Ibiai – šventieji paukščiai, bet Europoje nepageidaujami

Turinys

Ibiai (Threskiornithidae) – tai viena iš įspūdingiausių paukščių šeimų, kurios nariai pasižymi ne tik išskirtiniu skraidymo stiliumi, bet ir savitu gyvenimo būdu. Šie paukščiai žinomi dėl savo ilgo snapo ir būdo, kuriuo jie ieško maisto, skraidydami grupėmis arba netoli vandens telkinių. Nors ibiai dažniausiai sutinkami tropiniuose ir subtropiniuose regionuose, jie vis dažniau pastebimi ir Pietų Europoje, kur pasitinkami ne vien džiugiomis nuotaikomis.

Kodėl ibiai nėra pageidautini svečiai pietinėse šalyse ir kuo išskirtinis jų gyvenimo būdas, skaitykite šiame straipsnyje

Ibiai: pagrindiniai faktai

Kategorija	Informacija
Dydis	50–80 cm, priklauso nuo rūšies
Svoris	300–1300 g
Veisimosi sezonas	Pavasaris ir vasara (priklauso nuo regiono)
Gyvenimo trukmė	10–20 metų (priklauso nuo rūšies)
Buveinė	Drėgnos pievos, ežerų ir upių pakrantės, pelkės
Mėgstamiausias maistas	Mažos žuvys, vėžiagyviai, moliuskai, smulkūs vabzdžiai
Grėsmės	Vandens telkinių nykimas, buveinių sunaikinimas

Pagrindinės ibių rūšys

Ibiai priklauso gausiai paukščių šeimai, kuri apima daugybę rūšių, gyvenančių skirtingose buveinėse ir turinčių skirtingus mitybos įpročius. Nors visi ibiai pasižymi panašiais bruožais, pavyzdžiui, ilgais snapais ir tamsiomis plunksnomis, kiekviena rūšis turi savų ypatybi.

Pagrindinės ibių rūšys:

Juodasis ibis (Plegadis falcinellus). Juodasis ibis išsiskiria ryškiai žaliomis, metalinėmis plunksnomis. Dažniausiai sutinkamas drėgnose pievose, ežerų ir upių pakrantėse. Šie paukščiai ieško maisto skraidydami virš vandens ir nuskubėdami į mažiausias jūros įlankas gaudyti žuvų ir smulkių vėžiagyvių.
Raudonkojis ibis (Eudocimus ruber). Ši rūšis, garsėjanti ryškiai raudonomis kojomis ir nuostabiai baltais plunksnų atspalviais, dažniausiai gyvena Vidurio ir Pietų Amerikoje. Raudonkojai ibiai yra žinomi dėl savo socialinio elgesio, nes dažnai stebimi didelėse kolonijose, medžiojančiose smulkius vabzdžius ir žuvis.
Sidabrinis ibis (Bostrychia hagedash) pasižymi gražiais metaliniais atspalviais ir dažniausiai sutinkamas Afrikoje. Šie paukščiai yra labai prisitaikę prie sausų buveinių, dažnai gyvendami miško pakraščiuose arba atvirose savanose. Jie minta įvairiais mažais gyvūnais, tokiais kaip vabzdžiai, mažos žuvys ir augalai.
Rudakaklis ibis (Theristicus caudatus). Šie ibiai, turintys didelius, plačius sparnus ir ilgas kojas, gyvena Pietų Amerikoje ir dažniausiai aptinkami šlapiose pievose, pelkėse. Jie dažnai medžioja vandenyje, naudodami savo ilgas kojas, kad pasiektų maisto šaltinius, tokius kaip mažos žuvys ir vėžiagyviai.
Šventasis ibis (Threskiornis aethiopicus). Šventasis ibis, dar vadinamas Afrikos šventuoju ibiu, yra viena iš gerai žinomų rūšių dėl savo įspūdingos išvaizdos ir simbolinės reikšmės įvairiose kultūrose. Šie paukščiai turi išskirtinį baltą plunksnų apdarą su tamsiai raudonomis arba juodomis kojomis, juoda galva, kaklu bei snapu. Jie dažniausiai gyvena Pietų ir Vidurio Afrikoje, kur pasirenka drėgnas buveines – pelkes ir upių pakrantes. Šventieji ibiai medžioja smulkius žvėrelius, žuvis, vėžiagyvius ir vabzdžius, nardydami vandenyje arba ieškodami maisto grupėmis.
Šie paukščiai taip pat žinomi dėl savo religinių ir kultūrinių reikšmių Egipte, kur jie buvo garbinami ir laikomi šventaisiais paukščiais, susijusiais su dievais.

Kaip atpažinti šventojo ibio patiną, patelę ir jauniklį

Kadangi kiekviena ibių rūšys yra savita savo išvaizda, todėl toliau kalbėsime apie šventuosius ibius, kurie pastaruoju metu užplūdo pietines Europos valstybes ir čia jau yra gana dažni bei puikiai atpažįstami. Tad jeigu lankysitės, pvz., Italijoje, gali būti, jog ir jums pavyks šventuosius ibius išvysti.

