Gargatūnas – paslaptingas ir retas miškų hibridas

Turinys

Lietuvoje retai sutinkamas gargatūnas (Tetrao urogallus x Tetrao tetrix) – tai unikalus vištinių (Tetraonidae) šeimos paukštis, atsiradęs dėl kurtinio (Tetrao urogallus) ir tetervino (Tetrao tetrix) kryžminimosi. Šis tarpinio dydžio paukštis išsiskiria savo neįprastomis savybėmis, derinančiomis abi tėvines rūšis. Nors daugelis žmonių nėra matę šio reto hibridinio paukščio, jis užima ypatingą vietą Lietuvos ornitofaunoje.

Straipsnyje susipažinsime su šiuo įdomiu miškų gyventoju, kurio buvimas rodo sveiką ekosistemą, kur gyvena tiek kurtiniai, tiek tetervinai.

Gargatūnas – pagrindiniai faktai

Savybė	Informacija
Dydis	Tarpinis tarp kurtinio ir tetervino (60–75 cm)
Svoris	Apie 2–3 kg
Veisimosi sezonas	Balandžio–gegužės mėn.
Gyvenimo trukmė	Apie 8–12 metų
Buveinė	Mišrūs miškai su aikštelėmis, pelkių pakraščiai
Mėgstamiausias maistas	Uogos, spygliai, pumpurai, vabzdžiai
Grėsmės	Buveinių nykimas, mažos populiacijos, žmogaus veikla

Kaip atpažinti gargatūną

Gargatūno išvaizda yra unikali, derinanti abiejų tėvinių rūšių požymius. Paukštis yra tarpinio dydžio – didesnis už teterviną, bet mažesnis už kurtinį, jo kūno ilgis siekia apie 60–75 cm. Svoris svyruoja tarp 2 ir 3 kilogramų, priklausomai nuo sezono ir maisto prieinamumo.

Plunksnos juosvos, su ryškiu violetiniu žvilgesiu krūtinės ir kaklo srityje, kuris ypač pastebimas saulės šviesoje. Kaklas palyginti ilgas, o pasmakrėje susiformuoja charakteringa „barzdelė”, panaši į kurtinio, nors ne tokia išreikšta. Šis požymis padeda atskirti gargatūną nuo tetervino, kuris tokios „barzdelės” neturi.

Antakiai raudoni, aiškiai matomi ir išsikišę, kaip ir abiejų tėvinių rūšių. Sparnų spalvos primena tetervino – tamsiai rudos su baltomis dėmelėmis. Pauodegis baltas, tačiau uodegos forma yra tarpinė – ne taip aiškiai iškirpta kaip tetervino, o vairuojamosios plunksnos yra išlenktos, formuojančios unikalų siluetą. Uodega nėra nei tiesi kaip kurtinio, nei ryškiai išlenkta lyg lira kaip tetervino.

Snapas tvirtas, tamsus, šiek tiek ilgesnis nei tetervino, bet trumpesnis už kurtinio. Kojos apaugusios plunksnomis, kas būdinga visiems vištiniams paukščiams, prisitaikiusiems prie šaltesnio klimato. Žiemą šios plunksnos tampa tankesnės, padedančios paukščiui judėti sniege ir išlaikyti šilumą.

Gargatūno veisimosi ypatumai

Gargatūnai yra hibridiniai paukščiai, todėl jų atsiradimas yra neįprastas reiškinys. Paprastai gargatūnai atsiranda, kai tetervino patelė apvaisinama kurtinio, nors kai kurie autoriai mini ir atvirkštinę situaciją, tačiau tai yra labai reta ir abejotina, nes kurtiniai yra gerokai didesni už tetervinus.

Tokia hibridizacija vyksta tuokvietėse, kur susikerta abiejų rūšių teritorijos. Pavasarį, balandžio ir gegužės mėnesiais, kurtiniai ir tetervinai renkasi savo tradicinėse tuokvietėse – aikštelėse, kur patinai demonstruoja savo plunksnas, šoka ir gieda, siekdami pritraukti pateles. Kartais šios tuokvietės gali būti greta viena kitos arba netgi persidengia, o tai sukuria sąlygas tarpusavio kontaktui.

Gargatūnai patys yra nevaisingi arba turi labai sumažintą vaisingumą, todėl jie negali sukurti savo atskirų populiacijų. Tai reiškia, kad kiekvienas gargatūnas yra unikalus individas, atsiradęs konkrečiu hibridizacijos atveju. Jie dalyvauja tuokvietėse, mėgindami pritraukti pateles, tačiau sėkmingai daugintis negali.

Abu tėvai neprisideda prie jauniklių auginimo, nes gargatūnai yra nevaisingi. Tačiau stebėjimai rodo, kad jie išlaiko tuokviečių elgesį ir bando integruotis į vienos iš tėvinių rūšių socialinius ritualus.

