Lietuvoje paplitęs laumžirgis (Aeschnidae) – tai vienas įspūdingiausių vabzdžių pasaulyje. Šis virtuoziškas skraidymo meistras gali staigiai keisti kryptį, pakibti ore ar lėkti tiesia linija neįtikėtinu greičiu. Laumžirgiai yra vieni seniausių skraidančių vabzdžių planetoje, išgyvenę daugiau nei 300 milijonų metų ir kone nepakitę nuo dinozaurų laikų.
Vasaros metu laumžirgius galima pastebėti daugelyje Lietuvos vietų, ypač prie vandens telkinių. Šiuos vabzdžius galite išvysti skrendančius virš ežerų, upių, tvenkinių ar net nedidelių balų, kur jie aktyviai medžioja mažesnius vabzdžius. Straipsnyje aptarsime šiai vabzdžių rūšiai būdingas ypatybes bei jų gyvenimo būdą.
Laumžirgis: pagrindiniai faktai
| Dydis | Nuo 2 iki 15 cm (priklausomai nuo rūšies) |
| Svoris | Apie 0,3–1,5 g |
| Veisimosi sezonas | Gegužės–rugpjūčio mėn. |
| Gyvenimo trukmė | 6 mėnesiai–7 metai (didžiąją dalį praleidžia kaip lervos) |
| Buveinė | Prie vandens telkinių, pelkėse, drėgnose pievose |
| Mėgstamiausias maistas | Uodai, musės, drugiai ir kiti smulkūs vabzdžiai |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, vandens tarša, klimato kaita |
Kaip atpažinti laumžirgio patelę, patiną bei jauniklį
Laumžirgio patinas dažniausiai pasižymi ryškesnėmis ir kontrastingesnėmis spalvomis nei patelė. Patinų kūnas, priklausomai nuo rūšies, gali būti ryškiai mėlynas, žalias, raudonas ar geltonas, o jų sparnai skaidrūs su tamsiais raštais ar dėmėmis. Daugelio rūšių patinų pilvelio gale matomi specialūs poravimosi organai, kurie yra būdingi tik šiems vabzdžiams. Jų akys labai didelės, dažnai susiliejančios viršugalvyje, ir sudarytos iš tūkstančių mažų lęšiukų, suteikiančių jiems galimybę matyti beveik 360 laipsnių kampu.
Laumžirgio patelė paprastai būna blankesnių spalvų – dažniausiai rusva, gelsva ar pilkšva, nors kai kurių rūšių patelės gali būti ir mėlynos ar žalios, tik ne tokios ryškios kaip patinai. Patelių kūno forma dažnai būna stambesnė ir platesnė, ypač pilvelio srityje, kur jos kaupia kiaušinėlius. Patelių akys taip pat didelės, bet jų sparnai gali būti labiau pažymėti tamsiomis dėmėmis, ypač sparnų pakraščiuose. Tai padeda joms geriau maskuotis, ypač veisimosi laikotarpiu.
Jauniklis, arba lerva (nimfa), gyvena vandenyje ir visiškai skiriasi nuo suaugusio laumžirgio. Lervos kūnas yra rusvas arba žalsvai pilkas, prisitaikęs prie vandens aplinkos. Jos turi specialų apatinio žandikaulio prailginimą, vadinamą „kauke“, kurią greitai gali išmesti į priekį, kad sugautų grobį. Lervos kvėpuoja išeinamosios angos srityje esančiomis žiaunomis ir turi trumpus, besivystančius sparnų pradmenis. Po kelių nėrimosi ir augimo etapų, kurie gali trukti nuo kelių mėnesių iki kelių metų, lerva išlipa į krantą, jos išorinis skeletas plyšta, ir iš jo pasirodo suaugęs laumžirgis.
