Auksavabalis (Cetonia aurata) – tai vienas ryškiausių ir gražiausių Lietuvos vabalų, kurio metalinis žalias ar aukso spalvos karapaksas žėri saulės šviesoje tarsi tikras brangakmenis. Šis vidutinio dydžio vabalas priklauso Scarabaeidae (plošktėtaūsių) šeimai ir išsiskiria savo neįprastu skrydžio stiliumi bei prisirišimu prie žydinčių augalų. Auksavabalis yra dažnas svečias soduose, parkuose ir želdynuose, kur jį galima pamatyti vasaros mėnesiais besimėgaujantį žiedadulkėmis ir nektaru.
Lietuvoje šie blizgantys vabalai yra gana dažni ir atlieka svarbų vaidmenį kaip apdulkintojai. Auksavabaliai ypač mėgsta rožes, bijūnus, erškėtrožes, šermukšnius ir kitus baltai ar rausvai žydinčius augalus. Jų lervos gyvena komposte, suirusių medžių kamienų viduje ar lapų sąvartose, kur aktyviai prisideda prie organinių medžiagų skaidymo. Šis vabalas yra saugomas daugelyje Europos šalių, nors Lietuvoje jo populiacija kol kas yra stabili.
Auksavabalis – pagrindiniai faktai
| Savybė | Informacija |
| Dydis | 14–20 mm ilgio |
| Svoris | 300–600 mg |
| Aktyvus sezonas | Gegužė–rugpjūtis |
| Gyvenimo trukmė | Suaugėliai 2–3 mėnesius, pilnas ciklas 2–3 metai |
| Buveinė | Sodai, parkai, miškų aikštelės, želdynai, pievos |
| Mėgstamiausias maistas | Suaugėliai: žiedadulkės, nektaras; lervos: pūvantys augalai |
| Atpažinimo požymiai | Metalinis žalias karapaksas su baltomis dėmelėmis, neįprastas skrydis |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, pesticidai, senų medžių šalinimas |
| Apsaugos statusas | Saugomas kai kuriose Europos šalyse |
Kaip atpažinti auksavabalio patelę, patiną bei jauniklius
Auksavabalio patinų ir patelių išorinis panašumas yra didelis, todėl juos atskirti gali būti sudėtinga net ir įdėmiai stebint.
Auksavabalio patinai yra šiek tiek smulkesni – paprastai 14–18 mm ilgio. Jų spalva gali būti įvairi – nuo ryškiai žalios iki auksinio ar net mėlynai žalsvo atspalvio su metaliniu blizgesiu. Karapakse matomos mažos baltos dėmelės, išsidėstę netaisyklingai. Patinų pilvas dengtas tankiais gelsvais arba rudais plaukeliais. Jie yra aktyvesni skrydžio metu ir dažniau aptinkami keliaujantys nuo žiedo į žiedą. Patinų genitalijos esančios pilvo gale yra šiek tiek siauresnės nei patelių.
Auksavabalio patelės yra šiek tiek didesnės ir masyvesnės – gali siekti 18–20 mm ilgio. Jos turi tokią pačią metalinę žalią ar auksinę spalvą su baltomis dėmelėmis. Patelių pilvas taip pat apaugęs plaukeliais, tačiau jos bendrai atrodo storesnės ir tvirtesnės. Patelės dažniau būna pastebimos ilgiau tupinčios ant vieno žiedo, maitindamosi žiedadulkėmis. Jų pilvo gale esančios genitalijos platesnės, pritaikytos kiaušinėliams dėti.
Auksavabalio lervos vystosi 2–3 metus priklausomai nuo sąlygų ir maisto gausos. Jos turi storą, baltą, C formos kūną su ruda galva ir stipriais žandikauliais, kaip ir daugelis plošktėtaūsių šeimos lervų. Pilnai išaugusios lervos siekia 30–40 mm ilgio ir yra gana stambios. Jos gyvena komposte, pūvančioje medienoje, suirusių medžių kamienų viduje arba lapų sąvartose. Lervos maitinasi pūvančiomis augalinėmis atliekomis, pelėsiais ir humusu.
Lėliukės formuojasi specialiame kokone, kurį lervos sukuria iš žemių ir supuvusių augalinių liekanų. Jos yra gelsvos ar kreminės spalvos, 15–18 mm ilgio, ir jau aiškiai matomos būsimo suaugėlio formos – sparneliai, antenos ir kojos. Lėliukės stadija trunka 2–3 savaites, paprastai vasaros pradžioje, o suaugėliai išsirita birželio–liepos mėnesiais.
Auksavabalio veisimosi sezonas
Auksavabalių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda birželio pradžioje ir tęsiasi iki rugpjūčio vidurio, kai suaugėliai yra aktyviausi ir maitinasi žiedynuose.
