Kolonokas – judrus, kaip kirmėliukas sibirinis šeškas

Turinys

Ar žinojote, kad kolonokas arba dar vadinamas sibirinis šeškas (mustela sibirica) – tai vienas slapčiausių ir sumaniausių plėšrūnų, gyvenančių Eurazijos miškuose? Šis mažas, bet itin greitas žvėrelis ne tik puikiai medžioja, bet ir turi storą, šaltoms žiemoms pritaikytą kailį. Dėl savo prisitaikymo jis gali gyventi įvairiose buveinėse – nuo kalnų šlaitų iki tankių miškų. Šiame straipsnyje apžvelgsime rūšiai būdingas ypatybes, įdomiausius faktus apie sibirinį šešką.

Kolonokas – pagrindiniai faktai

Dydis	Apie 20–60 cm
Svoris	Apie 0,5–1,5 kg
Veisimosi sezonas	Kovo-birželio mėn.
Gyvenimo trukmė	Apie 5–7 metai
Buveinė	Miškai, kalnuotos vietovės, pievos, pelkės, upių pakrantės
Mėgstamiausias maistas	Smulkūs žinduoliai (pelytės, voverės), paukščiai, vabzdžiai, ropliai
Grėsmės	Buveinių nykimas, medžioklė dėl kailio, konkurencija su invazinėmis rūšimis, klimato kaita

Kaip atpažinti kolonoko patelę, patiną bei jauniklį

Kolonoko patinai yra didesni ir tvirtesni už pateles. Jų kūno ilgis siekia apie 30–40 cm, o kartu su 12–20 cm ilgio uodega jie atrodo dar didesni. Patinai sveria nuo 0,8 iki 1,5 kg, jų kūnas ilgas, lankstus, tačiau platesnis ir raumeningesnis nei patelių. Jie turi masyvesnę galvą, platesnį snukį ir šiek tiek ryškiau išreikštą kaklą. Jų kailis yra tankus ir purus, žiemą tampa ypač ilgas bei tankus, sudarydamas apsauginį sluoksnį nuo šalčio. Kailio spalva gali varijuoti nuo auksinės rudos iki gelsvai rudos, su ryškesne juodai ruda juosta einančia per nugarą. Uodegos galiukas dažniausiai būna tamsus, beveik juodas, o jų mažos akys žvilga.

Kolonoko patelės mažesnės ir lengvesnės – jų kūno ilgis paprastai svyruoja nuo 25 iki 35 cm, o svoris siekia 0,5–1 kg. Jų kūnas yra siauresnis, grakštesnis, o kojos plonesnės ir ne tokios raumeningos kaip patinų. Snukutis smulkesnis ir siauresnis, akys didesnės ir šiek tiek ryškesnės, suteikiančios joms švelnesnę išraišką. Kailio spalva paprastai šiek tiek šviesesnė nei patinų, su mažiau išreikšta tamsia nugara, tačiau kailis išlaiko būdingą auksinį rudumą. Uodega proporcingai trumpesnė ir taip pat gali turėti tamsesnį galiuką. Patelės yra judresnės ir atsargesnės gamtoje, dažniau laikosi tankesnėse vietovėse ar slėptuvėse.

Jaunikliai gimsta visiškai bepūkiai, akli ir labai maži, jų ilgis vos 5–7 cm, o svoris – tik keliasdešimt gramų. Jų oda būna šviesiai rausva, plona ir jautri. Kailis pradeda augti tik po kelių savaičių, iš pradžių būdamas labai švelnus, pūkuotas ir šviesesnis nei suaugusiųjų. Pirmosiomis savaitėmis jų akys lieka užmerktos, todėl jie visiškai priklausomi nuo motinos. Mėnesio amžiaus jaunikliai pradeda jau vaikščioti, žaisti ir tyrinėti aplinką. Tačiau jie dar labai baikštūs ir priklausomi nuo motinos globos. Jauniklių kailis po truputį tamsėja, o pirmosios rudos ir juodos dėmės pilnai išryškėja tik vėlyvoje jaunystėje.

Kolonokas – sibirinis šeškas. Miklus ir judrus kaip kirmėliukas žinduolis. Susipažinkite!

Kolonoko veisimosi sezonas

Patinai veisimosi sezono metu tampa aktyvūs ir pradeda ieškoti patelių. Jų elgesys labai pasikeičia – jie tampa labiau konkuruojantys, todėl patinai dažnai kovoja dėl teisės poruotis su patelėmis. Tokios kovos būna greitos ir intensyvios, tačiau dažniausiai nesibaigia rimtais sužeidimais, nes kovojama dažniausiai už galimybę dominuoti ir pasiekti patelę. Patinai seka patelių kvapus ir žymi savo teritoriją, kad atbaidytų kitus patinus.

Patelės, kaip ir dauguma plėšrūnų, dažnai elgiasi atsargiai ir slepiasi nuo patinų, kol būna pasirengusios poruotis. Dėl to jos gali būti gana aktyvios ir judrios. Po poravimosi patelės gali turėti uždelstą implantaciją, kai apvaisinta kiaušialąstė pasilieka tam tikrą laiką neprisitvirtinusi gimdoje ir pradeda vystytis, kai aplinkos sąlygos tampa tam palankios. Dėl to, net jei poravimasis vyksta pavasarį, nėštumas gali prasidėti tik vasaros pradžioje. Nėštumas trunka apie 30–40 dienų ir patelės dažniausiai gimdo nuo birželio pabaigos iki liepos pradžios.

