Žaltys – nepavojingas. Kaip jo nesupainioti su gyvate?

Turinys

Lietuvoje aptinkamos dvi žalčių rūšys: geltonskruostis žaltys (Natrix natrix) ir lygiažvynis žaltys (Coronella austriaca). Šiame straipsnyje aptarsime geltonskruostį žaltį, nes jis kur kas dažniau sutinkamas mūsų kelyje. Kuo žaltys įdomus ir svarbus Lietuvos ekosistemai?

Geltonskruostis žaltys – tai nepavojinga, tačiau dažnai klaidingai su gyvatėmis painiojama roplių rūšis. Šis elegantiškas gyvūnas pasižymi puikiais plaukimo gebėjimais ir gyvena įvairių vandens telkinių pakrantėse. Lietuvoje jis dažnai aptinkamas prie ežerų, upių ir kitų drėgnų buveinių, kur maitinasi ir veisiasi. Nors žalčiai nekelia pavojaus žmonėms, jie yra svarbūs plėšrūnai, kontroliuojantys smulkių gyvūnų populiacijas.

Žaltys: pagrindiniai faktai

Faktas	Informacija
Dydis	80–150 cm
Svoris	100–250 g
Veisimosi sezonas	Gegužė–birželis
Gyvenimo trukmė	Laukinėje gamtoje apie 10–15 metų
Buveinė	Vandens telkinių pakrantės, drėgnos pievos, pelkės
Mėgstamiausias maistas	Varliagyviai, smulkios žuvys, buožgalviai
Atpažinimo požymiai	Geltonos ar oranžinės dėmės galvos šonuose
Grėsmės	Buveinių nykimas, tarša, tiesioginė žmonių veikla, automobiliai

Kaip atpažinti žalčio patiną, patelę ir jauniklį?

Geltonskruostį žaltį (Natrix natrix) patiną, patelę ir jauniklį galima atskirti pagal tam tikrus fizinius ir elgesio skirtumus. Žalčio patinai yra smulkesni ir trumpesni nei patelės. Jų kūno ilgis siekia apie 80–100 cm, o svoris yra mažesnis. Patinų kūnas yra plonesnis ir galva proporcingai mažesnė. Elgesio atžvilgiu patinai būna aktyvesni pavasarį, veisimosi metu, kai jie ieško patelių ir gali susikauti dėl jų.

Patelės yra didesnės ir ilgesnės nei patinai. Jų kūno ilgis gali siekti 120–150 cm, o kūnas yra storesnis ir masyvesnis. Patelės galva yra didesnė, o kūno proporcijos apvalesnės. Patelės elgesys yra atsargesnis, ypač kai jos ruošiasi dėti kiaušinius. Prieš kiaušinių dėjimą patelės pilvas tampa išsipūtęs, o tai padeda jas atpažinti.

Žalčio jaunikliai yra žymiai mažesni už suaugusius, jų ilgis siekia vos 15–20 cm. Jauniklių raštai ryškesni, o geltonos dėmės už galvos – kontrastingesnės oranžinės ar geltonos spalvos. Jaunikliai yra labai judrūs ir baikštūs, dažniausiai slepiasi po akmenimis, medžių kamienais ar lapų krūvomis. Jauniklius lengva atpažinti dėl mažo dydžio ir ryškesnio spalvų intensyvumo.

Žalčio veisimosi sezonas ir rūpinimasis jaunikliais

Žalčių veisimosi sezonas priklauso nuo klimato sąlygų. Lietuvoje veisimosi laikotarpis prasideda balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje, kai oras sušyla. Žalčiai susirenka į specialias veisimosi vietas, kur patinai varžosi dėl patelių. Poravimosi metu patinai seka pateles, lenkdamiesi aplink jas spirale ir bandydami prisiliesti prie jų kūnų.

Patelės kiaušinius deda birželio–liepos mėnesiais. Viena patelė padeda 10–50 kiaušinių, priklausomai nuo jos dydžio ir amžiaus. Kiaušiniai dedami drėgnose, šiltose vietose – pūvančių augalų krūvose, komposte, pjuvenose ar mėšlo krūvose, kur vyksta puvimo procesai, išskiriantys šilumą.

