Gluodenas – nejudrusis driežas, klaidingai palaikomas gyvate

Turinys

Gluodenas (Anguis fragilis), dar vadinamas geležine gyvate, yra vienas įdomiausių ir dažniausiai klaidingai suprantamų Lietuvos roplių. Nors daugelis žmonių jį laiko gyvate dėl išorinio panašumo, iš tikrųjų gluodenas yra kojų neturintis driežas, kuris visiškai nepavojingas žmonėms. Šis diskretiškas, lėtai judantis gyvūnas pasižymi unikaliu gebėjimu – pajutęs pavojų, jis gali numesti uodegą, kuri vėliau atauga iš naujo.

Lietuvoje gluodenas yra gana dažnas, nors dažnai lieka nepastebėtas dėl savo slapukiško gyvenimo būdo. Jį galima sutikti miškuose, soduose, pievose ir net pastatų prieigose, kur jis slepiasi po rąstais, akmenimis ar tankioje žolėje. Gluodenas aktyviai prisideda prie kenkėjų kontrolės, maitindamasis sliekais, kirmėlėmis ir smulkiais vabzdžiais. Straipsnyje detaliai aptarsime šio neįprasto driežo gyvenimo būdą ir priežastis, kodėl jis nusipelno mūsų pagarbos.

Gluodenas: pagrindiniai faktai

Faktas	Informacija
Dydis	30–50 cm (kai kurie individai iki 60 cm)
Svoris	25–100 g
Veisimosi sezonas	Gegužė–birželis
Gyvenimo trukmė	Laukinėje gamtoje 20–30 metų, nelaisvėje iki 54 metų
Buveinė	Miškai, sodai, pievos, krūmynai, parkai; paplitę Europoje, V. Azijoje, ŠV. Afrikoje
Mėgstamiausias maistas	Dirviniai šliužai, sliekai, vikšrai, drugiai, vabzdžiai
Atpažinimo požymiai	Gyvatės formos kūnas be kojų, lygūs blizgantys žvynai, mirksinčios akys
Grėsmės	Katės, šunys, paukščiai, intensyvus žemės ūkis, keliai, pesticidai
Apsaugos statusas	Saugoma rūšis daugelyje Europos šalių

Kaip atpažinti gluodeno patiną, patelę ir jauniklį?

Gluodeno (Anguis fragilis) patinus ir pateles atskirti nėra paprasta, nes šios rūšies lytiniai skirtumai yra subtilūs ir matomi tik įdėmiai pažiūrėjus.

Gluodeno patinai paprastai yra šiek tiek smulkesni ir plonesni nei patelės – jų kūno ilgis siekia 30–45 cm. Patinų spalva dažniau būna vienspalvė – bronzinė, pilkai ruda ar rudai pilka, be ryškių dėmių ar dryžių. Kai kurie patinai turi mėlynų dėmių ant šonų ir nugaros, ypač veisimosi sezono metu. Patinų pilvas dažnai šviesesnis nei patelių – pilkšvai baltas ar šviesiai pilkas. Veisimosi metu patinai būna agresyvesni ir aktyviai gina savo teritoriją nuo kitų patinų.

Gluodeno patelės yra didesnės ir tvirčiau sudėtos – jų kūno ilgis gali siekti 40–50 cm, kartais net iki 60 cm. Patelių spalva dažnai tamsesnė ir kontrastingesnė – pilkai ruda, bronzinė ar net tamsiai ruda su šiek tiek ryškesniais šoniniais raštais. Jų pilvas paprastai tamsesnis nei patinų – tamsiai pilkas ar net juodas. Patelių kūnas nėštumo metu tampa storesnis ir apvalesnis. Jos elgiasi atsargiau ir daugiau laiko praleidžia slėptuvėse.

Gluodeno jaunikliai yra labai maži – tik 6–10 cm ilgio, kai gimsta. Jų spalva kardinaliai skiriasi nuo suaugusiųjų ir yra itin ryški – dažniausiai auksinė, bronzinė ar sidabrinė su ryškiu metaliniu blizgesiu. Per visą nugarą eina plona, kontrastinga juoda ar tamsiai ruda linija, kuri daro juos labai gerai atpažįstamus. Kai kurie jaunikliai būna beveik aukso spalvos su juodu dryžiu – atrodo tarsi miniatiūriniai meno kūriniai. Jauniklių pilvas šviesus, kreminės ar šviesiai pilkos spalvos. Augdami jie palaipsniui praranda ryškų spalvingumą ir įgauna suaugusiųjų spalvą – šis procesas užtrunka 2–3 metus.