Šventojo ibio patinai ir patelės dažnai atrodo panašiai, tačiau yra keli subtilūs skirtumai, kurie gali padėti juos atpažinti.

Patino plunksnos paprastai yra intensyvesnių ir ryškesnių tonų. Jo plunksnos yra baltos su žalsvais atspalviais, o snapas dažnai būna ilgesnis ir tamsesnis, linkęs į juodą spalvą. Patino snapas dažnai būna šiek tiek tiesesnis ir ilgesnis nei patelės.

Nors patelės išvaizda panaši į patino, patelės plunksnos gali būti mažiau ryškios ir su šviesesniais žalsvais atspalviais. Patelės snapas yra trumpesnis ir šiek tiek storesnis nei patino. Per veisimosi sezoną jos gali būti labiau užimtos perėjimu, tačiau jų elgesys paprastai yra ramesnis nei patinų.

Šventojo ibio jaunikliai, išsiritę iš kiaušinių, yra visiškai kitokios išvaizdos. Jie turi pilkšvą plunksnų spalvą ir nėra tokie ryškūs kaip suaugę paukščiai. Jauniklių snapai yra trumpesni ir stambesni, o jų plunksnos dažniausiai būna blyškios ir dar nėra išaugę į suaugusiesiems būdingus ryškius atspalvius. Jaunikliai vystosi pamažu, kol jų plunksnos tampa baltesnės ir įgyja suaugusių paukščių spalvų.

Ibių veisimosi sezonas

Ibių veisimosi sezonas yra įdomus ir svarbus jų gyvenimo etapas. Šventųjų ibių veisimosi sezonas paprastai prasideda pavasarį ir tęsiasi vasaros pradžioje, priklausomai nuo regiono klimato. Šiuo laikotarpiu ibiai tampa labai aktyvūs ir pradeda formuoti poras, dažnai galima stebėti juos skraidančius grupėmis ir ieškant tinkamų vietų lizdams.

Veisimosi sezonui artėjant, ibiai pradeda kurti lizdus, dažniausiai aukštose medžių šakose arba krūmuose, netoli vandens telkinių. Lizdas dažnai būna didelis ir pagamintas iš šakelių, žolių bei kitų augalinių medžiagų. Kūrimo procesas vyksta poromis, kai patinas ir patelė dirba kartu.

Patelė paprastai sudeda 2–4 kiaušinius. Kiaušiniai būna balti arba labai šviesūs. Tiek patinas, tiek patelė dalinasi perėjimu, kaitaliojasi, kad užtikrintų, jog kiaušiniai būtų nuolat šildomi. Perėjimo laikotarpis trunka apie 21–30 dienų.

Kai išsirita, jaunikliai yra visiškai priklausomi nuo tėvų. Tėvai maitina jauniklius specialiu maistu – vėžiagyviais, mažomis žuvimis ir vabzdžiais. Jaunikliai sparčiai auga ir po kelių savaičių pradeda judėti lizdo viduje, o vėliau pasiruošia pirmiems skrydžiams. Veisimosi sezonas baigiasi, kai jaunikliai tampa pakankamai stiprūs ir savarankiški.

Kuo maitinasi ibiai?

Ibiai yra visų pirma mėsėdžiai paukščiai, kurie maisto ieško vandenyje ir aplink jį. Jų pagrindinė mitybos strategija susijusi su maisto paieška šlapiose buveinėse, tokiose kaip pelkės, upių pakrantės ir ežerai, kur jie aktyviai medžioja smulkius gyvūnus.

Dažniausiai ibiai maitinasi vabzdžiais, žuvimis, vėžiagyviais ir kitais smulkiais vandens gyvūnais. Jie naudoja savo ilgus, išlenktus snapus, kad pasiektų ir ištrauktų grobį iš vandens arba iš smėlio ir purvo.

Vabzdžiai – jų mėgstamiausias grobis. Ypač uodai, musės, vabalai ir kiti skraidantys vabzdžiai, kuriuos ibiai dažnai pagauna skrisdami. Paukščiai aktyviai medžioja šiuos vabzdžius, skraidydami virš vandens ar kitose drėgnose vietose.
Žuvys ir vėžiagyviai. Kai kurių rūšių ibiai taip pat ieško mažų žuvų, vėžiagyvių ir moliuskų, kuriuos jie pasiekia sekdami vandenyje ar purvinuose plotuose.

Ibiai dažnai skraido dideliais atstumais, stebėdami vandenį ir sekdami grobį. Kai jie aptinka maistą, jie leidžiasi žemyn ir pasiekia jį snapu, o kartais net nerdami į vandenį.

Ibių mitybos strategija yra puikiai pritaikyta jų gyvenimo būdui – dažnai maitindamiesi skraidančiais vabzdžiais ar mažais gyvūnais vandenyje, jie palaiko savo energiją ir užtikrina rūšies išlikimą.