Kuo maitinasi gargatūnas

Gargatūnas, kaip ir jo tėvinės rūšys, yra visaėdis paukštis, kurio mityba keičiasi priklausomai nuo sezono. Pavasarį ir vasarą jo mityba labiau įvairi, įskaitant tiek augalinę, tiek gyvūninę kilmę.

Vasaros metu gargatūnas minta įvairiomis uogomis – mėlynėmis, bruknėmis, spanguolėmis, vaivorais. Šios uogos sudaro didelę mitybos dalį ir suteikia reikalingų vitaminų bei energijos. Be to, jis ėda įvairius lapus, žolės ūglius, žiedus ir sėklas.

Pavasarį, kai vyksta aktyvus vegetacijos atsinaujinimas, gargatūnai minta medžių ir krūmų pumpurais, jaunais spygliais, ypač pušų ir eglių. Šie maisto šaltiniai yra ypač svarbūs anksti pavasarį, kai kitų maisto šaltinių dar trūksta.

Vabzdžiai ir kiti bestuburiai sudaro mažesnę, bet svarbią mitybos dalį, ypač pavasarį ir anksti vasarą. Gargatūnai medžioja įvairius vabzdžius, jų lervas, vorus ir kitus smulkius bestuburius, kurie suteikia būtinų baltymų, reikalingų plunksnų kaitai ir bendram organizmo funkcionavimui.

Rudenį ir žiemą gargatūno mityba tampa vienodesnė ir daugiau orientuota į augalinę kilmę. Jis minta spygliais, ypač pušų ir eglių, pumpurais, žievės dalelėmis, kartais surastomis sėklomis. Žiemą, kai maisto pasirinkimas ribotas, gargatūnai praleidžia daug laiko medžių viršūnėse, kur minta spygliais ir pumpurais.

Kokius garsus skleidžia gargatūnas

Gargatūnas, būdamas hibridiniu paukščiu, skleidžia unikalius garsus, kurie derina abiejų tėvinių rūšių elementus, tačiau pilnai neatitinka nė vienos iš jų. Jo giesmė yra viena įdomiausių šio paukščio savybių.

Giesmę dažniausiai sudaro trys tonai, panašiai kaip kurtinio, tačiau ji yra visiškai kitokia ir sunkiai apibūdinama. Balsas yra gergždžiantis, kurkiantis, kreksiantis ir daug garsesnis nei kurtinio giesmė. Kai kurie stebėtojai aprašo jį kaip šiurkštų, kartais net disonuojantį, be tradicinių melodingų elementų, būdingų tetervinui.

Manoma, kad giesmės metu gargatūnai, kaip ir kurtiniai, netenka klausos ar labai ją sumažina dėl intensyvaus fizinio ir vokalo įsitempimo. Tai aiškinama tuo, kad giesmės metu paukštis yra visiškai susitelkęs į demonstraciją ir nepastebi aplinkos pavojų. Šis fiziologinis aspektas yra paveldėtas iš kurtinio.

Atskirų gargatūnų balsai gali skirtis, nes kiekvienas individas yra unikalus hibridizacijos produktas. Vieni gali labiau priminti kurtinio garsus, kiti – tetervino, o dauguma turi mišrių charakteristikų, kurios nesudaro aiškios giesmės struktūros.

Be giesmės, gargatūnas gali skleisti įspėjimo signalus, kurie yra panašūs į kitų vištinių – trumpi, aštresni krykščiojimai ar klyktelėjimai, kai pajunta pavojų. Šie signalai padeda jiems išsisaugoti nuo plėšrūnų miško aplinkoje.

Kaip atskirti gargatūną nuo kurtinio ir tetervino

Nors gargatūnas turi abiejų tėvinių rūšių požymių, yra kelios unikalios savybės, kurios padeda jį atpažinti:

Dydis ir proporcijos. Gargatūnas yra tarpinio dydžio – didesnis už teterviną, bet mažesnis už kurtinį. Jo kaklas ilgesnis nei tetervino, bet trumpesnis už kurtinio.
Pasmakrės „barzdelė”. Vienas ryškiausių požymių – pasmakrėje susiformuojanti „barzdelė”, panaši į kurtinio, bet ne tokia išreikšta. Tetervinas tokios „barzdelės” neturi.
Uodegos forma. Uodega yra tarpinė tarp abiejų rūšių – ne tokia aiškiai iškirpta lyg lira kaip tetervino, bet ir ne tiesi kaip kurtinio. Vairuojamosios plunksnos išlenktos, formuojančios unikalų siluetą.
Sparnų spalvos ir pauodegis. Sparnų spalvos panašios į tetervino – tamsiai rudos su baltomis dėmelėmis. Pauodegis baltas kaip tetervino.
Plunksnų žvilgesys. Krūtinės ir kaklo plunksnos turi violetinį žvilgesį, kuris yra ryškesnis nei tetervino, bet mažiau išreikštas nei kurtinio.
Balsas. Giesmė yra visiškai unikali – gergždžianti, kurkianti, kreksinti, daug garsesnė už kurtinio, bet nepanaši į tetervino. Tai vienas svarbiausių atpažinimo požymių.