Žalčio kiaušiniai yra ovalios formos, su minkštu, odiniu lukštu, baltos arba šviesiai kreminės spalvos. Kiaušiniai vystosi savarankiškai, be tėvų priežiūros, ir jiems išsiristi reikia 6–10 savaičių, priklausomai nuo aplinkos temperatūros. Skirtingai nuo daugelio kitų gyvūnų, žalčiai nesirūpina savo jaunikliais. Išsiritę jaunikliai yra visiškai savarankiški ir turi patys rasti maisto bei slėptuves. Pirmąsias savaites jie paprastai pasilieka netoli išsiritimo vietos, o vėliau pradeda plisti į platesnę teritoriją.

Kuo maitinasi žaltys?

Geltonskruostis žaltys yra aktyvus plėšrūnas, kuris maitinasi įvairiais smulkiais gyvūnais. Pagrindinis jo maisto racionas susijęs su vandens ekosistemomis, kadangi žaltys puikiai plaukia ir didelę dalį maisto randa vandenyje ar šalia jo.

Pagrindinį žalčio maistą sudaro:

varliagyviai: varlės, rupūžės ir jų buožgalviai,
smulkios žuvys, ypač lėtai judančios ar silpnesnės,
tritonai,
driežai,
smulkūs graužikai (retais atvejais),
paukščių jaunikliai (labai retai),
bestuburiai: sliekai, vabzdžiai ir jų lervos.

Žaltys medžioja grobį kone ištisą dieną, tačiau aktyviausias būna ryte ir vakare. Jis naudoja įvairias medžioklės technikas – tykoja po vandeniu, aktyviai ieško grobio pakrantėje, o kartais net užpuola iš pasalų.

Įdomu tai, kad žalčio mityba keičiasi priklausomai nuo metų laiko ir gyvūno amžiaus. Jaunikliai dažniausiai maitinasi smulkesniais bestuburiais ir buožgalviais, o suaugę žalčiai gali praryti net didesnes varles ar smulkesnes žuvis. Pavasarį, po žiemos miego, žalčiai aktyviai maitinasi, kad atstatytų energijos atsargas, o rudenį jie stengiasi sukaupti riebalų atsargas žiemos miegui.

Žaltys auką praryja gyvą, nesukramtęs, kąsdamas ir rydamas ją galva į priekį. Nors žalčio nasruose yra smulkūs dantukai, jie skirti ne aukai sukramtyti, o jai sulaikyti, kad negalėtų pabėgti. Virškinimas vyksta lėtai, priklausomai nuo grobio dydžio – didesnis grobis virškinamas net kelias dienas.

Kokius garsus skleidžia žaltys?

Priešingai nei kai kurie kiti ropliai, geltonskruostis žaltys nėra garsus gyvūnas ir negali išgauti tokių aiškių garsų kaip, pavyzdžiui, gyvatės barškuolės. Tačiau esant tam tikroms aplinkybėms, žalčiai gali skleisti keletą atpažįstamų garsų:

Šnypštimas yra pagrindinis žalčio skleidžiamas garsas. Kai žaltys jaučiasi užpultas ar suerzintas, jis gali garsiai šnypšti, išleisdamas orą pro burną. Šis garsas yra apsauginis ir skirtas atbaidyti galimus užpuolikus. Šnypštimas dažnai lydimas grasinančios pozos – žaltys išplatina kaklo šonus ir pakelia priekinę kūno dalį, imituodamas pavojingesnę gyvatę.
Kai kurie žalčiai, jausdami pavojų, gali skleisti tylų, žemą šnypštimą, kuris primena šniokštimą. Šis garsas skleidžiamas prieš stipresnį, garsesnį šnypštimą.
Patekęs į vandenį, žaltys kartais sukelia burbuliavimo ar pliuškenimo garsus, nors tai nėra tiesiogiai gyvūno skleidžiami garsai, o greičiau jo judėjimo vandenyje pasekmė.

Įdomu tai, kad gindamiesi žalčiai kartais naudoja ne tik garsus, bet ir apsimetinėja negyvi – jie gali apsiversti ant nugaros, išsižioti, iškišti liežuvį ir išskirti nemalonaus kvapo skystį iš analinių liaukų. Šis elgesys, nors ir negarsinis, yra svarbi žalčių gynybos strategija.

