Vapsva (Vespidae) – vienas iš ekosistemą kontroliuojančių ir efektyvių gamtos gynėjų, kuris atlieka nepakeičiamą vaidmenį gamtoje naikinant kenkėjus ir apdulkinant augalus.
Šiltuoju metų laiku vapsvas galima pastebėti daugelyje Lietuvos vietų – soduose, miškuose, pievose ir netgi miestuose, kur jos medžioja kenkėjus, renka nektarą ir stato savo sudėtingus popierinius lizdus. Šiuos vabzdžius galite išvysti darbščiai medžiojant muses, vabzdžius ar renkant sultis iš nokstančių vaisių, neįtikėtinu tikslumu atliekant savo ekologinį vaidmenį. Straipsnyje aptarsime šiai vabzdžių rūšiai būdingas ypatybes bei jų gyvenimo būdą.
Vapsva: pagrindiniai faktai
| Savybė | Informacija |
| Dydis | 10–25 mm (priklauso nuo rūšies ir kastos) |
| Svoris | 50–200 mg |
| Veisimosi sezonas | Balandžio–rugpjūčio mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Darbininkės: 2–6 savaitės; karalienė: 10–12 mėnesių; patinai: 2–3 savaitės |
| Buveinė | Medžių šakos, pastatų angos, požeminiai urveliai; paplitusios visuose žemynuose |
| Mėgstamiausias maistas | Vabzdžiai, nektaras, vaisių sultys, medaus rasa |
| Grėsmės | Pesticidai, buveinių nykimas, klimato kaita |
Kaip atpažinti vapsvos karalienę, darbininkes ir patiną
Vapsvų kolonijoje, kaip ir skruzdėlių, egzistuoja aiški hierarchija ir specialus darbo pasidalijimas tarp skirtingų individų.
Vapsva karalienė yra didžiausia kolonijos narė, 18–25 mm ilgio, su masyviu pilveliu ir gerai išvystytomis sparnų raumenų sistemomis. Pavasarį ji viena pradeda naujos kolonijos kūrimą, statydama pirmąjį lizdo fragmentą ir augindama pirmuosius jauniklius. Karalienės kūnas paprastai tamsesnis, su ryškiais geltonai–juodais dryžiais. Po sėkmingo kolonijos įkūrimo karalienė koncentruojasi vien į kiaušinėlių dėjimą.
Vapsvos darbininkės (nevaisingos patelės) yra mažesnės – 12–17 mm ilgio, su plonu liemeniu ir gerai išvystytomis žiaunomis. Jų kūnas ryškiai dryžuotas geltonai–juodomis spalvomis, o kojos dažnai būna geltonos. Darbininkės atlieka visas kolonijos užduotis: stato lizdą, medžioja grobį, maitina lervas, saugo koloniją ir prižiūri karalienę.
Patinai (tranai) yra panašaus dydžio kaip darbininkės, tačiau turi ilgesnes antenas ir neturi geluonies. Jie išsirita tik rudenį ir gyvena trumpai – vien poravimosi tikslais. Patinai negali gelti, nes neturi geluonies, ir maitinasi tik nektaru.
Vapsvų veisimosi ciklas
Vapsvų veisimosi ciklas Lietuvoje prasideda ankstyvą pavasarį, kai temperatūra pakyla aukščiau 10 °C. Šis procesas kardinali skiriasi nuo daugumos kitų socialinių vabzdžių.
Pavasarį iš žiemos miego pabusdama karalienė pradeda ieškoti tinkamos vietos lizdui statyti. Ji viena stato pirmąjį lizdo fragmentą iš sukramtytos medžio skaidulos, sumaišytos su seilėmis – taip susidaro natūralus „popierius“. Į pirmąjį lizdo kambarį (kamerą) karalienė padeda 10–20 kiaušinėlių.
Karalienė pati maitina pirmuosius jauniklius, kurie po 2–3 savaičių tampa pirmomis darbininkėmis. Nuo šio momento karalienė koncentruojasi tik į kiaušinėlių dėjimą, o darbininkės perima visas kitas funkcijas – lizdo plėtimą, medžioklę, jauniklių priežiūrą.
Vasaros pabaigoje kolonija pradeda auginti naują kartą – būsimas karalienes ir patiną. Šie individai rudenį išskrenda poravimosi skrydžiui. Po poravimosi patinai žūsta, o apvaisintos karalienės ieško žiemos prieglobsčio. Sena karalienė ir visos darbininkės žūsta su pirmosiomis šalnomis.
