Kinivarpos: maži vabaliukai – didelė žala. Kodėl jos tokios pavojingos?

Kinivarpos (Scolytinae) – maži, bet nepaprastai destruktyvūs vabalai, galintys sunaikinti ištisus miškus. Šie nedideli, vos 1–9 mm dydžio vabzdžiai gyvena po medžių žieve ir medienoje, kur jie graužia sudėtingų takų sistemas. Pasaulyje žinoma apie 6000 kinivarpų rūšių, Europoje – apie 300, o Lietuvoje gyvena apie 75 rūšys. Nors ir atrodo nepavojingai, šie vabalai gali padaryti didžiulę žalą – jų užpulti medžiai nudžiūsta, o masiniais dauginimosi metais nuostoliai miškams gali būti katastrofiški.

Šiame straipsnyje susipažinsime su šiais įdomiais, bet pavojingais vabzdžiais – nuo jų unikalių veisimosi ritualų iki priežasčių, kodėl jie laikomi vienu didžiausių miškininkystės priešų.

Kinivarpos: pagrindiniai faktai

Savybė	Informacija
Dydis	1–9 mm
Kūno forma	Cilindro formos
Spalva	Juoda arba ruda
Veisimosi sezonas	Pavasaris–vasara (priklausomai nuo rūšies)
Gyvenimo trukmė	Apie vienerius metus (vienos kartos vystymasis)
Buveinė	Po medžių žieve, medienoje; paplitusios taigos zonoje, Kaukaze, Tolimųjų Rytų pietinėje dalyje
Mėgstamiausias maistas	Grybų miceliai, medienos audiniai
Grėsmės	Viena didžiausių grėsmių miškams, sunaikina milijonus kubinių metrų medienos

Kaip atpažinti kinivarpos patelę, patiną bei jauniklius

Kinivarpos yra maži, kompaktiško kūno vabalai, kurių išvaizda pritaikyta gyvenimui po medžių žieve ir medienoje. Jų kūnas cilindro formos, kas leidžia lengvai judėti siaurose medžio audinių ertmėse. Spalva paprastai juoda arba ruda, kartais su šviesesniu rudu atspalviu, priklausomai nuo rūšies.

Galva gali būti dviejų tipų – rutuliška arba ištįsusi į trumpą straublelį. Antenos yra alkūniškos su buožele – tai svarbus atpažinimo požymis. Kojos trumpos, stiprios, pritaikytos graužti ir stumti medžio pjuvenas. Užpakalinė kūno dalis – antsparniai – turi ypatingą funkciją: jie pritaikyti pjuvenoms iš takų šalinti. Antsparnių viršūnės turi įdubimus, o jų kraštuose yra dantukai, vadinami karučiu.

Lyčių skirtumai nėra labai ryškūs išoriškai, tačiau elgesys skiriasi. Veisimosi metu monogaminėse šeimose patelės yra aktyvesnės – jos pirmosios įsigraužia į medžio žievę ir kuria takus. Patinai atskrenda vėliau ir įsijungia į reprodukcinį procesą. Poligaminėse šeimose situacija priešinga – patinas išgraužia tuoktuvių kamerą ir laukia patelių.

Jaunikliai – lervos – yra baltos spalvos, bekojės, su didele ruda galva. Jos vystosi po medžio žieve arba medienoje, grauždamos savo takus ir maitindamasi grybų miceliu bei medienos audiniais. Lervos aktyviai juda po žieve, kiekvienoje rūšyje kurdamos charakteringą takų sistemą. Po vystymosi laikotarpio lervos virsta lėliukėmis ir vėliau subrendusiais vabalais, kurie išgraužia išėjimo skylutes žievėje ir išlenda į išorę.

Kinivarpų veisimosi sezonas

Kinivarpų veisimosi sezonas prasideda pavasarį ar ankstyvą vasarą, kai temperatūra pakyla ir medžiai pradeda aktyvią vegetaciją. Tai unikalus procesas, kurio metu kinivarpos sudaro monogamines arba poligamines šeimas – priklausomai nuo rūšies.

