Mangutas – usūrinis šuo, kuris žiemoja kaip lokys

Turinys

Ar žinojote, kad mangutas (Nyctereutes procyonoides) – tai vienintelis šuninių šeimos narys, galintis įmigti žiemai kaip lokys ar barsukas? Šis keistas gyvūnas savo išvaizda primena meškėną, tačiau iš tikrųjų yra artimas giminaitis šunims ir lapėms. Mangutas kilęs iš Rytų Azijos, bet XX amžiuje buvo aklimatizuotas Europoje ir tapo viena labiausiai paplitusių invazinių rūšių. Šiame straipsnyje susipažinsime su šiuo kontraversišku gyvūnu, kuris vieniems kelia susižavėjimą savo prisitaikymo gebėjimais, o kitiems – rūpestį dėl žalos vietinei gamtai.

Mangutas – pagrindiniai faktai

Charakteristika	Duomenys
Dydis	Kūno ilgis: 65–80 cm, uodegos ilgis: 15–25 cm
Svoris	Pavasarį: 4–6 kg, prieš žiemos įmygį: 6–10 kg
Veisimosi sezonas	Kovo–balandžio mėn.
Gyvenimo trukmė	Apie 10–11 metų
Buveinė	Miškingos ir pelkėtos vietovės, upių slėniai, krūmynai
Mėgstamiausias maistas	Graužikai, vabzdžiai, varliagyviai, paukščių kiaušiniai, uogos
Grėsmės	Kelių eismas, medžioklė, buveinių pokyčiai

Kaip atpažinti manguto patelę, patiną bei jauniklį

Manguto patinai ir patelės išoriškai labai panašūs – lytinis dimorfizmas nėra ryškus. Abiejų lyčių kūno ilgis siekia 65–80 cm, o uodegos ilgis – 15–25 cm. Trumpos, beveik juodos kojos suteikia mangutui žemą, prisėdusią išvaizdą, priminančią barsuko ar meškėno siluetą. Pavasarį suaugę mangutai sveria apie 4–6 kg, tačiau rudenį, kaupdami riebalų atsargas prieš žiemą, jie gali pasiekti net 6–10 kg svorį.

Manguto kailis yra tankus, minkštas, su ilgais plaukais, kurie puikiai saugo nuo šalčio. Bendras atspalvis – rusvai juosvas, žiemą tamsesnis, su pilkšvais tonais. Viena ryškiausių išvaizdos detalių – ant skruostų augantys ilgi šviesūs plaukai, sudarantys charakteringas žandenas, dėl kurių mangutas ir primena meškėną. Šis bruožas yra vienodai ryškus tiek patinams, tiek patelėms.

Lyčių atskyrimas vizualiai yra gana sudėtingas – patinai būna šiek tiek stambesnio kūno, o veisimosi sezono metu jų elgesys tampa aktyvesnis. Patelės būna šiek tiek smulkesnės ir grakštesnės, tačiau šis skirtumas nėra aiškiai matomas.

Jaunikliai gimsta pavasarį, po maždaug 60 dienų nėštumo. Naujagimiai yra maži – jų svoris apie 60–90 gramų. Gimsta akli, su tamsiu, minkštu kailiu. Jaunikliai praregi po 8–10 dienų ir pamažu pradeda tyrinėti urvą bei jo apylinkes. Po 4–5 savaičių jie jau drąsiai išeina iš urvo ir mokosi medžioti bei ieškoti maisto. Vasarą jau yra beveik tokio pat dydžio kaip suaugę. Jaunikliai lieka su tėvais iki rudens, o kartais net per žiemą, iki kito veisimosi sezono.

Kaip atpažinti manguto patelę, patiną bei jauniklį — Manguto jauniklis

Manguto veisimosi sezonas

Veisimosi sezonas prasideda ankstyvą pavasarį, paprastai kovo–balandžio mėnesiais, kai sniegas tirpsta ir gamtoje atsiranda daugiau maisto. Šis laikotarpis yra kupinas aktyvių poravimosi ritualų, nors mangutai nėra tokie dramatiški kaip kai kurie kiti plėšrūnai.

Mangutai gyvena poromis, todėl poros formuojasi jau ankstyvą žiemą ir išlieka ištikimi vieni kitiems daugelį metų. Tačiau veisimosi sezono metu patinai tampa aktyvesni ir gali siekti kelių patelių dėmesio, jei yra tokia galimybė. Jie žymi teritoriją kvapiomis žymėmis ir garsais, pranešdami apie savo buvimą.

Poravimosi ritualas vyksta greitai ir be didelių kovų – mangutai nėra teritoriniai kovotojai kaip vilkai ar lūšys. Po sėkmingo poravimosi patelė nešioja jauniklius apie 60 dienų. Tai vienas trumpiausių nėštumo laikotarpių tarp šuninių šeimos narių.

Prieš gimdant patelė pasirenka saugią vietą – seną urvą, po kelmu, tankmėje arba užima barsuko ar lapės palikta olą. Ji paruošia lizdą iš sausos žolės, samanų ir savo kailio, suteikdama jaunikliais šilumą ir komfortą. Paprastai gimsta 6–7 jaunikliai, nors kartais jų skaičius gali siekti net iki 19. Toks didelis palikuonių skaičius padeda užtikrinti, kad bent dalis jų išgyventų iki brandos.

Abu tėvai rūpinasi jaunikliais – patinas medžioja ir atneša maistą patelei, kuri žindo mažylius. Po kelių savaičių abu tėvai pradeda mokinti jauniklius medžioti, įvesdami juos į suaugusių gyvenimą. Toks bendras rūpestis yra ganėtinai retas tarp šuninių šeimos ir parodo mangutų socialinį elgesį.

Manguto veisimosi sezonas — Manguto jaunikliai oloje

Kuo maitinasi mangutas ir kur jo buveinė

Mangutas yra tikras visaėdis oportunistas, galintis prisitaikyti prie įvairiausio maisto. Jų mitybos pagrindą sudaro smulkūs graužikai – pelės, žiurkės, kurmiai. Pavasarį ir vasarą jie gausiai medžioja vabzdžius ir jų lervas, kurios sudaro svarbų baltymų šaltinį. Mangutas taip pat mėgsta varliagyvius – varles, tritonus, kuriuos lengvai sugauna drėgnose vietose ir upių pakrantėse.

Paukščiai ir jų kiaušiniai – dar viena svarbi manguto mitybos dalis. Jie sugeba rasti ant žemės perinčių paukščių lizdus, todėl daro didelę žalą kurtinių, tetervinų ir kitų vištinių populiacijoms. Be to, mangutas neatsisako žuvų, kai jos prieinamos, taip pat minta maita – randa ir suėda žuvusius gyvūnus.

Rudenį mangutas tampa tikru augalinės kilmės maisto gurmanu – jis ėda įvairias uogas, vaisius, riešutus, grybus. Tai padeda greitai kaupti riebalų atsargas prieš žiemą. Žiemą, jei neįminga, mangutas gali misti kritusiais žvėreliais arba toliau medžioti varliagyvius jų žiemavietėse, kas daro ypač didelę žalą vietinėms populiacijoms.

Manguto natūrali buveinė – tai miškingos ir pelkėtos vietovės su tankiais krūmynais, upių slėniai ir sąžalynai. Jie mėgsta vietas, kuriose yra pakankamai priedangos ir vandens šaltinių. Idealios buveinės charakteristikos: mišrūs miškai su paupiais, aukštos žolės ir krūmynai, barsukų ar lapių urvai, kuriuos galima užimti.

Natūraliai mangutas paplitęs Rytų Azijoje – Japonijoje, Kinijoje, Korėjoje ir Rusijos Tolimuosiuose Rytuose. Tačiau XX amžiaus pradžioje jis buvo introdukuotas į Europą pramonės tikslais. Lietuvoje mangutai pirmą kartą atsirado 1948 metais ir labai greitai paplito visoje šalyje. Šiandien jie gyvena beveik visose Lietuvos miškingose ir pelkėtose vietovėse, o jų skaičius nuolat auga nepaisant medžioklės pastangų.

Kuo maitinasi mangutas ir kur jo buveinė

Kokius garsus skleidžia mangutas

Mangutas nėra ypač garsingas gyvūnas, bendrauja daugiausia cheminiais signalais – kvapų žymėmis. Vis dėlto skirtingose situacijose jie skleidžia charakteringus garsus, kurie atskleidžia jų emocijų būseną.

Kvietimo šauksmai. Veisimosi metu patinai skleidžia tylų, prunkščiantį garsą ir palieka kvapų žymes, taip pranešdami patelėms apie savo buvimą. Šie garsai yra labai silpni ir vos girdimi žmogaus ausiai.
Pavojaus signalai. Pajutęs grėsmę, mangutas skleidžia aštrų spiegimą ar cypimą, primenantį mažo šuns balsą. Toks signalas įspėja porą ar jauniklius apie pavojų. Įsibaugęs gyvūnas taip pat gali caksėti, pūsti ar šnypšti.
Kasdienis bendravimas. Ramybės metu mangutai tarpusavyje bendrauja tyliais murmėjimo ar caksėjimo garsais. Patelė jauniklius šaukiasi tyliai cyptelėdama, o mažyliai atsako aukštesniais balseliais. Tokie garsai padeda palaikyti ryšį tamsoje ir tankioje augmenijoje.

Mangutas žiemą

Prasidėjus šalčiams mangutas tampa tikru miegaliumi – jis yra vienintelis šuninių šeimos narys, galintis įmigti žiemos miegu. Prieš šį periodą gyvūnas intensyviai maitinasi ir sukaupia riebalų atsargas, todėl rudenį jo svoris gali padidėti net dvigubai. Žiemą jis pasislepia urve – dažniausiai senose barsukų ar lapių olose, tankiuose krūmynuose arba po medžių šaknimis.

Skirtingai nei lokiai, mangutas miega ne taip giliai. Jei pasitaiko atodrėkis ar šiltesnės dienos, jis gali pabusti, trumpam išlįsti iš urvo ir netgi pasiieškoti maisto. Tačiau ilgi, šalti ir sniegingi periodai priverčia jį vėl nugrimzti į ramybę.

Žiemos miegas padeda mangutui išgyventi laikotarpius, kai maisto beveik nėra, o energijos sąnaudos būtų per didelės. Vis dėlto ne visi individai miega vienodai – pietinėse teritorijose gyvenantys mangutai kartais išvis neįminga, o Lietuvoje jų elgesys priklauso nuo žiemos šaltumo.

Įdomūs faktai apie mangutą

Vienintelis žiemojantis šuo. Mangutas yra vienintelis šuninių šeimos narys, galintis įmigti žiemai. Tiesa, jo žiemos miegas nėra toks gilus kaip meškų – jis dažnai pabunda šiltesnėmis dienomis ir gali trumpam išeiti iš urvo.
Apsimetėlis. Kai mangutas patenka į pavojų ir negali pabėgti, jis gali apsimesti negyvu – guli nejudėdamas, atsipalaidavęs, su atmerktomis akimis. Ši strategija kartais padeda išvengti plėšrūno atakos, nes daugelis plėšrūnų labiau domisi gyva, bėgančia auka.
Rekordinis vaisingumas. Mangutai yra vieni vaisingiausių šuninių – patelė gali pagimdyti iki 19 jauniklių per vieną vadą! Nors vidutiniškai jų būna 6–7, toks reprodukcinis potencialas leidžia populiacijai labai greitai augti.
Meškėno išvaizda. Manguto ilgi plaukai ant skruostų, sudarantys žandenas, kartu su rusvai juosvu kailiu, daro jį labai panašų į meškėną.
Socialinis šuo. Skirtingai nuo daugelio kitų šuninių, mangutai yra poriniai gyvūnai ir išlieka ištikimi vieni kitiems daugelį metų. Abu tėvai aktyviai dalyvauja auginant jauniklius, kas nėra būdinga daugeliui kitų plėšrūnų.
Invazinis likimas Lietuvoje. Nors mangutas Lietuvoje atsirado tik 1948 metais, jis tapo viena problemiškiausių invazinių rūšių. Vien per 1998–2008 metus jo populiacija išaugo nuo 6 300 iki 47 000 individų. Kasmet sumedžiojama 4–10 tūkstančių mangutų, o dar 5–20 tūkstančių žūva keliuose, tačiau populiacija toliau auga. Mangutas įtrauktas į Lietuvos invazinių rūšių sąrašą ir aktyviai kontroliuojamas dėl žalos vietinei gamtai.

Šaltiniai:

Mangutas – usūrinis šuo, kuris žiemoja kaip lokys. Vienintelis toks miegalius šuninių šeimoje!