Stebint paukštį gamtoje, šių savybių derinys padeda identifikuoti gargatūną ir atskirti jį nuo tėvinių rūšių. Tačiau kadangi kiekvienas gargatūnas yra unikalus, atskirų individų požymiai gali šiek tiek skirtis.

Kaip atskirti gargatūną nuo kurtinio ir tetervino — Kurtinys-Gargatūnas-Tetervinas

Gargatūnas žiemą

Gargatūnas, kaip ir kurtiniai bei tetervinai, yra sėslus paukštis. Jis nemigruoja ir išlieka savo teritorijoje visus metus. Žiema šiam paukščiui yra iššūkis, nes maisto šaltiniai tampa riboti, o aplinkos sąlygos – sunkesnės.

Žiemą gargatūnas praleidžia daug laiko medžiuose, kur minta spygliais, pumpurais ir žievės dalelėmis. Šis maistas, nors ir mažiau maistingas nei vasaros gėrybės, suteikia pakankamos energijos išgyventi šaltąjį sezoną. Pušų ir eglių spygliai tampa pagrindiniu maisto šaltiniu, todėl paukštis dažnai lankosi spygliuočių miškuose.

Nakčiai gargatūnas gali įsikasti į sniegą, sukurdamas savotišką „sniego kambarį”, kuris apsaugo nuo šalčio ir vėjo. Ši elgsena yra paveldėta iš kurtinio, kuris žinomas dėl tokių žiemos išgyvenimo strategijų. Sniego kambarys suteikia papildomą izoliaciją ir leidžia paukščiui sutaupyti energijos, būtinos išgyventi ilgas ir šaltas žiemos naktis.

Žiemą gargatūnai yra mažiau aktyvūs nei šiltaisiais metų laikais. Jie minimizuoja savo judėjimą, saugodami energiją ir vengia nereikalingų rizikų. Kojos, apaugusios tankiomis plunksnomis, padeda jiems judėti sniegu ir išlaikyti pėdų šilumą.

Pavasarį, kai sniegas pradeda tirpti ir gamta atgyja, gargatūnai tampa aktyvesni ir pradeda ieškoti tuokviečių, kur galėtų demonstruoti savo garsus ir plunksnas, nors ir nesėkmingai daugintis.

Apsaugos būklė ir stebėjimo galimybės

Gargatūnas yra ypač retas paukštis Lietuvoje, o jo buvimas priklauso nuo tėvinių rūšių – kurtinio ir tetervino – populiacijų gausos ir teritorijų persidengimo. Lietuvoje gargatūnai gyvena ten, kur greta susiformuoja kurtinių ir tetervinų tuokvietės.

Atsižvelgiant į dabartinį kurtinių ir tetervinų paplitimą, didžiausia tikimybė aptikti gargatūnų yra Ignalinos, Švenčionių, Šalčininkų, Varėnos rajonuose ir Druskininkų savivaldybėje. Paskutinį dešimtmetį vienas paukštis buvo pastebėtas Kretuono ežero apylinkėse, o pastaraisiais metais šių paukščių reguliariai aptinkama Dzūkijos nacionaliniame parke, kur yra palankios sąlygos abiejų tėvinių rūšių gyvenimui.

Gargatūnų apsauga yra netiesiogiai siejama su kurtinių ir tetervinų apsauga. Kadangi gargatūnai yra nevaisingi hibridai, jų populiacija negali būti tiesiogiai valdoma. Tačiau apsaugojant kurtinių ir tetervinų buveines, palaikant mišrių miškų su aikštelėmis mozaiką, išsaugant tuokvietes, netiesiogiai užtikrinama ir gargatūnų buvimo galimybė.

Stebėti gargatūnus gamtoje yra sudėtinga užduotis dėl jų retumo ir atsargumo. Geriausia jų stebėjimo galimybė yra pavasario tuokviečių laikotarpiu, kai paukščiai yra aktyvesni ir labiau pastebimi. Stebėtojai turėtų būti atidūs, naudoti žiūronus ir vengti trukdyti paukščių natūralų elgesį.

Šaltiniai:

Gargatūnas – paslaptingas ir retas miškų hibridas. Ar yra tekę matyti šį gražuolį?