Kuo maitinasi vapsva
Vapsva yra visaėdė, o jos maitinimosi įpročiai keičiasi priklausomai nuo sezono ir kolonijos poreikių:
- Baltyminis maistas (medžioklė). Vapsva yra neįtikėtinai efektyvus plėšrūnas, medžiojantis muses, uodus, kandis, vikšrus ir kitus vabzdžius. Viena darbininkė per dieną gali sugauti 10–15 kenkėjų. Sugautą grobį ji sukramto ir atneša į lizdą maitinti lervoms.
- Angliavandeninis maistas. Suaugusios vapsva maitinasi nektaru, vaisių sultimis ir medaus rasa. Jos ypač mėgsta nokstančius vaisius – obuolius, slyvas, vynuoges. Rudenį vapsvos aktyviai ieško cukraus šaltinių, ruošdamosi žiemai.
- Medaus rasa. Kaip ir skruzdėlės, vapsva „melžia“ amarus ir kitus vabzdžius, rinkdama jų išskiriamą medaus rasą. Šis cukringas skystis suteikia energijos kasdienei veiklai.
- Trofalaksija. Vapsva praktikuoja maisto dalijimąsi tarp kolonijos narių – darbininkės perduoda skystą maistą lervoms ir kitoms darbininkėms per burną.
Kokius garsus skleidžia vapsva
Vapsva skleidžia įvairius garsus, kurie atlieka svarbų vaidmenį komunikacijoje ir kolonijos koordinavime:
- Pagrindinis vapsvos garsas – tai intensyvus sparnų virpesys, kuris skiriasi nuo bitės garso. Vapsvos sparnai virpa dažniu 200–250 hercų, sukurdami charakteringą aukštesnį, aštresnį garsą nei bitės.
- Įspėjamoji feromoninė komunikacija. Nors tai ne garsas, bet paliesta, pažeista ar iš gąsdinta vapsva išskiria specialų feromoną, kuris signalizuoja kitoms vapsvoms apie pavojų. Tai gali sukelti agresyvų kolonijos atsaką.
- Vapsvos gali skleisti lengvą čirškinimą trinant žiaunas, ypač kai jos jaučia grėsmę arba konkurenciją prie maisto šaltinio.
- Lizde girdimi švelnūs šlamėjimo garsai – tai darbininkės krečia popierinį lizdą, prižiūri lervas ir komunikuoja tarpusavyje.
Vapsvos žiemą
Vapsvų žiemojimo strategija gerokai skiriasi nuo daugelio kitų socialinių vabzdžių. Vos prasidėjus šalnoms ir orui atvėsus žemiau 5 °C, visa vapsvų kolonija žūsta – išlieka tik apvaisintos karalienės. Tai natūralus ciklo etapas, kai sumažėja maisto šaltinių ir kolonijos palaikymas tampa neįmanomas.
Likusioms gyvoms karalienėms tenka svarbi užduotis – išgyventi šaltąjį metų laiką. Rudenį jos ieško saugių vietų žiemos miegui – gali slėptis po senais rąstais, tarp akmenų, lapų krūvose, netgi pastatų plyšiuose. Karalienės įeina į vadinamąją diapauzę – tikrą žiemos miegą, kai jų medžiagų apykaita smarkiai sulėtėja, o visas organizmas pereina į „taupymo režimą“.
Kad išgyventų net labai žemą temperatūrą, karalienės geba gaminti ypatingą medžiagą – glikolį, veikiantį tarsi natūralus antifrizas. Šis junginys neleidžia jų kūno skysčiams užšalti net tada, kai aplinkos temperatūra nukrenta iki –20 °C. Tai nuostabus prisitaikymo prie aplinkos pavyzdys vabzdžių pasaulyje.
Pavasarį, kai saulė pradeda šildyti žemę, karalienės prabunda. Jos išskrenda iš savo slėptuvių ir pradeda ieškoti tinkamos vietos naujai kolonijai įkurti. Iš šimtų žiemojančių karalienių išgyvena vos apie dešimt procentų, tačiau to visiškai pakanka, kad pavasarį ir vasarą vėl sugrįžtų dūzgiančios vapsvos.