Laumžirgio veisimosi sezonas
Laumžirgio veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda šiltuoju metų laiku, dažniausiai gegužės–birželio mėnesiais, kai vandens temperatūra tampa pakankamai šilta. Skirtingai nuo daugelio kitų vabzdžių, laumžirgių poravimasis yra sudėtingas procesas. Patinas savo pilvelio gale esančiais specialiais organais sugriebia patelę už galvos ar krūtinės, sudarydamas vadinamąjį „poravimosi ratą“ arba „širdies formą“. Šioje pozicijoje pora gali skristi kartu kelias minutes ar net valandas.
Prieš poruodamasis, patinas turi perkelti spermatoforą iš savo lytinių organų, esančių pilvelio gale, į antrinius lytinius organus pilvelio priekyje. Tai unikalus procesas, būdingas tik laumžirgiams. Kai patelė sulenkia savo pilvelį, kad pasiektu patino spermatoforą, įvyksta apvaisinimas.
Po poravimosi patelė padeda kiaušinėlius į vandenį arba ant vandens augalų. Kai kurios rūšys tiesiog numeta kiaušinėlius į vandenį, kitos įterpia juos į vandens augalų audinius arba dumblo paviršių. Kiaušinėliai yra maži, pailgi, jų spalva gali būti nuo baltos iki tamsiai rudos. Priklausomai nuo rūšies ir aplinkos sąlygų, kiaušinėliai gali išsivystyti per kelias savaites ar išlikti žiemoti ir išsiristi tik kitą pavasarį.
Kuo maitinasi laumžirgis
Laumžirgiai yra aktyvūs plėšrūnai tiek suaugę, tiek lervos stadijoje. Suaugę laumžirgiai medžioja skraidydami ir yra nepaprastai efektyvūs – jų sėkmės rodiklis gali siekti iki 95 %, o tai yra vienas geriausių rodiklių tarp visų gyvūnų. Jie maitinasi įvairiais skraidančiais vabzdžiais: uodais, musėmis, mašalais, smulkiais drugiais ir net kitais mažesniais laumžirgiais. Didžiausi laumžirgiai gali sugauti net mažus drugelius ar vapsvas.
Laumžirgiai medžioja panaudodami savo dideles sudėtines akis, kurios leidžia jiems puikiai matyti judančius objektus. Jų kojos sudaro savotišką krepšį, kuriuo jie sugauna skrendančius vabzdžius tiesiai ore. Sugavę grobį, jie dažnai tupi ant augalo ar medžio šakos ir suėda jį, naudodami savo stiprius žandikaulius.
Vandens aplinkoje gyvenančios laumžirgių lervos (nimfos) yra ne mažiau plėšrios. Jos maitinasi vandens vabzdžiais, buožgalviais, mažomis žuvelėmis ir net mažais vėžiagyviais. Lerva naudoja savo unikalią „kaukę“ – staigiai į priekį išmetamą apatinį žandikaulį, kad sugautų grobį.
Kokius garsus skleidžia laumžirgis
Priešingai nei daugelis vabzdžių, laumžirgiai yra beveik bežadžiai. Jie neturi specialių organų, kurie galėtų skleisti garsus, todėl nečirškia, nedūzgia ir necypčioja. Vienintelis garsas, kurį galima išgirsti iš laumžirgio – tai silpnas sparnų plazdėjimas. Šis garsas yra labai tylus ir girdimas tik iš labai arti, kai laumžirgis skrenda lėtai ar tupi.
Laumžirgiai komunikuoja daugiausia vizualiai – per spalvas, judesius ir teritorinį elgesį. Jie turi puikų regėjimą ir gali atpažinti vienas kitą ar potencialius partnerius pagal kūno spalvą ir skraidymo modelius. Todėl skirtingai nuo žiogų ar cikadų, laumžirgių pasaulis yra tylos pasaulis, kur vyrauja vizualiniai, ne garsiniai signalai.
Kaip atskirti laumžirgį nuo žirgelio
Tikrieji laumžirgiai (Anisoptera) ir vienodasparniai žirgeliai (Zygoptera) priklauso tam pačiam žirgelių (Odonata) būriui, tačiau turi aiškių skirtumų, kurie padeda juos lengvai atskirti. Laumžirgiai yra stambesni, jų kūno ilgis siekia nuo 3 iki 15 cm, jie turi tvirtą kūną ir plačią krūtinę. Jų sparnai poilsio metu būna išskėsti į šonus, statmenai kūnui. Laumžirgių akys didelės ir dažnai susilieja viršugalvyje, suteikdamos beveik apskritą regėjimo lauką.
Žirgeliai yra gerokai mažesni, jų kūno ilgis paprastai yra 2–5 cm, jie turi ploną, lazdos formos kūną. Jų sparnai poilsio metu būna suglausti virš kūno arba šiek tiek pakilę aukštyn. Žirgelių akys yra mažesnės ir aiškiai atskirtos viena nuo kitos. Be to, žirgeliai skraido lėčiau ir mažiau manevringai nei laumžirgiai, dažnai trumpais atstumais nuo augalo prie augalo.
Spalvos taip pat gali padėti atskirti šias dvi grupes. Nors abiejų grupių atstovai gali būti įvairių spalvų, žirgeliai dažniau būna metališko atspalvio – mėlyni, žali ar bronziniai, o laumžirgiai pasižymi ryškesnėmis ir įvairesnėmis spalvomis – nuo raudonos ir geltonos iki mėlynos ar žalios.
Įdomūs faktai ir ypatingi laumžirgių sugebėjimai
- Neįtikėtinas matymas. Laumžirgių akys sudarytos iš maždaug 30 000 atskirų lęšiukų, leidžiančių jiems matyti visomis kryptimis beveik 360 laipsnių kampu. Jie gali net matyti ultravioletinius spindulius, nematomus žmogaus akiai.
- Senovės milžinai. Prieš 300 milijonų metų, karbono periode, gyveno laumžirgių protėviai, kurių sparnų ilgis siekė iki 70 cm. Jie buvo vieni didžiausių vabzdžių, kada nors gyvenusių Žemėje.
- Greitis ir manevringumas. Laumžirgiai gali skristi iki 50–90 km/h greičiu, staigiai keisti kryptį, skristi atbulomis ir net pakibti ore. Jie yra vieni geriausių skraidymo meistrų vabzdžių pasaulyje.
- Įspūdingas apetitas. Suaugęs laumžirgis per dieną gali suvalgyti šimtus uodų ir kitų smulkių vabzdžių, todėl jie yra viena efektyviausių natūralių kenkėjų kontrolės priemonių.
- Ilgas vystymasis. Priklausomai nuo rūšies, laumžirgio lerva vandenyje gali vystytis nuo kelių mėnesių iki 7 metų, per tą laiką ji neriasi iki 15 kartų, kol galiausiai virsta suaugusiu vabzdžiu.
- Temperatūros reguliavimas. Laumžirgiai gali reguliuoti savo kūno temperatūrą keisdami poziciją saulės atžvilgiu. Šaltą rytą jie dažnai tupi plokščiai ant žemės ar akmenų, maksimaliai sugerdami saulės šilumą, o karštą dieną pakelia pilvelį aukštyn, kad sumažintų įkaitimo paviršių.
- Mitologija. Daugelyje kultūrų laumžirgiai laikomi geru ženklu. Lietuvių mitologijoje jie siejami su laumėmis – vandenis globojančiomis būtybėmis, o senojoje kinų kultūroje laumžirgiai simbolizuoja harmoniją, turtą ir stiprybę.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/tikrieji-laumzirgiai/
- https://www.britannica.com/animal/dragonfly
- https://british-dragonflies.org.uk/odonata/life-cycle-and-biology/
- https://british-dragonflies.org.uk/odonata/dragonflies-2/
Nuotraukos asociatyvinės ©canva.