Kaip atpažinti gluodeno patiną, patelę ir jauniklį? — Gluodeno jauniklis

Gluodeno veisimosi sezonas ir rūpinimasis jaunikliais

Gluodenų veisimosi sezonas prasideda pavasarį, gegužės–birželio mėnesiais, kai oras pakankamai sušyla po žiemos. Gluodenai yra gyvavedžiai ropliai – tai reiškia, kad jaunikliai gimsta jau visiškai išsivystę, o ne iš kiaušinių kaip daugelio kitų roplių.

Veisimosi metu gluodenų patinai tampa itin teritoriniai ir agresyvūs vienas kitam. Kai du patinai susitinka dėl vienos patelės ar teritorijos, jie gali įnirtingai kovoti – apsiviję vienas aplink kitą, bando vienas kitą įgelti ir stumdytis. Šios kautynės gali trukti keliolika minučių ir kartais baigiasi sužalojimais, nors rimtesnių sužeidimų paprastai pavyksta išvengti. Laimėjęs patinas įgyja teisę poruotis su patele.

Sėkmingai atbaidęs konkurentus, patinas priartėja prie patelės ir pradeda piršimosi ritualą – lenkiasi aplink ją, liečia savo kūnu ir stengiasi ją prilaikyti. Poravimasis gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų.

Po poravimosi patelė lieka nėščia apie 3–4 mėnesius. Skirtingai nuo žalčių ar kitų kiaušinius dedančių roplių, gluodenų patelės išlaiko kiaušinius savo organizme, kur jie vystosi apsaugoti nuo išorinių grėsmių. Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais patelė pagimdo 6–12 jauniklių (kartais net iki 26), kurie gimsta apsupti plona permatoma membrana, iš kurios greitai išsivaduoja.

Gluodenai, kaip ir daugelis roplių, nesirūpina savo jaunikliais po jų gimimo. Naujagimiams tenka patiems rūpintis savimi – ieškoti maisto, slėptuvių ir vengti gausių plėšrūnų. Jaunikliai pirmąsias savaites lieka netoli gimimo vietos, slepiasi po akmenimis, lapais ar žolėje ir maitinasi smulkiausiais sliekais bei vabzdžiais. Jie auga lėtai ir lytinę brandą pasiekia tik 3–5 metų amžiuje.

Gluodeno veisimosi sezonas ir rūpinimasis jaunikliais — Gluodeno patinas ir patelė

Kuo maitinasi gluodenas?

Gluodenas yra specializuotas minkštakūnių bestuburių medžiotojas, kuris pagrindinį maistą randa dirvožemyje ir žolės tankmėje. Šis driežas yra lėtas, bet kantrus medžiotojas, kuris aktyviai ieško grobio savo teritorijoje.

Pagrindinė dieta:

Dirviniai šliužai – absoliuti gluodeno mėgstamiausia dieta.
Sliekai – ypač populiarūs lietingais orais, kai jie išlenda į paviršių.
Vikšrai ir lervos – įvairių vabzdžių vikšrai, ypač drugelių ir vabalų lervos.
Smulkūs vabzdžiai – skruzdėlės, mažieji vabalai, musės ir kiti lėtai judantys vabzdžiai.
Vorų kiaušinėliai – kartais gali suėsti voratinklių kokonus su kiaušinėliais.

Gluodenas yra lėtas, bet sistemiškas medžiotojas. Jis lėtai slenka per savo teritoriją, nuolat liesdamas liežuviu aplinką ir ieškodamas grobio kvapų pėdsakų. Kai aptinka slieką ar kitą auką, gluodenas lėtai priartėja ir staiga griebia ją savo žandikauliais. Mažesnis grobis praryjamas iš karto, o didesni sliekai ar šliužai įkandami ir laipsniškai įtraukiami į burną. Gluodenas neturi galimybės kramtyti – jis praryja maistą ištisą.

