Dėmėtasis šeškas (Vormela peregusna) – priklauso kiauninių šeimos žinduoliams. Tai rūšis mėgstanti gyventi pavieniui ir daug keliauti savo gyvenamoje teritorijoje iš vienos vietos į kitą. Išvaizda jis kartais gali priminti net dėmėtąją hieną, tik yra daug kartų mažesnis. Lietuvoje natūraliai šios rūšies nesutiksite, tai stepių ir pusdykumių gyventojas. Šiame straipsnyje aptarsime dėmėtajam šeškui būdingas ypatybes, jų gyvenimo būdą ir sužinosite įdomių faktų.
Dėmėtasis šeškas – pagrindiniai faktai
| Dydis | Apie 29–55 cm |
| Svoris | 0,3–0,7 kg |
| Veisimosi sezonas | Kovo–birželio mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Apie 6–10 metų |
| Buveinė | Sausos stepės, pusdykumės, akmenuotos vietovės, krūmynai, dirbami laukai, miškų pakraščiai |
| Mėgstamiausias maistas | Maži graužikai, paukščiai |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, intensyvi žemdirbystė, pesticidų naudojimas, brakonieriavimas |
Kaip atpažinti dėmėtojo šeško patelę, patiną bei jauniklį
Dėmėtųjų šeškų patinai paprastai yra didesni už pateles. Jų kūno ilgis siekia apie 35–45 cm, o uodega – dar 15–25 cm. Patinai sveria daugiau nei patelės – jų svoris gali siekti iki 700 gramų. Kailis margas: nugara ir šonai padengti geltonai rusvais, juodais ir baltais raštais, o galva išsiskiria baltais ir juodais dryžiais. Snukis trumpas, su tamsiomis dėmėmis aplink akis, primenančiomis kaukę. Patinai turi ryškesnį ir tankesnį kailį, ypač šaltuoju metų laiku. Jų ilga uodega dažniausiai yra juoda, o galiukas atrodo ypač pūkuotas.
Šeškų patelės yra šiek tiek mažesnės už patinus – jų kūno ilgis dažniausiai siekia 30–40 cm, o svoris neviršija 600 gramų. Kailio spalva ir raštai iš esmės tokie patys kaip patinų, tačiau jų kailis gali būti kiek šviesesnis ir ne toks tankus. Patelės yra judrios ir greitos, dažniau daug atsargesnės už patinus, ypač turėdamos jauniklių. Per veisimosi sezoną jos tampa agresyvesnės, kad apsaugotų savo teritoriją ir palikuonis.
Dėmėtųjų šeškų jaunikliai gimsta akli, bejėgiai ir beveik pliki, tačiau jau po kelių savaičių jiems ima augti kailis. Iš pradžių jų kūnas padengtas šviesiu, balkšvu pūku, o būdingas margas raštas išryškėja tik po 2–3 mėnesių. Maždaug po 6 savaičių jaunikliai atmerkia akis ir pradeda aktyviai tyrinėti aplinką, tačiau vis dar priklauso nuo motinos pieno ir globos. Iki 3–4 mėnesių amžiaus jie išmoksta medžioti ir tampa savarankiški.
Dėmėtojo šeško veisimosi sezonas
Dėmėtųjų šeškų veisimosi sezonas prasideda pavasarį arba vasaros pradžioje, dažniausiai nuo kovo iki birželio mėnesio. Poravimosi laikotarpis gali skirtis priklausomai nuo regiono ir klimato sąlygų. Šiuo metu patinai tampa ypač aktyvūs, agresyvesni ir dažnai konkuruoja tarpusavyje dėl patelių dėmesio.
Poravimosi metu patinai ieško patelių pagal jų skleidžiamus specifinius kvapus ir garsus. Patelės leidžia žemus, murkiančius garsus, kurie padeda privilioti patinus. Susiporavus, patinai gali likti su patele tik trumpam laikui, tačiau jie nedalyvauja jauniklių auginime. Po sėkmingo apvaisinimo patelės nėštumas trunka apie 40–50 dienų. Tačiau, kaip ir kai kurių kitų kiauninių šeimos gyvūnų, jų nėštumas gali būti uždelstas (embrionų vystymasis gali sulėtėti, priklausomai nuo aplinkos sąlygų). Galiausiai, birželio–rugpjūčio mėnesiais patelė atsiveda nuo 3 iki 8 jauniklių.
Gimę jaunikliai yra akli, beveik pliki ir yra visiškai priklausomi nuo motinos. Motina juos slepia saugiose urvų ertmėse, dažnai tam naudoja apleistas graužikų ar kitų smulkių gyvūnų olas. Po maždaug 6 savaičių jaunikliai atmerkia akis ir pradeda pažinti aplinką. Iki 3–4 mėnesių jie išmoksta medžioti ir tampa savarankiški.
Kur randamas dėmėtasis šeškas
Dėmėtasis šeškas (Vormela peregusna) yra plačiai paplitęs, tačiau gana retai sutinkamas gyvūnas. Jo arealas driekiasi nuo Pietryčių Europos iki Centrinės Azijos. Šios rūšies atstovai gyvena:
- Pietryčių Europoje – Bulgarijoje, Rumunijoje, Graikijoje.