Monogaminės šeimos formuojasi taip: patelė pirmoji atskrenda į tinkamą medį ir pradeda graužtis į žievę. Ji išgraužia pradinį taką, vadinamą motinų taku, kuris paprastai eina išilgai medžio kamieno arba skersai. Šis takas yra specifinės formos – tiesus, lenktas arba besišakojantis, priklausomai nuo rūšies. Kai takas jau išgraužtas, atskrenda patinas ir įsijungia į procesą. Taip susidaro vieno patino ir vienos patelės pora.

Poligaminėse šeimose procesas kitoks: patinas pirmasis atranda tinkamą medį ir išgraužia tuoktuvių kamerą – nedidelę ertmę po žieve. Šioje kameroje jis laukia patelių. Atskridusios kelios patelės (paprastai 2–5, priklausomai nuo rūšies) įsikuria į šią kamerą ir kiekviena pradeda graužti savo motinų taką, kuris eina iš centrinės kameros skirtingomis kryptimis. Taip susidaro charakteringa žvaigždės ar saulės spindulių formos takų sistema.

Takų šonuose, specialiose kiaušinėlių kamerose, patelės deda kiaušinius. Kiaušinėliai dedami tam tikrais atstumais vienas nuo kito – paprastai kas kelis milimetrus. Kiekvienas kiaušinėlis įdedamas į atskirą mažą ertmelę–taką šone. Įdomu tai, kad grauždamos takus patelės juos užkrečia grybų sporomis, kurias neša savo kūne specialiose kišenėse, vadinamose micangijomis. Šių grybų miceliu vėliau maitinsis išsiritusios lervos.

Iš kiaušinių išsirita baltos, bekojės lervos su didelėmis rudomis galvomis. Jos pradeda graužti savo takus – lervų takus – kurie eina statmenai nuo motinų tako. Kuo lerva didesnė, tuo platesnis jos takas. Takų sistema sukuria unikalų raštą po žieve, kuris yra būdingas konkrečiai kinivarpų rūšiai. Miškininkai ir entomologai pagal takų sistemą gali tiksliai nustatyti, kuri rūšis pažeidė medį.

Vystymosi trukmė paprastai trunka vienerius metus, nors kai kurių rūšių gali būti kelios kartos per metus, ypač šiltais metais. Suaugę vabalai išlenda iš medžio per išėjimo skylutes, kurias jie patys išgraužia žievėje, ir skrenda ieškoti naujų medžių, kur procesas kartojasi.

Kuo maitinasi kinivarpos

Kinivarpos maitinasi kitaip nei daugelis kitų vabzdžių – jos turi unikalų simbiozinį santykį su grybais. Jų mityba priklauso nuo vystymosi stadijos ir vaidmens šeimoje.

Suaugę vabalai minta medienos audiniais ir grybų miceliu, kurį jie patys augina savo takuose. Grauždamos medį, patelės nuolat sėja grybų sporas, kurias neša specialiose kūno struktūrose. Šie grybai dygsta takų sienelėse ir formuoja micelio kilimėlį, kuris padengia takų vidų. Grybai ne tik teikia papildomą maistą, bet ir padeda suskaidyti medienos komponentus, padarydami juos lengviau virškinamus.

Kai kurios kinivarpų rūšys užkrečia medžius patogeniniais grybais, kurie sukelia medžio audinių mirtį. Tai dar labiau palengvina vabzdžiams maitinimąsi, nes numarintas medienos audinys tampa minkštesnis. Žinomiausias tokių grybų pavyzdys – ofiostomidiniai grybai, kuriuos platina daugelis kinivarpų rūšių.

Lervos minta intensyviau nei suaugusios kinivarpos. Jos aktyviai ėda grybų micelį, augantį jų takų sienelėse, taip pat medienos audinius. Grybų miceliai yra ypač svarbūs, nes jie praturtina maistą azotu ir kitomis būtinomis medžiagomis.