Gluodenai aktyviausiai medžioja sutemoje ir naktį, nors gali būti aktyvūs ir dieną, ypač drėgnu, debesuotu oru. Karštomis saulėtomis dienomis jie dažniau slepiasi, nes jų oda gali greitai išdžiūti. Lietingais laikais gluodenai yra ypač aktyvūs, nes tuomet sliekai ir šliužai išlenda į paviršių.

Kokius garsus skleidžia gluodenas?

Gluodenas yra tylus gyvūnas ir beveik niekada neskleidžia jokių garsų. Skirtingai nuo gyvačių ar žalčių, kurie gali šnypšti gindamiesi, gluodenas neturi garsinės komunikacijos sistemos ir pasikliauja kitais būdais.

Net būdamas užpultas, sugautas ar išgąsdintas, gluodenas nešnypščia ir neskleidžia jokių garsinių signalų. Vietoj to, jis pasikliauja kitomis gynybos strategijomis – bando pabėgti, slepiasi arba naudoja savo unikaliausią ginklą: nusilaužia uodegą.

Tarpusavyje gluodenai bendrauja chemiškai – per kvapų signalus, kuriuos palieka aplinkoje. Veisimosi metu patinai ir patelės atpažįsta vienas kitą iš kvapo, o patinai naudoja kvapus, kad pažymėtų savo teritoriją. Teritorinių konfliktų metu patinai fiziškai susikibę kovoja tyliai, be jokių garsinių signalų.

Vieninteliai garsai, kuriuos galite išgirsti šalia gluodeno, yra aplinkos garsai – lapų šlamėjimas, šakų traškėjimas po jo kūnu ar žolės šnarėjimas, kai jis prašliaužia. Šie garsai padeda žmonėms pastebėti gluodeną, nors pats gyvūnas lieka tylus.

Gluodenas žiemą

Kaip ir visi Lietuvos ropliai, gluodenas yra šaltakraujis, todėl žiemą hibernuoja. Rudenį, nukritus temperatūrai žemiau 10–12 °C, jis ima kaupti riebalus ir ieškoti žiemojimo vietų – giliau žemėje, urvuose, tarp akmenų ar po rąstais. Svarbu, kad vieta būtų 40–60 cm gylyje, kur temperatūra išlieka stabili (4–8 °C). Dažnai žiemoja grupėmis, kas padeda išlaikyti šilumą.

Hibernacija prasideda spalį–lapkritį ir tęsiasi iki kovo–balandžio. Šiuo metu medžiagų apykaita sulėtėja, gyvūnas išgyvena naudodamas riebalų atsargas. Pabudę gluodenai pirmiausia šildosi saulėje, o vėliau ima aktyviai maitintis ir ruoštis veisimuisi.

Kaip atskirti gluodeną nuo žalčio ir gyvatės?

Nors gluodenas atrodo kaip gyvatė ar žaltys, iš tikrųjų jis yra driežas be kojų. Mokėti atskirti gluodeną nuo tikrų gyvačių yra svarbu, nes tai padeda išvengti nereikalingos baimės ir gyvūno žalojimo.