Kokius garsus skleidžia ibis?

Ibis yra gana tylus paukštis, tačiau jis vis tiek gali skleisti įvairius garsus, ypač per veisimosi sezoną arba kai yra susirūpinęs. Ibių garsai dažnai yra naudojami socialinei komunikacijai tarp porų ar grupių. Štai keletas pagrindinių garsų, kuriuos skleidžia ibis:

Kvaksėjimo garsas – tai pagrindinis garsas, kurį skleidžia ibiai. Jis primena garsų, ryškų ir akivaizdų „kriauk“ ar „kvak“ garsą, kuris dažnai naudojamas įspėti kitus paukščius apie grėsmes arba bendruomenės signalams per veisimosi sezoną.
Triukšmingi kvaksėjimai. Šie garsai dažnai pasigirsta per paukščių grupes, kai ibiai nori pritraukti dėmesį arba susiburti. Garsas būna žemas, primenantis kažką panašaus į „krek krek“ ir gali būti naudojamas bendraujant tarp tėvų ir jauniklių.
Švokštimas. Kai kurie ibiai gali skleisti švokštimo ar dundantį garsą, kuris gali būti naudojamas gynybai ar kovai su kitais paukščiais. Tai dažnai pasitaiko, kai ibiai jaučia pavojų arba kai nori apsaugoti savo teritoriją.

Ibių išplitimas ir grėsmės ekologijai

Šventieji ibiai, kaip invazinė rūšis, vis labiau plinta Europoje, ypač Italijoje, kur jie tapo rimta grėsme vietinei gamtai. Iš pradžių šie paukščiai buvo laikomi zoologijos soduose ar ūkiuose, tačiau kai kurie jų pabėgo ir dabar masiškai peri šiaurės Italijoje, tokiuose miestuose kaip Bolonija, Modena ir Ferara. Ornitologai ir gamtininkai skambina pavojaus varpais dėl šių paukščių didelio plitimo, nes jie pradeda konkuruoti su vietinėmis paukščių rūšimis dėl maisto ir perėjimo vietų.

Pagrindinis pavojus, kurį šventieji ibiai kelia, yra jų gebėjimas lengvai prisitaikyti ir masiškai daugintis. Jų mitybos įpročiai, įskaitant varliagyvius, žuvėdrų ir garnių kiaušinius bei lervas, gali neigiamai paveikti vietinių rūšių išlikimą. Taip pat šie paukščiai gali nešioti ligas, kurios gali užkrėsti ganyklas ir ūkius.

Italijoje ibiai jau yra įtraukti į Europos Komisijos sąrašą kaip rūšys, keliančios grėsmę biologinei įvairovei. Šis reiškinys taip pat atspindi didėjantį invazinių rūšių paplitimą visoje Europoje ir pabrėžia būtinybę imtis priemonių prieš jų nevaldomą išplitimą.

Nors šventieji ibiai yra nuostabūs paukščiai, jie rodo, kaip svarbu valdyti invazinių rūšių plitimą, kad apsaugotume biologinę įvairovę ir ekosistemų pusiausvyrą.

Įdomūs faktai apie ibius

Šventi paukščiai. Šventieji ibiai buvo laikomi šventais paukščiais senovės Egipte, kur jų vaizdai buvo išraižyti ant kapų ir šventyklų sienų. Jie buvo siejami su dievu Tofu, kuris turėjo saugoti šalį nuo maro ir gyvačių.
Kintanti plunksnų spalva. Nors dauguma ibių rūšių yra žinomos dėl jų ryškių ir spalvingų plunksnų, tokios spalvos atsiranda dėl plunksnų struktūros, o ne pigmentų. Kai kurie ibiai turi „metalines“, atspindinčias plunksnas, kurios keičia savo spalvą priklausomai nuo šviesos kampo.
Šventasis ibis ir ekologinė pusiausvyra. Nors šventieji ibiai yra laikomi invaziniais paukščiais Europos šalyse, jie turi svarbų vaidmenį natūraliose buveinėse Afrikoje ir Azijoje. Jie padeda kontroliuoti vabzdžių ir smulkių bestuburių populiacijas, tuo pačiu užkertant kelią per dideliam šių organizmų išplitimui, kuris galėtų pakenkti augalų augimui.
Komunikacija per „kvaksėjimą“. Ibiai ne tik skleidžia garsus, bet ir naudoja savo balsus, kad koordinuotų savo judesius ir informuotų kitus paukščius apie rastą maistą ar pavojų. Be to, ibių balsai gali skambėti skirtingai priklausomai nuo aplinkybių: viena rūšis gali skambėti agresyviai, kita – ramiai, priklausomai nuo jų emocinės būsenos.

Šaltiniai:

Ibiai – šventieji paukščiai, stebinantys savo gyvenimo būdu. Kodėl Europoje jie nepageidaujami?