui atsibunda ir pradeda migraciją į veisimosi vietas. Šis procesas gali trukti kelias savaites.
Kodėl varlė jūsų sode yra draugas, ne priešas?
Varlė – vienas geriausių sodo draugų, kuri dažnai nepelnytai kaltinama įvairiomis nuodėmėmis. Paskelbkime karą mitams ir išsiaiškinkime, kodėl šis varliagyvis yra tikras sodo globėjas.
Mitas: varlės ėda braškes ir kitus vaisius. Tai absoliuti netiesa! Varlės yra gryni mėsėdžiai ir jų virškinimo sistema net nėra pritaikyta augaliniam maistui. Jos maitinasi tik gyvais, judančiais grobiais – vabzdžiais, sliekais, moliuskais. Jei ant jūsų braškių matote žymių, ieškokite tikrųjų kaltininkų: sraigių, vikšrų, pelių ar paukščių.
Tikroji varlės misija sode: varlė yra nepakeičiamas kenkėjų medžiotojas, kuris dirba 24 valandas per parą visą sezoną. Viena varlė per vasarą sunaikina:
- iki 10 000 uodų ir kitų kraujasiurbių
- šimtus skydamarių, kurie gadina lapus
- tūkstančius skruzdžių ir jų lervų
- dešimtis amarų lervų, kenkiančių šaknims
- dauybę šliužų ir sraigių, graužiančių jaunus ūglius
Kaip padėti varlėms padėti jums? Užuot kovoję su varlėmis, sukurkite joms palankias sąlygas. Palikite sode drėgną kampelį, mažą vandens telkinėlį ar tiesiog netvarkingą krūvelę lapų ir šakų. Varlės atsidėkos saugodamos jūsų derlių nuo tikrųjų kenkėjų.
Taigi, varlė jūsų sode – ne priešas, o patikimiausias sąjungininkas kovoje už sveiką ir derlingą sodą!
Įdomūs faktai apie varlę
- Kvėpojanti oda. Varlės gali kvėpuoti ne tik plaučiais, bet ir oda. Oda turi būti drėgna, kad galėt vykti dujų apykaita.
- Šuolininkės į tolį. Varlės gali šokti iki 20 kartų ilgiau nei jų kūno ilgis. Tai padeda joms pabėgti nuo plėšrūnų.
- Spalvą keičiančios. Kai kurios varlės gali keisti spalvą priklausomai nuo aplinkos – šviesint ar tamsint odą.
- Beveik kaip vanduo. Varlės šlapimas nėra toks koncentruotas kaip žinduolių – jis labiau primena vandenį, ypač kai varlės gyvena drėgnoje aplinkoje.
- Nepasiduoda šalčiui. Kai kurios varlių rūšys gali išgyventi net ir užšalus – jų organizme esantys glikoproteinai veikia tarsi natūralus antifrizas, apsaugantis ląsteles nuo pažeidimų.
- Unikalus balsas. Kiekvienos varlės kvarkimas yra individualus – pasitelkus garso analizę galima atskirti vienos varlės balsą nuo visų kitų.
- Magnetinis pojūtis. Varlės geba orientuotis pagal Žemės magnetinį lauką ir net po daugelio metų sugrįžti į savo gimtąją veisimosi vietą.
- Ilgaamžės būtybės. Varlės gyvena ilgiau, nei daugelis mano – natūraliomis sąlygomis Lietuvoje jos gali išgyventi iki 12 metų, o nelaisvėje – net iki 20 metų.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/tikrosios-varles/
- https://www.britannica.com/animal/frog
- https://www.amnh.org/exhibitions/frogs-a-chorus-of-colors/frog-fun-facts
- https://www.woodlandtrust.org.uk/trees-woods-and-wildlife/animals/reptiles-and-amphibians/common-frog/
Nuotraukos asociatyvinės ©Canva.