Skirtingos kinivarpų rūšys specializuojasi skirtinguose medžiuose. Kai kurios užpuola spygliuočius – pušis, egles, maumedžius. Kitos specializuojasi lapuočiuose – ąžuoluose, beržuose. Dar kitos puola vaismedžius – obelis, kriaušes, slyvas. Lietuvoje dažniausios rūšys:

• Kirpikas (Tomicus piniperda) – pažeidžia pušis, vadinamas karnagraužiu.
• Žievėgraužis tipografas (Ips typographus) – užpuola egles ir gali padaryti didžiulę žalą.
• Balangraužiai (Scolytus spp.) – pažeidžia lapuočius medžius ir vaismedžius, pavyzdžiui, obelinis balangraužis (Scolytus mali), ąžuolinis balangraužis (Scolytus intricatus)

Kinivarpos dažniausiai užpuola nusilpusius, pažeistus arba neseniai nukirstus medžius, kur gynybiniai medžio mechanizmai yra susilpnėję. Tačiau masinių dauginimųsi metais, kai kinivarpų populiacija labai išauga, jos gali užpulti net visiškai sveikus medžius.

Kokius garsus skleidžia kinivarpos

Kinivarpos nėra garsinga vabzdžiai ir jų skleidžiami garsai paprastai negirdimi žmogaus ausiai. Tačiau jos skleidžia tam tikrus mechaninius garsus savo veikloje, kurie gali būti aptinkami specialiais prietaisais ar labai tyloje aplinkoje.

Pagrindinis kinivarpų garsas – tai graužimo garsas, atsirandantis, kai jos kanda medienos audinius savo galingomis žiaunomis. Šis garsas primena labai tylų graužimą, švokštimą ar kriukčiojimą. Kai po medžio žieve yra didelė kinivarpų kolonija, šis garsas gali būti girdimas, jei prikišate ausį prie medžio kamieno – tai primena tylų kriokčiojimą ar šlamėjimą.

Kinivarpos taip pat skleidžia vibracijas, judėdamos po žieve ir stumiant medžio pjuvenas. Šios vibracijos perduodamos per medienos audinius ir gali būti jaučiamos kitų vabzdžių. Nors mokslininkai dar tyrinėja kinivarpų komunikaciją, tikėtina, kad jos gali naudoti šias vibracijas bendravimui tarpusavyje – pavyzdžiui, signalizuoti apie pavojų ar tinkamas poravimosi vietas.

Dar vienas garsas – tai pjuvenų stūmimo garsas, kai kinivarpos naudoja savo karučius (dantuotus antsparnių kraštus) išstumti medžio pjuvenas iš takų. Šis procesas kuria subtilų švokščiantį ar šlamantį garsą.

Bendravimas tarp kinivarpų vyksta daugiausia cheminiais signalais – feromonais. Patelės ir patinai skleidžia agregacijos feromonus, kurie pritraukia kitas to paties tipo kinivarpas į tą patį medį. Taip susiformuoja masinė ataka, kuri gali nugalėti net sveiko medžio gynybines sistemas. Kai medis jau prisipildo kinivarpų, jos pradeda skleisti „antiferomonus“, kurie signalizuoja kitoms, kad vietos jau nebėra.

Kinivarpos žiemą

Žiema Lietuvoje kinivarpoms – ramybės laikotarpis, kurį jos praleidžia skirtingose vystymosi stadijose, priklausomai nuo rūšies ir vystymosi tempo.

Daugelis kinivarpų rūšių žiemoja suaugusių vabalų stadijoje. Rudenį, kai temperatūra krenta, suaugusios kinivarpos ieško žiemavietės. Jos gali žiemoti:

• po medžių žieve – įsikuria gilyn į takų sistemas arba specialias žiemojimo kameras;
• medžių paklotėje – įsigraužia į samanų sluoksnį, lapų krauti ar dirvožemio paviršiaus sluoksnį;
• medienos įskilimuose – kelmų, rąstų plyšiuose.

Kai kurios rūšys žiemoja lervų stadijoje po žieve, kur jos sustabdo savo vystymąsi ir laukia pavasario. Retesniais atvejais kinivarpos gali žiemoti lėliukių stadijoje.

Žiemos metu kinivarpų metabolizmas žymiai sulėtėja. Jos patenka į diapauze – ramybės būseną, panašią į žiemos miegą. Šiuo metu jos praktiškai nesimaitina, nenaudoja energijos atsargų ir neauga. Tokia strategija leidžia joms išgyventi šaltąjį sezoną, kai maisto nėra ir temperatūros yra per žemos aktyviems procesams.