Poravimasis dažnai vyksta tiesiog ant žydinčių augalų – rožių, bijūnų ar erškėtrožių žiedų. Patinai aktyviai ieško patelių, skraidydami nuo augalo prie augalo ir vadovaudamiesi kvapų signalais. Kai patinas randa patelę, jis užlipa ant jos nugaros ir vyksta poravimasis, kuris gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų. Per šį laiką pora dažnai ramiai tęsia maitinimąsi ant to paties žiedo.
Po sėkmingo apsivaisinimo patelė ieško tinkamos vietos kiaušinėliams dėti. Ji teikia pirmenybę kompostams, senų medžių pūvančiai medienai, lapų krūvoms, sodo atliekų sankaupoms ar miško paklotei su gausiu organinių medžiagų kiekiu. Patelė deda po vieną kiaušinėlį į pasirinktas vietas – per visą gyvenimą ji gali padėti 20–30 kiaušinėlių.
Iš kiaušinėlių po 2–3 savaičių išsirita mažytės lervos, kurios pradeda aktyviai maitintis aplinkui esančiomis pūvančiomis medžiagomis. Jos auga lėtai – pilnas vystymasis nuo kiaušinėlio iki suaugėlio gali užtrukti 2–3 metus. Pirmus dvejus metus lervos intensyviai maitinasi ir keičia odą kelis kartus. Trečiaisiais metais (arba pabaigoje antrųjų) jos formuoja lėliukes, iš kurių po kelių savaičių išsivysto suaugėliai.
Naujai išsiritę suaugėliai dažnai išlieka savo lėliukės kokone iki kitos vasaros, kai oro sąlygos tampa palankios. Tai reiškia, kad nors lėliukė susiformuoja vasaros viduryje, naujas vabalas gali pasimatyti tik kitais metais.
Kuo maitinasi auksavabalis
Auksavabaliai turi ryškiai skirtingą mitybą priklausomai nuo gyvenimo stadijos – suaugėliai minta visiškai skirtingu maistu nei lervos.
Suaugėlių mityba yra susijusi su žydėjimu ir apdulkinimu. Auksavabaliai maitinasi:
- žiedadulkėmis – tai pagrindinis baltymų šaltinis, kurį vabalai intensyviai renka iš įvairių žiedų;
- nektaru – teikia energijos angliavandenių pavidalu;
- žiedų dalimis – kartais kramto žiedlapius ar žiedų centrinę dalį;
- sultingais vaisiais – nokstančiais ar pernokusiais vaisiais, ypač uogomis.
Mėgstamiausi augalai: rožės (ypač šviesių spalvų), bijūnai, erškėtrožės, šermukšniai, svarainiai, žibuoklės, aguonos. Auksavabaliai teikia pirmenybę baltai ar šviesiai rožiniams žydintiems augalams. Jie ypač aktyvūs saulėtomis dienomis, kai temperatūra pakyla virš 20 °C.
Lervų mityba visiškai skiriasi – jos maitinasi:
- pūvančia mediena ir suirusiais augalų audiniais;
- kompostu ir organinėmis atliekomis;
- lapų sąvartose esančiomis medžiagomis;
- miceliu ir grybų sporomis;
- humusu ir iš dalies perdirbtu organika.
Lervos atlieka svarbų vaidmenį organinių medžiagų skaidyme ir dirvožemio formavime. Jos neliečia gyvų augalų šaknų ir nekelia grėsmės augalams!
Kokius garsus skleidžia auksavabalis
Auksavabaliai nėra garsūs vabzdžiai, tačiau jų buvimą išduoda skrydžio garsai. Pagrindinis – gilus ūžesys ar burzgėjimas, sklindantis, kai vabzdys skraido su pusiau užvertais sparneliais. Šis garsas primena stambios musės ar kamanės skrydį ir girdimas net kelių metrų atstumu.
Kartais prieš pakilimą galima išgirsti trumpą plazgėjimą, kai vabzdys intensyviai moja sparnais. Nusileidęs auksavabalis kartais skleidžia tylų traškėjimą, susitvarkydamas sparnus. Bendravimui garsų jie nenaudoja – tam pasitelkia feromonus ir judesius.
Auksavabalis žiemą – kas nutinka, kai ateina šalčiai?
Suaugę auksavabaliai žiemos nesulaukia – jų gyvenimo ciklas baigiasi dar vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį. Po intensyvaus maitinimosi ir poravimosi jie žūva, o kitą pavasarį pasirodo nauja karta. Žiemą išlieka tik jų lervos, kurios slepiasi pūvančiuose medžiuose, kelmuose ar komposto krūvose. Ten jos lėtai vystosi, saugiai peržiemoja ir pavasarį virsta naujais vabzdžiais.
Auksavabalio skrydžio galybė – kaip jis skraido?
