Karakurtas (Latrodectus tredecimguttatus) – vienas pavojingiausių vorų Europoje, kurio nuodai stipresni nei daugumos gyvatės rūšių. Šis mažas juodas voras su raudonomis dėmėmis ant pilvelio jau kelis dešimtmečius keliasi iš pietinių stepių į šiaurinius regionus, įskaitant Baltijos šalis. Klimato atšilimas ir žmogaus veikla sudaro sąlygas šiai pavojingai rūšiai plėstis į naujas teritorijas.
Nors karakurtas Lietuvoje kol kas pasitaiko retai, svarbu mokėti jį atpažinti ir žinoti, kaip elgtis susidūrus su šiuo mirtinu voragyviu. Šie aštuonkojai yra ypač pavojingi moterims ir vaikams, o jų įkandimas gali sukelti sunkų apsinuodijimą, vadinamą latrodektizmu. Karakurtas nėra agresyvus ir vengia žmonių, tačiau gina save, jei jaučiasi užspaustas ar gąsdinamas.
| Savybė | Informacija |
| Dydis | Patelės: 7–15 mm, patinai: 3–7 mm |
| Svoris | 50–150 mg |
| Veisimosi sezonas | Gegužė–rugpjūtis |
| Gyvenimo trukmė | Patelės: 1–3 metai, patinai: kelios savaitės |
| Buveinė | Sausos stepės, apleisti pastatai, akmenynai; paplitęs P. Europoje, Azijoje |
| Nuodingumas | Labai aukštas – 15 kartų nuodingesnis už barškuolę gyvatę |
| Grėsmės | Žmogaus veikla, pesticidai, buveinių pokyčiai |
Kaip atpažinti karakurto patelę, patiną ir jauniklius
Karakurto bendruomenėje vyrauja aiškus lytinis dimorfizmas ir sudėtinga socialinė struktūra, kur patelės dominuoja dėl savo dydžio ir nuodingumo.
Karakurto patelė yra tikroji šeimos valdovė – 7–15 mm ilgio, su blizgančiu juodu kūnu ir charakteringomis ryškiai raudonomis dėmėmis ant apskrito pilvelio. Šios dėmės dažnai sudaro 13 taškų rinkinį, todėl lotyniškas pavadinimas reiškia „trylikos taškų“. Patelės kojos trumpos, bet stiprios, o kūnas masyvus ir apvalus. Jos nuodai yra ypač stiprūs, nes reikalingi ne tik aukos paralyžiavimui, bet ir patino „disciplinavimui“ poravimosi metu.
Karakurto patinai atrodo visiškai kitaip – jie maži (3–7 mm), rudai pilki, su ilgesnėmis kojomis ir plonu kūnu. Patinų spalvinėje gamoje dominuoja gelsvos ir rudos spalvos su neaiškiais raštais. Jie neturi ryškių raudonų dėmių ir nėra nuodingi žmogui. Patinai gyvena tik trumpą laiką – jų pagrindinis tikslas yra rasti patelę ir perduoti savo genus.
Jaunieji karakurtai išsirita vasarą ir atrodo kaip miniatiūrinės patelės versijos. Jie šviesesnės spalvos – pilkšvi ar rusvi, su baltomis arba geltonomis dėmėmis, kurios rudenį tamsėja ir tampa raudonomis. Jaunikliai kelis kartus per vasarą neriasi, kol pasiekia suaugėlio dydį.
Karakurto gyvenimo ciklas ir poravimosi ypatybės
Šio voro gyvenimo ciklas prasideda vėlyvą pavasarį/ ankstyvą vasarą, kai temperatūra pakyla aukščiau 15 °C. Šis procesas ypač dramatiškas dėl lytinio dimorfizmo ir agresyvių patelių.
Poravimosi sezonas (gegužė–rugpjūtis) yra pats dramatiškiausias karakurto gyvenimo etapas. Patinas atsargiai artinasi prie patelės voratinklio ir skleidžia specialius vibracijos signalus. Jei patelė sutinka poruotis, patinas ją apvaisina. Tačiau poravimosi procesas dažnai baigiasi tragiškai patinui – patelė jį suėda, todėl šie vorai dar vadinami „juodosiomis našlėmis“.