Jaunikliai žalčiai paprastai yra tylesni nei suaugę, tačiau pagauti jie taip pat gali šnypšti, nors jų šnypštimas būna silpnesnis ir aukštesnio tono.

Skirtingai nuo daugelio kitų gyvūnų, žalčiai nekomunikuoja tarpusavyje garsiniu būdu – jie daugiausia naudoja kvapo, vibracijos ir vizualinius signalus bendravimui su kitais savo rūšies individais.

Žaltys žiemą

Geltonskruosčiai žalčiai, kaip ir kiti ropliai, yra šaltakraujai gyvūnai, kurių kūno temperatūra priklauso nuo aplinkos temperatūros. Dėl šios priežasties jie negali išlikti aktyvūs šaltuoju metų laiku ir žiemą įeina į ramybės būseną, vadinamą hibernacija arba žiemos miegu.

Ruošimasis žiemai prasideda ankstyvą rudenį, kai žalčiai pradeda gausiau maitintis ir kaupti riebalų atsargas. Jie tampa mažiau aktyvūs ir pradeda ieškoti tinkamų žiemojimo vietų. Paprastai žalčiai žiemoja grupėmis, kartais susitelkdami į dešimtis ar net šimtus individų vienoje vietoje, vadinamosiose žiemavietėse.

Tinkamos žiemavietės yra:

graužikų urvai,
kelmų ertmės,
didelės akmens krūvos,
rūsiai ar komposto krūvos,
medžių drevės,
gilūs plyšiai uolose.

Žalčiai žiemos miegui pasirenka vietas, kurios yra sausos, apsaugotos nuo šalčio ir giliai po žeme (bent 50–100 cm gylyje), kur temperatūra išlieka pastovi ir esant neigiamai temperatūrai nenukrenta. Ideali temperatūra žalčių žiemojimui yra 2–5 °C. Jie vengia vietų, kur gali patekti vanduo, nes drėgmė ir stiprus šaltis gali būti mirtini.

Žiemos miego metu žalčių medžiagų apykaita stipriai sulėtėja – sumažėja širdies ritmas, kvėpavimas tampa retesnis, o kūno temperatūra nukrenta. Jie išgyvena naudodami rudenį sukauptas riebalų atsargas.

Pavasarį, kai oro temperatūra pakyla virš 10 °C, žalčiai pamažu pabunda ir išlenda iš savo žiemaviečių. Pirmieji paprastai pasirodo patinai, kurie pradeda ruoštis veisimosi sezonui. Patelės išlenda vėliau. Pirmomis dienomis po žiemos miego žalčiai būna lėtesni, pasyvūs ir daugiausia laiko praleidžia šildydamiesi saulėje, kad pakeltų savo kūno temperatūrą ir atgautų įprastą aktyvumą.

Žiemos miegas yra kritiškai svarbus žalčių išgyvenimui mūsų klimato juostoje, tačiau tai ir pavojingas laikotarpis – netinkamai pasirinkta žiemavietė ar neįprastai žema temperatūra gali lemti didelį šių roplių mirtingumą.

Kaip atskirti žaltį nuo gyvatės ir gluodeno?

Lietuvoje aptinkamos trys pagrindinės roplių rūšys, kurios dažnai painiojamos – geltonskruostis žaltys, paprastoji angis (gyvatė) ir gluodenas. Šių roplių atpažinimas yra svarbus, nes tik viena iš jų – angis – yra nuodinga ir potencialiai pavojinga. Štai pagrindiniai požymiai, padedantys atskirti šias rūšis:

Požymis	Geltonskruostis žaltys	Paprastoji angis (gyvatė)	Gluodenas
Galvos forma	Ovali, aiškiai atskirta nuo kūno	Trikampė, plati, aiškiai atskirta nuo kūno	Maža, siaura, neatskirta nuo kūno
Išskirtiniai požymiai	Geltonos/oranžinės dėmės už galvos	Zigzaginis raštas išilgai nugaros	Tamsi dėmė ant pakaušio, dvi eilės tamsių dėmių ant nugaros
Akys	Apvalios, su apvaliais vyzdžiais	Su vertikaliais vyzdžiais	Apvalios, su apvaliais vyzdžiais
Kūno spalva	Pilka, žalsva, kartais melsvai pilka	Pilkai ruda, rusva, kartais visiškai juoda	Pilkai ruda su dviem eilėmis tamsių dėmių
Kūno raštai	Smulkios juodos dėmės išilgai kūno	Ryškus zigzaginis raštas	Dvi eilės tamsių dėmių ant nugaros
Dydis	80–150 cm	60–80 cm	40–70 cm
Elgesys gresiant pavojui	Šnypščia, kartais apsimeta negyvas, išskiria nemalonų kvapą	Susiriečia į spiralę, garsiai šnypščia, gali pulti ir įgelti	Dažniausiai slepiasi, retai rodo agresyvų elgesį
Nuodingumas	Nenuodingas	Nuodinga!	Nenuodingas
Buveinė	Prie vandens telkinių	Sausose, atvirose vietose, miško aikštelėse	Sausuose miškuose, krūmynuose, akmenynuose
Plaukimo įgūdžiai	Puikus plaukikas	Vengia vandens, bet gali plaukti	Vidutinis plaukikas

Susidūrę su ropliu gamtoje, būkite atsargūs ir stenkitės jo neliesti – net jei tai nenuodingas žaltys ar gluodenas. Paprasčiausias ir saugiausias būdas atskirti žaltį – ieškoti ryškių geltonų ar oranžinių dėmių už galvos, kurios yra unikalus šios rūšies požymis. Jei matote zigzaginį raštą išilgai roplių nugaros, greičiausiai tai yra nuodinga angis, todėl reikėtų laikytis saugiu atstumu.

Įdomūs faktai apie žalčius

Geltonos dėmės kaip karūna. Geltonskruosčio žalčio geltonos ar oranžinės dėmės už galvos primena karūną ir yra lengviausias būdas atskirti jį nuo kitų roplių. Senovėje šios dėmės žmones įkvėpė sukurti legendas apie „karūnuotus“ žalčius.
Apsimetimas gyvatėmis. Nors žalčiai yra visiškai nepavojingi ir neturi nuodų, pavojaus akimirką jie gali imituoti nuodingas gyvates – šnypščia, išplatina kaklo šonus ir užima grasinančią pozą.
Apsimetimas negyvais. Kai jokie kiti gynybos būdai nepadeda, žalčiai gali apsimesti negyvais – apsiverčia ant nugaros, išsižioja, iškiša liežuvį ir išskiria nemalonaus kvapo skystį iš analiniu liaukų.
Ilgaamžiškumas. Laisvėje žalčiai gyvena 10–15 metų, o nelaisvėje tinkamai prižiūrimi gali išgyventi net 25–30 metų.
Puikūs plaukika. Žalčiai yra puikūs plaukikai – jie gali nuplaukti kelis kilometrus ir išbūti po vandeniu iki 30 minučių.
Liežuvio funkcija. Žalčiai, kaip ir kiti ropliai, naudoja savo dvišakį liežuvį ne maistui, o kvapams aptikti. Išleistas liežuvis surenka kvapų molekules ir perduoda jas į specialų organą, vadinamą Jakobsono organu.
Mitologija ir kultūra. Lietuvių mitologijoje žaltys buvo namų dievaitis, siejamas su derlingumu, gerove ir namų apsauga. Daugelyje Lietuvos vietovių buvo tikima, kad žalčio nuskriaudimas atneša nelaimę namams.
Oda. Žalčiai periodiškai neriasi iš senos odos, taip augdami ir atsinaujindami. Per metus jie išsineria 3–4 kartus, o jaunikliai – net dažniau.
Nykstanti rūšis. Nors geltonskruosčiai žalčiai vis dar gana paplitę, jų populiacija mažėja dėl buveinių nykimo, vandens telkinių taršos ir tiesioginės žmonių veiklos.
Natūralūs priešai. Žalčių natūralūs priešai yra gandrai, garniai, lapės, šermuonėliai, žebenkštys ir didesnės plėšrios žuvys. Žmogus taip pat kelia grėsmę žalčiams, dažnai juos naikindamas iš nepagrįstos baimės.
Unikali žalčio virškinimo sistema. Žalčiai gali praryti maistą, kuris yra didesnis už jų galvą, nes jų žandikauliai yra labai lankstūs ir gali išsiplėsti.

Šaltiniai:

Geltonskruostis žaltys – vandens karalius mūsų ežeruose. Kaip nesupainioti su gyvate ir kodėl neverta bijoti?