Požymis	Gluodenas	Geltonskruostis žaltys	Paprastoji angis (gyvatė)
Kas tai?	Driežas be kojų	Gyvatė (žaltys)	Gyvatė (angis)
Akys	Mirksinčios, su judančiais vokais	Nemirksinčios, stiklinės	Nemirksinčios, stiklinės
Vyzdžiai	Apvalūs	Apvalūs	Vertikalūs (kaip katės)
Galvos forma	Maža, palaipsniui pereinanti į kūną	Ovali, aiškiai atskirta	Trikampė, plati, aiškiai atskirta
Kūno forma	Lygus, vienodo storio, nuo galvos iki uodegos	Galva plonesnė, pilvas storesnis	Galva platesnė, kūnas nevienalytis
Žvynai	Lygūs, apvalūs, blizgantys (kaip žuvies)	Šiek tiek šiurkštesni	Storėjantys ant nugaros
Spalva	Bronzinė, pilkai ruda, vienspalvė ar su subtiliais raštais	Pilka, žalsva, su smulkiomis dėmėmis	Pilkai ruda su zigzaginiu raštu
Pagrindinis atpažinimo ženklas	Mirksinančios akys!	Geltonos/ oranžinės dėmės už galvos	Zigzaginis raštas ant nugaros
Jauniklių spalva	Auksinė, sidabrinė su juodu dryžiu per nugarą	Panaši į suaugusiųjų	Panaši į suaugusiųjų
Judėjimas	Lėtas, vingrus, lankstus	Greitas, sklandus	Greitas, ryžtingas
Uodegos nutrūkimas	Gali nusimesti uodegą!	Negali	Negali
Dydis	30–50 cm (iki 60 cm)	80–150 cm	60–80 cm
Elgesys pavojui	Lėtai bėga, gali numesti uodegą	Šnypščia, apsimeta negyvas	Susiriečia, šnypščia, puola
Nuodingumas	Nenuodingas, negali įgelti	Nenuodingas	Nuodinga!
Buveinė	Miškai, sodai, pievos, po rąstais ir akmenimis	Prie vandens telkinių	Sausos aikštelės, krūmynai
Aktyvumo laikas	Dažniau sutemose ir naktį	Dienos metas	Dienos metas

Kaip atskirti gluodeną nuo žalčio ir gyvatės? — Iš kairės: gluodenas, žaltys, angis

Įdomūs faktai apie gluodenus

Mirksinčios akys. Gluodenas yra vienintelis Lietuvoje gyvenantis „gyvatės formos“ gyvūnas, kuris gali mirksėti. Jis turi judančius akių vokus – tikras driežo požymis.
„Trapūs žvynai“ – kūno draudimas. Lotyniškas gluodeno pavadinimas Anguis fragilis reiškia „trapi gyvatė“, bet tai nesusiję su žvynais – tai apie jo unikaliausią savybę: gebėjimą numesti uodegą. Kai gluodeną pagauna plėšrūnas ar žmogus už uodegos, jis gali ją atkirsti specialiuose lūžio taškuose. Nutrūkusi uodega dar kurį laiką kruta, atitraukdama plėšrūno dėmesį, o pats gluodenas pabėga. Uodega vėliau atauga, nors būna trumpesnė ir kitokios spalvos.
Ilgaamžiai. Gluodenai yra vieni ilgiausiai gyvenančių roplių Europoje. Laukinėje gamtoje jie gali gyventi 20–30 metų, o tinkamai prižiūrimi nelaisvėje – net iki 54 metų! Tai daug ilgiau nei žalčiai ar angys.
Gyvavedžiai. Skirtingai nuo daugelio roplių, gluodenai nededa kiaušinių. Patelė išlaiko kiaušinius savo organizme, kol jaunikliai visiškai išsivysto, ir pagimdo gyvus jauniklius. Tai padeda jiems išgyventi vėsesniame Europos klimate.
„Geležinė gyvatė“. Lietuviškas pavadinimas „geležinė gyvatė“ kilęs iš gluodeno blizgančių, lygių žvynų, kurie primena geležies blizgesį. Taip pat gali būti susiję su jo tvirtu, stangriu kūnu.
Mitologija. Daugelyje Europos kultūrų gluodenai buvo gerbiami kaip sodų sargai ir laimės ženklas. Kai kur buvo tikima, kad gluodenų sunaikinimas atneša nelaimę sodui.
Liežuvis – kvapų organas. Kaip ir visi ropliai, gluodenas naudoja dvišakį liežuvį ne ragavimui, o kvapams jausti. Išleistas liežuvis surenka chemines molekules ir perduoda jas į Jakobsono organą burnoje.

Gluodenas nusipelno pagarbos ir apsaugos kaip visiškai nepavojingas, naudingas sodų ir miškų gyventojas. Sutikę šį unikalų driežą gamtoje, džiaukitės reta proga jį pamatyti ir leiskite jam ramybėje tęsti savo tylų darbą – kontroliuoti kenkėjų populiacijas. Atminkite: jei gyvūnas mirksi akimis, tai tikrai ne gyvatė – tai draugiškas gluodenas!

Šaltiniai:

Gluodenas – nejudrusis driežas, klaidingai palaikomas gyvate. Kaip atpažinti ir kodėl neverta jo bijoti?