Rudenį patelė sukuria kelis šilko kokonus su kiaušinėliais. Kiekviename kokone gali būti iki 500 kiaušinėlių. Kokono sienelės labai tvirtos ir apsaugo kiaušinėlius nuo šalčio bei sausros. Suaugę vorai žiemą žūsta, išlieka tik kiaušinėliai.
Pavasarį ir ankstyvą vasarą iš žiemojusių kiaušinėlių kokonų išsirita jaunieji voriukai. Jie kelis kartus neriasi per vasarą, suaugimo procesas trunka 2–4 mėnesius. Karakurto jaunikliai maitinasi smulkiais vabzdžiais ir vystosi savaime, be tėvų globos.
Kuo maitinasi karakurtas ir jo medžioklės strategijos
Karakurtas yra specializuotas plėšrūnas su unikaliu medžioklės stiliumi, kuris skiriasi nuo kitų vorų strategijų:
- Pagrindinė medžioklė vyksta netvarkingo voratinklio tinkluose, kurie neriami žemai prie žemės paviršiaus. Skirtingai nuo daugelio kitų vorų rūšių, karakurtas nestato taisyklingų radialinių tinklų – jo voratinkliai chaotiški, bet labai lipnūs ir stiprūs. Į šiuos tinklus patenka vabzdžiai, vabalai, skruzdės ir kiti smulkūs bestuburiai.
- Nuodingų įkandimų strategija – karakurtas neužgožia aukos, kaip daugelis kitų vorų. Jis greitai įkanda aukai, suleisdamas galingus neurotoksinus ir atsisuka, laukdamas kol auką paralyžiuos. Nuodai suveikia per kelias sekundes arba minutes.
Mėgiamas karakurto maistas keičiasi priklausomai nuo sezono. Vasarą karakurtai medžioja įvairius vabzdžius – muses, žiogus, skruzdes, vabalus. Rudenį patelės intensyviai maitinasi, ruošdamosi kiaušinėlių dėjimui. Ekstremalių situacijų metu karakurtai gali elgtis kanibališkai – suėsti kitą karakurtą.
Karakurto nuodai ir pavojus žmogui
Šio voro nuodai yra vieni stipriausių visų vorų pasaulyje ir kelia realų pavojų žmogaus gyvybei. Šie neurotoksinai paveikia nervų sistemą ir gali sukelti sunkų apsinuodijimą.
Šio voro sudaryti iš sudėtingų neurotoksinų, kurie blokuoja nervų impulso perdavimą. Pagrindinis veiklus komponentas – alfa–latrotoksinas, kuris 15 kartų stipresnis nei barškuolės gyvatės nuodai. Nuodai paveikia periferinę ir centrinę nervų sistemas.
Apsinuodijimo simptomai (latrodektizmas) pasireiškia per 15–60 minučių po įkandimo. Pirmieji požymiai – stiprus skausmas įkandimo vietoje, kuris plinta į visą kūną. Vėliau atsiranda raumenų spazmai, ypač pilvo srityje, aukštas kraujospūdis, prakaitavimas, vėmimas, galvos skausmai. Sunkesniais atvejais gali sutrikti kvėpavimas ir širdies veikla.
Pavojaus lygis skiriasi priklausomai nuo žmogaus amžiaus ir sveikatos būklės. Didžiausias pavojus gresia vaikams iki 5 metų, nėščioms moterims, pagyvenusiems žmonėms ir asmenims su širdies ligomis. Sveikam suaugusiam žmogui karakurto įkandimas retai būna mirtinas, bet jam įkandus būtina skubi medicinos pagalba.
Karakurtas žiemą
Karakurto žiemojimo strategija yra panaši į daugumos vorų, tačiau turi savo ypatumų dėl šiaurinėse teritorijose nevienodo klimato.