Pavasarį, kai temperatūra pakyla virš 10–15 °C (priklausomai nuo rūšies), kinivarpos pabunda iš žiemos ramybės. Jos tampa aktyvios, pradeda maitintis, o netrukus prasideda naujas veisimosi sezonas. Jei kinivarpos žiemojo lervų stadijoje, jos užbaigia vystymąsi, virsta lėliukėmis ir vėliau suaugusiais vabalais, kurie išlenda iš medžio ieškoti naujų šeimininkų.

Žiemos šaltumo intensyvumas turi įtakos kinivarpų populiacijos dydžiui. Ypač šaltos žiemos gali sunaikinti dalį populiacijos, ypač tas kinivarpas, kurios nespėjo rasti tinkamos žiemavietės arba neturėjo pakankamai atsargų. Tačiau šiltos žiemos ir ankstyvos pavasario dienos gali sukelti kinivarpų populiacijos protrūkį kitą sezoną.

Įdomūs faktai ir ypatingi kinivarpų gebėjimai

1. Miškų naikintojos. Kinivarpos yra viena didžiausių grėsmių miškams pasaulyje. Vienas žievėgraužio tipografo protrūkis gali sunaikinti milijonus kubinių metrų eglių medienos.
2. Unikalus takų menas. Kiekviena kinivarpų rūšis kuria unikalią takų sistemą po medžio žieve – tai tarsi jų parašas. Kai kurios kuria dvišakes sistemas, kitos – žvaigždės formos, dar kitos – lygiagretės linijas.
3. Grybų augintojų. Kinivarpos yra vienos pirmųjų žinomų žemdirbių vabzdžių pasaulyje – jos augina grybus specialiose kūno kišenėse ir sėja juos savo takuose, kur grybai tampa maisto šaltiniu lervoms.
4. Cheminiai ginklai. Kinivarpos naudoja sudėtingą cheminių signalų sistemą koordinuoti masines atakas prieš medžius. Jos skleidžia agregacijos feromonus, kurie pritraukia šimtus ar tūkstančius kitų kinivarpų į tą patį medį, taip nugalėdamos net sveiką medžio imuninę sistemą.
5. Klimato kaitos naudos gavėjos. Šiltėjantis klimatas prailgina kinivarpų aktyvumo sezoną ir leidžia joms turėti kelias kartas per metus vietoj vienos. Tai dramatiškai padidina jų žalą miškams.
6. Navigacijos ekspertės. Kinivarpos sugeba rasti silpnėjančius medžius iš didelių atstumų, vadovaudamosios cheminiais medžio skleidžiamais signalais – lakiaisiais junginiais, kuriuos išskiria pažeisti arba sergantys medžiai.
7. Socialinė organizacija. Nors kinivarpos nėra socialiniai vabzdžiai kaip bitės ar skruzdėlės, jos demonstruoja tam tikrą socialinę organizaciją – bendradarbiauja užpuolant medžius, dalinasi informacija per feromonus ir net „sprendžia“, kada medis jau perpildytas.
8. Ilgaamžė problema. Kinivarpos kaip miškų kenkėjos žinomos jau šimtmečius, tačiau efektyvių būdų jų kontroliuoti vis dar nėra. Feromonų spąstai, sanitariniai kirtimai, biopreparatai padeda, bet neišsprendžia problemos visiškai.
9. Ekologinis vaidmuo. Nors kinivarpos laikomos kenkėjomis, gamtiniuose miškuose jos atlieka svarbų vaidmenį – padeda skaidyti mirusią medieną, reguliuoja medžių tankį ir sukuria buveines daugeliui kitų organizmų. Problema kyla tik tada, kai jų populiacijos nekontroliuojamai išauga.

Šaltiniai:

1. https://www.vle.lt/straipsnis/kinivarpos/
2. https://www.britannica.com/animal/bark-beetle
3. https://ipm.ucanr.edu/home-and-landscape/bark-beetles/
4. https://www.sciencedirect.com/topics/agricultural-and-biological-sciences/bark-beetle
5. https://landtrustnal.org/bark-beetles-biology-and-control/

Nuotraukos asociatyvinės © Canva.