Pelėda, tai tyliai skraidanti ir ūbaujanti miško medžiotoja. Ji be jokio garso nusileidžia nuo aukšto medžio viršūnės ir lengvai pagriebia nieko neįtariančius graužikus nuo apačioje esančios miško paklotės. Naminė pelėda turi neįtikėtinai gerą klausą, kuri yra tokia aštri, jog leidžia jai medžioti visiškoje tamsoje. Jos ausys yra išdėstytos asimetriškai ant galvos. Dėl to ji gali tiksliai nustatyti grobio buvimo vietą esantį net po lapais ar sniegu. Šiame straipsnyje supažindinsime ir aptarsime naminės pelėdos rūšies ypatybes detaliau.
Naminė pelėda – pagrindiniai faktai
| Dydis | Apie 38 cm |
| Svoris | Apie 420-520 g |
| Veisimosi sezonas | Sausio-liepos mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Apie 4 metai |
| Buveinė | Senuose miškuose, parkuose, senų medžių alėjose |
| Mėgstamiausias maistas | Smulkūs žinduoliai, vabzdžiai |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, pesticidai, graužikams naudojami nuodai |
Kaip atpažinti pelėdos patelę, patiną bei jauniklį
Naminės pelėdos patelės paprastai būna didesnės už patinus. Jos svoris gali siekti apie 500–600 gramų, o sparnų plotis – apie metrą. Patelės plunksnos būna šiek tiek ryškesnės nei patinų, ypač krūtinės ir pilvo srityje, tačiau apskritai jų išvaizda labai panaši. Pelėdos turi pilkai arba rudai dėmėtas plunksnas, kurios padeda joms susilieti su medžių žieve. Patelės balsas yra žemesnis ir gali būti atpažįstamas pagal dažną šauksmą, kuris skamba „kev-vick“, ypač poravimosi sezono metu.
Naminės pelėdos patinai yra šiek tiek mažesni ir lengvesni už pateles, paprastai sveria apie 400–500 gramų. Jų kūno plunksnos yra šiek tiek blankesnės, bet jų plunksnos taip pat būna įvairiai rudos arba pilkos spalvos. Patinus nuo patelių sunku atskirti vien pagal išvaizdą. Dažniausiai naudojamas skiriamasis bruožas – balsas. Jis dažniau girdimas naktimis, ypač garsus „hoo-hoo“. Patinai yra atsakingi už teritorijos gynybą, todėl jų balsas dažniau girdimas nei patelių. Taip jie bando apsaugoti savo teritoriją nuo kitų patinėlių.
Jauniklius atpažinti galima pagal pūkuotą pilkai baltą plunksnų apdangalą, kuris skiriasi nuo suaugusių pelėdų aiškiau išsivysčiusio plunksnų rašto. Jaunikliai paprastai būna mažesni ir dažnai matomi kartu su tėvais, kurie juos prižiūri. Jaunikliai dažnai girdimi kviečiantys tėvus maitinimui – jų šauksmas yra silpnesnis, primenantis „sreeee“ garsą. Jie mokosi skraidyti, tad ankstyvu augimo laiku galite pastebėti juos ant žemės arba mažesniuose medžiuose.
Pelėdos veisimosi sezonas
Lytinę brandą pelėda pasiekia po vienerių metų ir dauguma jų sudaro monogamines poras, nors kai kurie patinai poruojasi ir su keliomis patelėmis. Spalio arba lapkričio mėnesiais pelėdų patinai įsitvirtina savo teritorijose, o patelės tuo metu susiranda lizdavietes. Šiuo metų laikotarpiu patinai ir patelės būna atskirai. Pora savo teritoriją gina ištisus metus, kiekvienais metais jos ribos nežymiai keičiasi.
Artėjant žiemai, kai teritorijos galutinai suformuojamos, prasideda pelėdoms būdingas elgesys prieš veisimąsi, kai patinai ir patelės leidžia laiką kartu. Šiuo metu vyksta poravimosi ritualai. Patinas tupi šalia patelės, svyruodamas į vieną ir į kitą pusę, aukštyn ir žemyn. Jis pakaitomis pakelia kiekvieną sparną, paskui abu kartu ir išpučia plunksnas. Taip jis atrodo esantis didesnis. Atsakydama į tai patelė klykia ir skleidžia įvairius garsus. Ji taip pat gali išpūsti savo plunksnas ir drebėti.