Auksavabaliai pasižymi išskirtiniu skrydžio stiliumi, kuris juos aiškiai išskiria iš kitų Lietuvos vabalų. Šie vabzdžiai turi unikalų skrydžio mechanizmą – jie pakyla į orą neatidarę savo kietųjų sparnų dangalų (elitrų). Vietoj to, šonuose esančiais įpjovimais išleidžia plonus skraidomuosius sparnelius, o sparnų dangalai lieka uždaryti. Toks sprendimas suteikia skrydžiui stabilumo ir aerodinaminio efektyvumo, nors padaro jį lėtesnį.
Auksavabalis skrenda 4–6 m/s greičiu (apie 15–20 km/h) – tai nėra labai greita, tačiau jų skrydis itin tikslus ir valdomas. Jie geba nutūpti ant siūbuojančių ar vėjyje judančių žiedų su stulbinančiu tikslumu. Paprastai jie skraido 0,5–3 metrų aukštyje, ieškodami žydinčių augalų, tačiau migruodami gali pakilti ir iki 10–15 metrų.
Skrydis trunka nuo kelių sekundžių, kai vabzdys perskrenda nuo vieno žiedo prie kito, iki kelių minučių, kai ieško naujų maitinimosi vietų. Kadangi skrydis reikalauja daug energijos, auksavabaliai dažnai sustoja pailsėti ir pasimaitinti nektaru. Aktyviausi jie būna saulėtomis, šiltomis dienomis – tuomet sparnai plazda itin sparčiai, o vabzdžiai tampa judrūs ir matomi nuo pat ryto iki pavakarės.
Orientuojasi auksavabalis daugiausia regos ir kvapo pagalba. Jis puikiai mato spalvas – ypač baltus ir rožinius žiedus – bei atpažįsta augalus pagal nektaro ir žiedadulkių kvapą. Šis gebėjimas leidžia jam efektyviai rasti maisto šaltinius ir išlaikyti nepaprastai tikslų, sklandų skrydį.
Įdomūs faktai ir ypatingi auksavabalio sugebėjimai
- Spalvų įvairovė. Nors dauguma auksavabalių yra ryškiai žalios spalvos, kai kurie individai gali būti auksinio, mėlyno, bronzinio ar net violetinio atspalvio. Šios spalvos sukuriamos ne pigmentais, o specialia nanometrinio dydžio struktūra ant karapakso paviršiaus, atspindinčia šviesą.
- Termometrų funkcija. Auksavabaliai yra labai jautrūs temperatūrai ir aktyvūs tik esant 18–30 °C. Žemesnėje temperatūroje jie tampa mieguisti, o aukštesnėje – ieško šešėlio. Jie veikia kaip natūralūs temperatūros indikatoriai sode.
- Saulės garbintojai. Auksavabaliai yra heliofiliniai (mėgstantys saulę) vabzdžiai. Jie aktyviausi pačiomis karščiausiomis dienos valandomis – 11–15 val., kai kiti vabzdžiai vengia karščio. Jų metalinis karapaksas padeda atspindėti dalį saulės spindulių ir išvengti perkaitimo.
- Cheminė gynyba. Kai auksavabalis jaučia pavojų, jis gali išskirti nemalonaus kvapo skystį iš specialių liaukų. Šis kvapas atbaido plėšrūnus, nors nėra nuodingas.
- Apdulkintojų vaidmuo. Maitinimosi metu plaukuotas auksavabalio kūnas prirenka daug žiedadulkių grūdelių, kurie pernešami į kitus žiedus.
- Komposto inžinieriai. Auksavabalio lervos per 2–3 metus gali perdirbti iki 3–5 kg organinių atliekų, paversdamos jas kokybišku humusu. Viena šeima komposte gali būti lygiaverčiai naudinga kaip keli šimtai sliekų.
- Navigacijos gebėjimai. Tyrimai rodo, kad auksavabaliai gali įsiminti savo mėgstamiausių žiedynų vietą ir grįžti į jas kelis kartus per dieną. Jie naudoja saulės padėtį ir kraštovaizdžio orientyrus navigacijai.
Auksavabalis nusipelno pagarbos ir apsaugos kaip gražus, naudingas ir tikrai nekenksmingas sodų bei parkų gyventojas. Šis blizgantis žiedų lankytojas ne tik džiugina akį savo metaliniu grožiu, bet ir atlieka svarbų apdulkintojo vaidmenį bei prisideda prie ekosistemų sveikatos. Sutikę šį žalią gražuolį ant rožės žiedo, džiaukitės šia reta proga ir stebėkite jo neįprastą skrydį – tai vienas iš vasaros stebuklų mūsų soduose.
Šaltiniai:
- https://www.wildlifetrusts.org/wildlife-explorer/invertebrates/beetles/rose-chafer
- https://www.gardeningknowhow.com/ornamental/flowers/roses/rose-chafers-on-garden-roses.htm
- https://www.hiwwt.org.uk/blog/rose-chafer-jewel-garden
- https://extension.umn.edu/yard-and-garden-insects/rose-chafers
Nuotraukų šaltinis Canva.