- Kaukaze – Azerbaidžane, Armėnijoje, Sakartvele.
- Vidurio Azijoje – Kazachstane, Uzbekistane, Turkmėnistane, Kirgizijoje.
- Artimuosiuose Rytuose – Irane, Irake, Turkijoje.
- Pietų Rusijoje, Mongolijoje, Kinijos vakaruose.
Šie šeškai dažniausiai gyvena stepėse, pusdykumėse ir dykumose, taip pat gali būti randami kalvotose vietovėse bei arti žmogaus apgyvendintų teritorijų, pavyzdžiui, daržovių laukuose. Jie vengia tankių miškų ir per daug drėgnų vietovių.
Kuo dėmėtasis šeškas maitinasi
Dėmėtasis šeškas yra plėšrūnas, kuris minta įvairiais smulkiais gyvūnais. Jo racioną sudaro:
- Graužikai – pelės, smiltpelės, lemingai, žiurkės.
- Smulkūs žinduoliai – kiškiai, ežiukai.
- Ropliai – driežai, gyvatės.
- Vabzdžiai – skėriai, vabalai.
- Paukščiai ir jų kiaušiniai – mažosios paukščių rūšys, lizdai su kiaušiniais.
Dėmėtasis šeškas yra puikus medžiotojas – jis naudoja savo aštrius dantis ir nagus, kad greitai sučiuptų grobį. Jis taip pat gali užuosti grobį po žeme ir net išsikasti jį iš urvų. Esant būtinybei, šis šeškas gali valgyti ir augalinį maistą, pavyzdžiui, vaisius ar uogas, tačiau tai sudaro labai nedidelę jo raciono dalį. Dėl savo mitybos įpročių jis yra naudingas ekologinei sistemai, nes reguliuoja graužikų populiaciją. Tačiau dėl pesticidų naudojimo ir graužikų naikinimo priemonių jo maisto ištekliai mažėja, o tai daro įtaką jo populiacijai.
Kokius garsus skleidžia dėmėtasis šeškas
Dėmėtasis šeškas skleidžia įvairius garsus, kurie priklauso nuo situacijos ir emocinės būsenos. Šie garsai naudojami bendraujant su kitais šeškais arba kaip reakcija į aplinką.
- Poravimosi garsai. Veisimosi sezono metu patelės ir patinai išleidžia žemus murkiančius arba urzgiančius garsus, kurie padeda prisivilioti partnerį. Kartais šie garsai gali būti lėti, ritmiški ir priminti duslų knarkimą.
- Pavojaus signalai. Kai dėmėtasis šeškas jaučia grėsmę ar yra užpultas, jis skleidžia aštrų cypimą ar šnypštimą, kuris įspėja priešą arba kitus šeškus apie pavojų. Be to, jis gali urgzti ir spyriotis, bandydamas apsiginti.
- Agresijos garsai. Konfliktinėse situacijose, ypač ginantis teritoriją, šeškai gali skleisti stiprų urzgimą arba gargaliavimą, kuris primena šuns ar katės įspėjamuosius garsus.
- Jauniklių balsai. Gimę jaunikliai yra akli ir bejėgiai, todėl jie bendrauja su motina skleisdami aukštus cypimo ar čirpimo garsus, prašydami maisto ar dėmesio.
- Švelnus bendravimas. Kai dėmėtasis šeškas jaučiasi ramiai ir saugiai, jis gali skleisti tylius, murkiančius ar trūkčiojančius garsus, kurie reiškia pasitenkinimą.
Įdomūs faktai apie dėmėtąjį šešką
- Pavadinimo kilmė: „Vormela“ – vokiškas žodis, reiškiantis „maža kirmėlė“, o „peregusna“ – ukrainietiškas „polecat“ (šeškas) atitikmuo.
- Pavojaus atveju šie gyvūnai gali išskirti stiprų kvapą turinčius sekretus iš analinių maišelių po uodega.
- Dėmėtasis šeškas yra įtrauktas į Tarptautinės gamtos apsaugos sąjungos (IUCN) raudonąjį sąrašą kaip pažeidžiamas (VU) rūšis. Pagrindinės grėsmės šiai rūšiai yra buveinių praradimas, medžioklė ir tarša.
- Šie šeškai turi jiems būdingą juodai baltą snukutį primenantį kaukę, kuri panaši į meškėno išvaizdą. Tai unikalus skiriamasis kiauninių šeimos narių bruožas.
- Dėmėtasis šeškas keičia kailį dukart per metus – pavasarį ir rudenį. Žieminis kailis būna daug storesnis ir tankesnis, kad gyvūnas galėtų apsisaugoti nuo šalčio.
Gal jus sudomintų ir naminis, Lietuvoje gyvenantis šeškas:
Šeškas – draugiškas gyvūnėlis. Ar verta jį auginti namuose?
Šaltiniai:
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.