Dauguma suaugusių karakurtų žūva su pirmosiomis šalnomis, kai temperatūra nukrenta žemiau 5 °C. Tik retais atvejais patelės gali peržiemoti šiltose vietose – pastatuose, rūsiuose ar šiltnamiuose. Tačiau kiaušinėliai kokonuose gali išgyventi net žemas temperatūras. Kokonai statomai saugiose vietose – po akmenimis, šaknimis, pastatų plyšiuose. Šilko sluoksniai ir specialūs antifriziniai baltymai apsaugo kiaušinėlius nuo užšalimo.
Šiltėjantis klimatas leidžia karakurtams išgyventi šiauriau ir ilgiau. Lietuvoje pastebimi atskiri individai, kurie tikriausiai atkeliauja su transportu iš pietų. Prognozuojama, kad ateityje karakurtai gali nuolat apsigyventi Baltijos šalyse.
Kaip atskirti karakurtą nuo kitų vorų?
Atpažinti karakurtą yra gyvybiškai svarbu, nes šis voras kelia realų pavojų žmogaus sveikatai:
- Pagrindinis skirtumas – blizgantis juodas kūnas su ryškiai raudonomis apskritomis dėmėmis ant pilvelio. Šios dėmės yra unikalus karakurto atpažinimo ženklas, kurio neturi joks kitas Europoje sutinkamas voras. Dėmių skaičius dažnai būna 13, bet gali varijuoti nuo 9 iki 15.
- Kūno proporcijos – karakurtas turi apvalų, išsipūtusį pilvelį ir santykinai trumpas kojas. Patelės kūnas blizgantis, tarsi lakuotas. Patinas visiškai kitoks – pilkšvas, neblizgantis, be ryškių dėmių.
- Voratinklio tipas – karakurtas stato chaotišką, netvarkingą voratinklį žemai prie žemės, skirtingai nuo kitų vorų geometrinių konstrukcijų. Voratinklis dažnai neriamas po akmenimis, krūmais ar pastatų cokolyje.
- Elgsenos skirtumai – karakurtas yra atsargus ir baigštus, greitai slepiasi pavojaus akivaizdoje. Tačiau gindamasis gali įkąsti. Skirtingai nuo naminių vorų, karakurtas nėra aktyvus naktinis medžiotojas – jis kantriai laukia voratinklyje.
Įdomūs faktai ir ypatingi karakurto gebėjimai
- Karakurto nuodai mililigramais yra stipresni nei kobros nuodai. Tačiau voras įleidžia labai mažą kiekį, todėl pavojus mažesnis nei nuo gyvatės.
- Karakurto patelės kartais suėda patiną po poravimosi, todėl šie vorai vadinami „juodosiomis našlėmis“. Tačiau tai nutinka ne visada – maždaug 20 % patinų išlieka gyvi.
- Karakurtai į Lietuvą patenka su transportu. Dažniausiai jie atvežami su žemės ūkio produktais, mediena ar statybinėmis medžiagomis.
- Karakurtai aktyvūs tik kai temperatūra aukštesnė nei 15 °C. Žemesnėje temperatūroje jie tampa lėti ir mažiau pavojingi.
- Karakurto nuodai tyrinėjami dėl galimo panaudojimo neurologinių ligų gydyme. Kontroliuojami kiekiai gali padėti gydyti tam tikras nervų sistemos ligas.
- Ryškiai raudonos dėmės ant karakurto pilvelio yra įspėjamoji spalva, kuri signalizuoja kitiems gyvūnams apie pavojų. Tai vadinama aposematizmu.
- Karakurtai gali išgyventi be maisto iki 6 mėnesių, o jų kiaušinėliai – iki metų ekstremalių sąlygų metu.
Karakurtas nusipelno ypatingos atsargumo ir pagarbos kaip vienas pavojingiausių Europos vorų. Mokėjimas jį atpažinti ir supratimas apie jo elgseną gali išgelbėti gyvybes, o klimato kaitos kontekste šių žinių svarba tik didės.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/karakurtas/
- https://www.sciencedirect.com/topics/agricultural-and-biological-sciences/latrodectus-tredecimguttatus
- https://magazin.tu-braunschweig.de/en/pi-post/in-case-of-a-black-widow-bite-what-can-you-do/
- https://www.inaturalist.org/taxa/151791-Latrodectus-tredecimguttatus
Nuotraukų šaltinis Canva.