Kaip atskirti vapsvą nuo širšės?
Nors vapsvos ir širšės abu yra dryžuoti geltonai juodi vabzdžiai ir gali įgėlimu sukelti nemažai streso, jos nėra visiškai vienodos. Pirmas pastebimas skirtumas – dydis. Vapsvos paprastai yra mažesnės, jų kūnas siekia apie pusantro centimetro, o širšės gali užaugti iki 3 ar net daugiau centimetrų. Tad jei ore zuja tikrai stambus vabzdys, tikėtina, kad tai širšė.
Kitas svarbus skirtumas – jų kūno forma. Vapsva turi labai aiškų, siaurą „liemenį“, kuris skiria krūtinėlę nuo pilvelio. Širšė atrodo stambesnė, labiau „apvali“, be tokio ryškaus liemens. Be to, širšės spalvos dažnai būna švelnesnės – ne tokios kontrastingos kaip vapsvos. Vapsvos geltona ir juoda spalva ryški, beveik įspėjanti, o širšės geltona kartais gali būti šiek tiek rusvoka, juoda – blankesnė.
Skiriasi ir jų elgsena. Vapsvos dažnai būna gerokai įkyresnės – lenda prie maisto, saldumynų, vaisių, mėsos, neretai net į jau tuščias stalo lėkštes. Širšės elgiasi atsargiau, jos retai puola tiesiai prie žmogaus ar maisto, dažniau skraido miškuose, soduose, o jų susidūrimas su žmonėmis dažniausiai būna atsitiktinis. Taip pat skiriasi ir jų skleidžiamas garsas – širšės dūzgia žemesniu dažniu, jų skrydis tylesnis, o vapsvos skleidžia aukštesnį, zyzimą primenantį garsą.
Pastebėti skirtumą galima ir pažvelgus į jų lizdus. Vapsvos dažnai lizdus suka pastogėse, po stogais ar net po žeme – jų namai būna gana maži, kartais nepastebimi. Širšės mėgsta gyventi aukščiau – lizdus dažniausiai suka medžiuose, kamienų drevėse ar aukštai pastatuose. Be to, jų lizdai būna didesni, labiau primenantys pilką popierinį kamuolį.
Įdomūs faktai ir ypatingi vapsvų gebėjimai
- Popieraus išradėjos. Vapsva išrado popierių likus 2000 metų iki tai padarė žmonės. Jos sukramto medienos skaidulas ir sumaišo su seilėmis, sukurdamos tvirtą, vandeniui atsparią statybinę medžiagą.
- Veido atpažinimas. Kai kurios vapsvų rūšys gali atpažinti individualius savo kolonijos narių veidus – tai reta savybė vabzdžių pasaulyje.
- Matematiniai gebėjimai. Vapsva gali spręsti sudėtingas erdvės problemas statydama savo lizdą ir gali „skaičiuoti“ iki 5.
- Medžioklės efektyvumas. Viena vapsvų kolonija per sezoną gali sunaikinti iki 5 kg kenkėjų – tai prilygsta 500 000 musių ir kitų vabzdžių.
- Architektūros meistrės. Vapsvų lizdai turi tobulą termoreguliacijos sistemą ir gali išlaikyti pastovią temperatūrą nepriklausomai nuo išorės oro.
- Socialinė hierarchija. Vapsvų kolonijoje egzistuoja sudėtinga socialinė hierarchija, kur kiekviena darbininkė žino savo vietą ir pareigas.
- Cheminė gynyba. Vapsvos gali gaminti ir išskirti specialias chemines medžiagas, kurios atbaido priešus ir parodo teritorialumą.
- Kolektyvinė atmintis. Vapsvų kolonija gali „prisiminti“ pavojus ir priešus, net jei individualūs nariai pasikeičia.
- Sezoninė transformacija. Vapsvos kolonijos elgesys keičiasi per sezoną – pavasarį jos yra ramesnės, o rudenį tampa agresyvesnės ieškant cukraus šaltinių.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/vapsvos/
- https://www.britannica.com/animal/wasp
- https://www.wildlifetrusts.org/wildlife-explorer/invertebrates/bees-and-wasps/common-wasp
- https://www.jcehrlich.com/pest-insights/wasps
- https://www.rhs.org.uk/biodiversity/wasps-including-hornets
Nuotraukų šaltinis Canva.