Patinai taip pat pradeda garsiai šaukti, kad pažymėtų savo teritoriją ir pritrauktų pateles. Patinų kvietimo garsui būdingas gilus ir ilgas šauksmas, o tai padeda patelėms atpažinti ir rasti potencialų partnerį.
Jaunikliai, išsiritę maždaug po mėnesio, būna visiškai priklausomi nuo tėvų, o ypač patino, kuris toliau juos maitina. Patelė lieka su jaunikliais, kol jie tampa pakankamai stiprūs ir gali patys palikti lizdą, kas paprastai įvyksta po 5–6 savaičių. Nors jaunikliai išlipa iš lizdo anksti, jie dar kurį laiką lieka netoliese, kol išmoksta savarankiškai medžioti ir skraidyti.
Kur pelėda gyvena ir suka lizdus
Naminės pelėdos mėgstamiausia buveinė yra miškingos vietovės. Šios pelėdos pirmenybę teikia senesniems lapuočių ir mišriems miškams, kur yra pakankamai senų medžių su natūraliomis ertmėmis, kurios idealiai tinka lizdams. Taip pat jos dažnai apsigyvena parkuose, dideliuose soduose ar net miesto vietovėse, kur gali rasti saugių vietų lizdams. Nors miškai yra jų pagrindinė buveinė, šios pelėdos gali prisitaikyti gyventi ir žmonių artumoje, jei yra tinkamų vietų veistis.
Kaip lizdus pelėda naudoja medžių ertmes arba uoksus, kur gali saugiai perėti ir auginti savo jauniklius. Ji nenaudoja šakelių ar kitų medžiagų lizdui konstruoti, dažniausiai renkasi jau esamas dreves ar apleistus lizdus. Kartais pelėda lizdus suka apleistuose kitų paukščių lizduose, pvz., varnų ar vanagų lizduose. Miestuose ji gali pasirinkti lizdams pastatų ertmes ar palėpes.
Naminės pelėdos kiaušiniai yra balti, be raštų, ir palyginti dideli, ovalios formos. Patelės paprastai deda 2–4 kiaušinius, o perėjimas trunka apie 28–30 dienų. Patelė daugiausia atsakinga už kiaušinių perėjimą, o patinas tuo metu rūpinasi maistu. Kiaušiniai yra gerai apsaugoti, nes lizdai paprastai būna aukštai medžiuose arba kitose sunkiai prieinamose vietose.
Kaip skamba pelėdos skleidžiamas balsas
Naminės pelėdos balsas yra vienas iš labiausiai atpažįstamų tarp pelėdų, ypač dėl naktinių garsų. Patinų skleidžiamas garsas yra žemas, melodingas ir dažniausiai apibūdinamas kaip „hoo-hoo-hooo“. Šis ilgesnis šauksmas turi gilų atgarsį ir dažnai naudojamas teritorijai pažymėti bei patelėms pritraukti. Patinai ypač aktyvūs veisimosi sezono metu, kai šiuos garsus galima dažnai išgirsti nakties metu.
Patelės skleidžia trumpesnius, aštresnius garsus, dar girdimus kaip „kee-vick“. Šie garsai dažnai būna šiek tiek aukštesni ir skardesni nei patinų. Naktį miške dažniausiai galite išgirsti kartu „hoo-hoo-hooo“ ir „kee-vick“ aidus, sukuriančius pelėdos būdingą balsų duetą miškuose.
Kuo maitinasi ir kur žiemoja pelėda
Pelėdos maitinasi smulkiais žinduoliais, paukščiais ir net vabzdžiais. Jų pagrindinis maistas yra pelės, žiurkės ir kiti graužikai, tačiau jos taip pat gali medžioti mažus paukščius, tokius kaip žvirbliai, bei vabzdžius, pavyzdžiui, drugelius. Pelėdos naudoja puikiai išvystytą regėjimą ir klausą, tam kad susektų grobį nakties tamsoje.
Žiemos sezoną naminės pelėdos dažniausiai praleidžia tose pačiose teritorijose, kur peri, ypač jei jų maisto ištekliai yra pakankami. Jos geba prisitaikyti prie šaltų orų, tačiau svarbiausia, kad būtų užtikrintas pakankamas maisto kiekis. Jei maisto šaltiniai sumažėja, pelėdos gali migruoti į šiltesnes vietas, tačiau tai nėra įprasta.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/namine-peleda/
- https://animalia.bio/tawny-owl
- https://www.woodlandtrust.org.uk/trees-woods-and-wildlife/animals/birds/tawny-owl/
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.