Patelės paprastai gimdo nuo 2 iki 6 jauniklių, kurie būna visiškai priklausomi nuo motinos, nes jie gimsta akli, be kailio ir be dantų. Nuo pat gimimo motina pradeda maitinti ir rūpintis savo jaunikliais, suteikdama jiems šiltą ir saugią aplinką, kol jie išaugs ir taps savarankiški.

Kuo maitinasi kolonokas ir kur jo buveinė

Kolonokas, sibirinis šeškas yra plėšrūnas, kurio mityba priklauso nuo aplinkos, kurioje jis gyvena, tačiau pagrindinė jo mitybos strategija – tai mažų žinduolių, paukščių ir vabzdžių medžioklė. Smulkūs žinduoliai, tokie kaip pelytės, voverės, sudaro didžiąją jo mitybos dalį. Be to, kolonokas noriai medžioja ir mažus paukščius, taip pat kartais pasitaiko, kad jis sugauna ir roplius ar varles.

Kolonokas taip pat nevengia vabzdžių ir kiaušinių, kurie papildomai prisideda prie jo mitybos raciono. Dėl savo vikrumo ir gebėjimo greitai judėti, kolonokas gali medžioti ne ant žemės, bet ir šokinėti nuo ant žemės esančių medžių šakų, kad pasiektų paukščių lizdus. Nors pagrindinis jo maistas yra gyvūninės kilmės, kai kurie kolonokai kartais mėgsta pasivaišinti ir vaisiais ar uogomis.

Kolonokas labiausiai mėgsta miškus, pelkes, kalvotas vietoves ir upių pakrantes. Šie gyvūnai dažnai gyvena miškingose ir kalnuotose teritorijose, kuriose yra pakankamai slėptuvių ir medžioklės galimybių. Kolonokai renkasi vietas, kuriose yra gausu graužikų, paukščių ir vabzdžių, taip pat kur gali rasti sau tinkamus urvus ar pasislėpti nuo plėšrūnų.

Šie šeškai prisitaiko prie įvairių ekosistemų – jie gyvena tiek tropiniuose, tiek vidutinio klimato miškuose. Kolonokas dažniausiai vengia atvirų plotų ir ieško tankesnių krūmynų, kurie suteikia gerą apsaugą nuo potencialių grėsmių. Šeško urvai dažniausiai būna paprasti ir natūralios kilmės, nes šie gyvūnai patys nesistengia statyti sudėtingų urvų. Vietoje to, jie randa slėptuves natūraliose buveinėse, tokiose kaip akmenų sankaupos, uolų plyšiai, medžių šaknys arba krūmų apsuptos vietos, kur gali pasislėpti nuo plėšrūnų ir užtikrinti saugumą.

Kokius garsus skleidžia kolonokas

Kolonoko skleidžiami garsai nėra lengvai pastebimi, tačiau šie gyvūnai skirtingus garsus leidžia priklausomai nuo esamos situacijos. Dažniausiai jie skleidžia šiuos garsus:

Vokaliniai garsai. Šeškas leidžia aukštus, šnypščiančius garsus, panašius į kikenimą, kai yra susijaudinęs, susidūręs su pavojumi arba bendrauja su kitais gyvūnais. Šie garsai dažnai naudojami tiek komunikacijai su kitais kolonokais, tiek išreikšti stresą ar įtampą.
Žemi garsai. Kai kolonokas jaučia grėsmę, gali išleisti ryškius, stiprius net žvygiančius arba kniaukiančius garsus, kurie veikia kaip įspėjimas kitiems gyvūnams, kad jis gali tapti agresyvus, jeigu reikės gintis.
Kvėpavimo garsai. Kai kolonokas yra ramus arba aktyviai medžioja, galima išgirsti lengvus kvėpavimo garsus, ypač kai jie artėja prie maisto šaltinio arba slepiasi.

Įdomūs faktai apie kolonoką

Geri plaukikai. Sibiriniai šeškai gerai plaukia, kas leidžia jiems medžioti ir gyventi net ir prie vandens telkinių, tokių kaip upės ar ežerai.
Aktyvumas. Jie yra naktiniai gyvūnai ir sutemus pradeda medžioti bei aktyviai ieškoti maisto.
Plėšrūnų taikiniai. Sibiriniai šeškai patys gali tapti grobiu didesniems plėšrūnams, tokiems kaip vilkai, lapės ir plėšrieji paukščiai.
Metabolizmas. Jų medžiagų apykaita labai greita, todėl kasdien jie gali suvalgyti iki 40 % savo kūno svorio.
Medžioklė. Šeškai neretai medžioja naudodamiesi vadinamąja šeškų karo šokio technika. Tai pašėlę, maniakiški sukimaisi, apsisukimai ir šuoliai, kurie suklaidina grobį ir leidžia šeškui priartėti pakankamai arti, kad jis galėtų jį nužudyti.

Šaltiniai: