Gamta yra genialus, tačiau kartais itin ekscentriškas menininkas. Evoliucija milijonus metų šlifavo gyvūnų išvaizdą ir gebėjimus, kad jie prisitaikytų prie atšiauriausių sąlygų – nuo vandenyno gelmių iki tankiausių džiunglių. Šiame sąraše apžvelgsime 15 būtybių – tai keisčiausi gyvūnai Žemėje, kurie priverčia suabejoti realybe ir dar kartą primena, koks paslaptingas yra mūsų pasaulis.
Aksolotlis
Šis „besišypsantis“ vandens drakonas iš Meksikos ežerų yra vienas unikaliausių varliagyvių pasaulyje. Skirtingai nei kitos salamandros, aksolotlis pasižymi neotenija – tai reiškia, kad jis visą gyvenimą išlieka lervos stadijoje, niekada neužauga į sausumos formą ir išsaugo išorines žiaunas, kurios atrodo kaip pūkuotos „antenos“ abipus galvos. Nors jie turi plaučius, kvėpavimui dažniausiai naudoja būtent šias žiaunas, siurbdami deguonį tiesiai iš vandens.
Mokslininkus šie padarai žavi dėl savo protu nesuvokiamų regeneracijos gebėjimų. Aksolotlis gali atauginti ne tik prarastas kojas ar uodegą, bet ir sudėtingus vidaus organus, įskaitant širdies audinį, stuburo dalis ir net smegenų sritis, nepalikdamas jokių randų. Deja, gamtoje jie yra ties išnykimo riba dėl vandens taršos ir urbanizacijos Meksiko slėnyje, todėl dabar dažniau sutinkami akvariumuose nei savo natūralioje aplinkoje.
Žuvys-lašeliai (Blobfish)
Žuvis psychrolutes marcidus (Blobfish) pelnytai vadinama viena didžiausių evoliucijos keistenybių. Gyvendama 600–1200 metrų gylyje prie Australijos krantų, ji atrodo kaip visiškai normali žuvis. Tačiau jos kūnas neturi tikrų raumenų ar kaulų – tai želė pavidalo masė, kurios tankis yra šiek tiek mažesnis už vandens. Tai leidžia jai be jokių pastangų plūduriuoti virš vandenyno dugno, eikvojant minimaliai energijos, kurios tokiame gylyje labai trūksta.
Visas „negražumas“, dėl kurio ši žuvis tapo interneto memu, atsiranda tik ištraukus ją į paviršių. Kadangi jos kūnas pritaikytas atlaikyti milžinišką slėgį (kuris ten yra keliasdešimt kartų didesnis nei paviršiuje), be slėgio palaikymo jos audiniai tiesiog ištyžta ir suglemba. Gamtoje ji neturi jokių priešų ir tiesiog laukia, kol pro šalį praplauks koks nors valgomas jūrų vėžiagyvis, kurį ji įtraukia į savo plačią burną.
Ilgapirštis lemūras (Aye-aye)
Madagaskaro miškuose gyvenantis ilgapirštis lemūras (Daubentonia madagascariensis) yra didžiausias pasaulyje naktinis primatas, kurio išvaizda vietinius gyventojus baugina jau šimtmečius. Jis turi didžiules, šikšnosparnį primenančias ausis, nuolat augančius dantis kaip graužiko ir itin ilgas pirštų galūnes. Keisčiausias yra jo vidurinis pirštas – jis yra neproporcingai plonas, sudarytas beveik vien iš kaulo ir odos, tačiau pasižymi neįtikėtinu lankstumu.
Šį pirštą ilgapirštis lemūras naudoja kaip unikalų įrankį: jis stuksena į medžių kamienus iki 8 kartų per sekundę greičiu ir per ausis gauna aidą, kuris jam praneša apie tuščias ertmes po žieve. Aptikęs lervą, jis pragraužia skylę ir savo ilguoju pirštu, turinčiu aštrų nagą, tiesiog iškrapšto grobį. Tai vienintelis žinomas gyvūnas pasaulyje, kuris naudoja tokią „perkusinę“ medžioklę, užpildydamas genio ekologinę nišą.
Narvalas (jūrų vienaragis)
Narvalai yra Arkties vandenų banginiai, kurie tūkstančius metų kurstė legendas apie vienaragius. Tai, ką žmonės vadina ragu, iš tikrųjų yra kairysis viršutinis dantis, kuris išauga tiesiai per viršutinę lūpą ir susisuka į spiralę, galinčią siekti iki 3 metrų ilgį. Dažniausiai tokį „ragą“ turi tik patinai, nors pasitaiko išimčių, kai kai kurie individai turi net du tokius dantis.
Ilgą laiką buvo manoma, kad tai ginklas kovai, tačiau naujausi tyrimai atskleidė, jog šis dantis yra neįtikėtinai jautrus jutiminis organas. Jame yra milijonai nervų galūnėlių, kurios leidžia narvalui pajusti vandens druskingumo pokyčius, temperatūrą ir slėgį. Be to, pastebėta, kad narvalai naudoja savo „ragą“ žuvims apsvaiginti – jie staigiu judesiu tuksena į grobį, kol šis tampa lengvu grobiu.
Skujuotis
Skujuotis yra vienintelis žinduolis pasaulyje, kuris vietoje kailio turi kietus, vienas kitą dengiančius keratininius žvynus, primenančius kankorėžį arba viduramžių šarvus. Šie žvynai sudaro apie 20 % viso gyvūno svorio. Pavojaus metu skujuotis susisuka į tokį tvirtą kamuolį, kad net liūto dantys negali jo pradurti, o susitraukę raumenys leidžia žvynams judėti lyg aštriems peiliams, galintiems sužeisti užpuoliką.
Šie gyvūnai neturi dantų, tačiau turi neįtikėtinai ilgą, lipnų liežuvį, kuris kartais yra ilgesnis už patį kūną. Liežuvio pradžia yra ne burnoje, o giliai krūtinės ląstoje, šalia dubens kaulų. Nors skujuočiai yra taikūs naktiniai padarai, mintantys skruzdėlėmis, jie dažniausiai tampa nelegalių prekiautojų aukomis, nes jų žvynai laikomi vertingais tradicinėje Azijos medicinoje.
Klumpiasnapis
Klumpiasnapis, dar vadinamas „karališkuoju garniu“, atrodo kaip gyvas dinozauras, užsilikęs iš priešistorinių laikų. Jis užauga iki 1,5 metro aukščio ir turi milžinišką, batą primenantį snapą su aštriu kabliu gale. Jo žvilgsnis yra skvarbus ir bauginantis, o paukščio elgsena tik sustiprina šį įspūdį – jis gali valandų valandas stovėti pelkėje visiškai nejudėdamas, primindamas statulą.
Ši ramybė yra jo medžioklės strategijos dalis. Klumpiasnapis tyko didelių žuvų, varlių ar net jaunų krokodilų. Kai grobis pasirodo, paukštis staigiu, galingu judesiu puola žemyn, naudodamas savo snapą kaip žirkles, kurios gali perkirsti grobį pusiau. Dar vienas keistas bruožas – šie paukščiai bendrauja skleisdami garsą, primenantį kulkosvaidžio šaudymą, taukšėdami savo snapo dalimis.
Dumbo aštuonkojis
Šis mielas, tačiau keistas padaras (Grimpoteuthis) savo vardą gavo dėl dviejų pelekų, augančių virš akių, kurie labai primena Disnėjaus drambliuko ausis. Skirtingai nei dauguma aštuonkojų, kurie juda reaktyviniu būdu purkšdami vandenį, šis aštuonkojis „sklando“ per vandenį mojuodamas šiomis „ausimis“. Jo kūnas yra minkštas, pusiau perregimas ir gali keisti spalvą.
Tai giliausiai gyvenantys aštuonkojai, kuriuos galima rasti net 3000–4000 metrų gylyje, kur karaliauja visiška tamsa ir milžiniškas slėgis. Kadangi tokiame gylyje maisto mažai, jie nėra išrankūs: ryja bet kokius pro šalį plaukiančius kirmėliukus ar vėžiagyvius. Jie neturi rašalo pūslės, nes tamsoje, kurioje gyvena, rašalas būtų tiesiog nenaudingas apsaugos būdas.
Ančiasnapis
Kai XVIII a. pabaigoje pirmieji Europos mokslininkai pamatė ančiasnapio iškamšą, jie manė, kad tai apgavystė – kažkas tiesiog prisiuvo anties snapą prie bebro kūno. Ančiasnapis yra vienas iš nedaugelio kiaušinius dedančių žinduolių. Nors jie neturi spenių, patelės išskiria pieną tiesiai per pilvo odą, kurį jaunikliai tiesiog nulaižo nuo motinos kailio.
Be to, ančiasnapiai yra vieni iš nedaugelio nuodingų žinduolių: patinai ant užpakalinių kojų turi dyglius, sujungtus su nuodų liaukomis, galinčius sukelti nepakeliamą skausmą žmogui ar net nužudyti šunį. Medžiodami po vandeniu, jie užsimerkia ir nieko negirdi, tačiau jų snapas veikia kaip galingas elektroreceptorius, jaučiantis mažiausius elektrinius impulsus, kuriuos skleidžia judančio grobio raumenys.
Mėlynasis drakonas
Mėlynasis drakonas (Glaucus Atlanticus) yra miniatiūrinis jūrų šliužas, kurio išvaizda primena fantastinį drakoną iš kosmoso. Šis padaras plūduriuoja atvirame vandenyne naudodamasis dujų pripildytu maišeliu skrandyje. Įdomiausia tai, kad jis plaukia pilvu į viršų: jo ryškiai mėlynas pilvas nukreiptas į dangų, kad susilietų su vandens spalva ir paukščiai jo nepastebėtų, o pilka nugara atsukta į dugną, kad apsisaugotų nuo žuvų.
Nors jis gražus, jis yra pavojingas plėšrūnas. Mėlynasis drakonas minta nuodingomis portugališkomis medūzomis. Jis ne tik nebijo jų nuodų, bet ir sugeba juos „pavogti“: drakonas suvirškina medūzos audinius, o nuodingas ląsteles (nematocistus) perkelia į savo kūno ataugas. Taip jis pats tampa mirtinai nuodingas bet kam, kas drįstų jį paliesti ar praryti.
Ilgakulnis
Ilgakulniaia yra maži, į delną telpantys primatai, gyvenantys Pietryčių Azijos salose. Jų išskirtinis bruožas – milžiniškos akys, kurios, palyginus su kūno dydžiu, yra didžiausios tarp visų žinduolių. Kiekviena akis sveria daugiau nei gyvūno smegenys. Šios akys negali judėti akiduobėse, todėl evoliucija suteikė garsiniams galimybę sukti galvą 180 laipsnių į abi puses, visai kaip pelėdoms.
Tai vieninteliai visiškai mėsėdžiai primatai pasaulyje – jie nevalgo jokių vaisių ar augalų, tik vabzdžius, driežus ir kartais net mažus paukščius. Jų užpakalinės kojos yra neįtikėtinai stiprios ir ilgos, leidžiančios pašokti į aukštį, kuris 40 kartų viršija jų kūno ilgį. Ilgakulniai yra labai jautrūs stresui: gyvendami nelaisvėje jie gali tapti tokie nelaimingi, kad pradeda trankyti galvą į narvo grotas, kol nusižudo.
Stiklavarlė
Stiklavarlės, aptinkamos Centrinės ir Pietų Amerikos miškuose, iš viršaus atrodo kaip įprastos žalios varlytės. Tačiau pakanka jas apversti, ir pamatysite kažką neįtikėtino: jų pilvo oda yra skaidri lyg stiklas. Per ją puikiai matosi plakanti širdis, besivystantys organai ir net kraujagyslių tinklas. Šis skaidrumas padeda joms susilieti su aplinka, kai jos sėdi ant lapų apatinės pusės.
Mokslininkai neseniai išsiaiškino dar vieną jų paslaptį: kai stiklinės varlės miega, jos „paslepia“ apie 90 % savo raudonųjų kraujo kūnelių kepenyse. Kadangi kraujas tampa bespalvis, varlė tampa dar skaidresnė ir beveik nematoma plėšrūnams. Tai unikalus biologinis mechanizmas, nes kitiems gyvūnams tokia didelė kraujo koncentracija vienoje vietoje sukeltų mirtinus krešulius.
Goblininis ryklys (Goblin Shark)
Šis ryklys dažnai vadinamas „gyvąja iškasena“, nes ši rūšis beveik nepasikeitė per paskutinius 125 milijonus metų. Tai giliavandenis ryklys su ilga, suplota nosimi, kurioje gausu jautrių receptorių, padedančių pajusti elektrinius laukus visiškoje tamsoje. Jo kūnas yra rausvos spalvos, nes per ploną odą matosi kraujagyslės.
Baisiausia ir įdomiausia jo dalis – žandikauliai. Jie nėra tvirtai pritvirtinti prie kaukolės, o laikomi stiprių raiščių. Kai ryklys priartėja prie aukos, jo žandikauliai tiesiog „iššauna“ į priekį neįtikėtinu greičiu, pagriebdami grobį aštriais kaip adatos dantimis. Šis mechanizmas leidžia jam pagauti žuvis net tada, kai pats ryklys plaukia gana lėtai.
Karčiuotasis vilkas
Nors pavadinimas sako, kad tai vilkas, o išvaizda primena lapę, genetiškai tai yra atskira rūšis, neturinti artimų giminaičių. Karčiuotasis vilkas yra aukščiausias šuninis gyvūnas, turintis neproporcingai ilgas, plonas kojas. Šios kojos yra evoliucinis prisitaikymas gyventi aukštose Pietų Amerikos žolėse – jos leidžia vilkui matyti virš žolės viršūnių ieškant grobio.
Keista ir jų dieta: jie yra visavalgiai, o apie 50 % jų raciono sudaro vaisiai, ypač vadinamieji „vilko obuoliai“. Dar viena specifinė savybė – jų šlapimas turi itin stiprų kvapą, primenantį marihuanos dūmus. Dėl šio kvapo netgi buvo kilę nesusipratimų zoologijos soduose, kai apsauga manė, kad lankytojai rūko draudžiamas medžiagas prie vilkų voljerų.
Saiga (Saiga Antelope)
Saiga yra antilopė, kuri atrodo lyg būtų nužengusi iš „Žvaigždžių karų“ filmavimo aikštelės. Jos vizitinė kortelė – didelė, lanksti ir nukarusi nosis, panaši į trumpą straublį. Ši nosis atlieka gyvybiškai svarbią funkciją atšiauriose Centrinės Azijos stepėse. Vasarą ji veikia kaip galingas filtras, sulaikantis dulkes, kurias pakelia didelės migruojančios bandos, o žiemą ilgos nosies ertmės sušildo ledinį orą, kol šis pasiekia plaučius.
Saigos yra vieni greičiausių sausumos gyvūnų, galintys bėgti iki 80 km/val. greičiu. Deja, šios antilopės yra kritiškai nykstančios. Be brakonieriavimo, jos kenčia nuo mįslingų masinių ligų proveržių – pavyzdžiui, 2015 metais per kelias savaites Kazachstane išgaišo daugiau nei 200 tūkst. saigų (apie 60 % visos populiacijos) dėl bakterinės infekcijos, kurią paskatino neįprastai šiltas ir drėgnas klimatas.
Nemirtingoji medūza (Turritopsis dohrnii)
Ši mažytė, vos 4–5 milimetrų dydžio medūza padarė tai, apie ką žmonija svajoja tūkstantmečius – ji atrado amžiną jaunystę. Kai dauguma medūzų po dauginimosi miršta, Turritopsis dohrnii turi unikalų sugebėjimą. Jei ji suserga, patiria stresą ar tiesiog pasensta, ji aktyvuoja procesą, vadinamą transdiferenciacija: jos ląstelės transformuojasi į jaunesnes formas, medūza susitraukia ir vėl tampa polipu – pradine gyvenimo stadija.
Šis procesas yra panašus į tai, jei drugelis vėl virstų vikšru arba suaugęs žmogus – embrionu. Teoriškai šis ciklas gali kartotis amžinai, todėl šios medūzos laikomos biologiškai nemirtingomis. Jos miršta tik tada, jei jas kas nors suėda arba jos suserga nepagydomomis ligomis. Šis reiškinys dabar intensyviai tiriamas genetikų, tikintis rasti raktą į ląstelių atjauninimą ir vėžio gydymą.
Kiekviena ši būtybė, kad ir kokia keista ar bauginanti mums atrodytų, yra milijonų metų trukusio evoliucijos proceso rezultatas. Jų „keistumas“ iš tikrųjų yra aukščiausia prisitaikymo forma – unikalūs sprendimai išgyventi ten, kur kiti žūtų. Stebėdami šiuos gamtos stebuklus, mes ne tik plečiame savo žinias apie biologiją, bet ir pradedame suprasti, koks trapus ir glaudžiai susijęs yra gyvybės tinklas mūsų planetoje. Saugoti šias rūšis reiškia saugoti pačią gyvybės įvairovę, kuri dar ne kartą mus nustebins.
Nuotraukų šaltinis – ©canva.