Žebenkštis (Mustela nivalis) yra kiauninių šeimos žinduolis. Tai vienas mažiausių plėšriųjų žinduolių. Ji paplitusi visoje Lietuvos teritorijoje, dažniausiai šalia gyvenančių pelinių graužikų. Be to, tai oportunistiškai besimaitinantys gyvūnai. Jie dažnai prisikrauna daugiau maisto, nei gali suvalgyti vienu prisėdimu, greičiausiai dėl greitos medžiagų apykaitos. Dėl tokios elgsenos žebenkštims buvo priklijuota piktų ir kraujo ištroškusių žudikių etiketė, ypatingai tarp vištų augintojų. Šiame straipsnyje aptarsime šiai žvėrelio rūšiai būdingas ypatybes, bei jų gyvenimo būdą.
Žebenkštis – pagrindiniai faktai
| Dydis | Apie 20–25 cm (kūno ilgis, be uodegos) |
| Svoris | Apie 100–200 g |
| Veisimosi sezonas | Balandžio-birželio mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Apie 1–3 metai |
| Buveinė | Miškai, pievos, sodai, žemdirbystės teritorijos |
| Mėgstamiausias maistas | Smulkūs žinduoliai |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, maisto trūkumas, aplinkos teršimas |
Kaip atpažinti žebenkšties patelę, patiną bei jauniklį
Žebenkštys pasižymi tam tikrais išvaizdos skirtumais tarp patinų, patelių ir jauniklių. Patinai dažnai būna šiek tiek didesni už pateles, jų kūno ilgis gali siekti apie 25 cm, o patelių – apie 20 cm. Nors dydis yra pagrindinis skirtumas, suaugusią žebenkštį galima atskirti ir pagal kūno proporcijas. Patinai turi šiek tiek didesnį kūną ir platesnes galūnes, o patelės dažniausiai yra smulkesnės, su šiek tiek grakštesniais kontūrais.
Jaunikliai atrodo žymiai mažesni nei suaugusieji ir yra dengti švelnesniu, pilkai rudu kailiu. Jauniklių kailis yra šiek tiek šviesesnis ir nevienodo atspalvio, nes jie dar neturi aiškios ryškios baltos dėmės ant pilvo, būdingos suaugusioms žebenkštims. Jaunikliai taip pat mažesni ir turi ne tokią išreikštą galvos bei kūno struktūrą, kaip suaugę žvėreliai.
Suaugusios žebenkštys turi dviejų atspalvių kailį: tamsiai rudą ant nugaros ir baltą arba šviesiai geltoną pilvo srityje. Patinai, kaip ir patelės, turi beveik identišką kailio spalvą, todėl šiuo atžvilgiu skirtumų tarp jų nėra. Nors kai kurie patinai gali būti šiek tiek tamsesni, tai nėra labai ryškus tarpusavio skirtumas. Žebenkštis turi ilgą kūną, trumpas letenas, ir labai aštrius nagus bei dantis. Šio žvėrelio judėjimas yra greitas ir įvairus: jis gali šuoliuoti, laipioti, plaukti, o taip pat slinkti pro mažus plyšius ir urvelius. Žiemą žebenkštis balta, o vasarą – rudai šokoladinė.
Žebenkšties veisimosi sezonas
Žebenkšties tiek patinai, tiek patelės poruojasi su keliais skirtingais partneriais. Patinai nekonkuruoja dėl patelių, tačiau jie gina savo teritorijas nuo kitų patinų. Veisimosi sezonas dažniausiai trunka nuo pavasario iki vasaros, tačiau jie gali poruotis ištisus metus. Patelės vidutiniškai rujoja tik keturias dienas, per kurias poruojasi su keliais patinais. Lytinę brandą jos pasiekia maždaug trijų mėnesių amžiaus.
Veisimosi laikotarpiu patinai palieka savo teritorijas ir ieško patelių. Patelės gina savo teritoriją nuo kitų patelių, tačiau vėlesniais nėštumo ir žindymo etapais jos tampa ypač agresyvios ir gina savo namų plotą.
Maitinimosi gausa veikia per metus atsivestų žebenkšties jauniklių skaičių. Kai maisto daug tuomet tais metais patelė gali atsivesti iki 15 jauniklių ir net tris vadas per metus. Paprastai per metus gimsta viena arba dvi vados. Žebenkšties nėštumas trunka apie mėnesį. Vienu metu gimsta keturi arba penki jaunikliai. Gimę jie neturi kailio ir negali patys judėti. Jauniklių svoris svyruoja nuo vos 1 iki 1.7 gramų.
Kuo maitinasi žebenkštis
Žebenkštys maitinasi įvairiais smulkiais gyvūnais, tokiais kaip graužikai (ypač pelės), mažais paukščiais, kiaušiniais, vabzdžiais. Jų mityba daugiausia priklauso nuo to, kas yra prieinama jų gyvenamojoje teritorijoje. Tai yra itin medžiokliški gyvūnai, kurie sumaniai ieško savo grobio, panaudodami greitį ir vikrumą. Ieškodami maisto jie kartais gali pasinaudoti proga suvalgyti ir vištų kiaušinius, įlįsdami į vištų aptvarus pro neapsaugotas skyles sienoje.
Kita vertus, žebenkštis apsaugos namus nuo graužikų, išgins žiurkių pulkus. Per metus ji suėda apie penkis šimtus, o per visą gyvenimą iki dviejų tūkstančių pelių, pelėnų, žiurkių. Dėl to plėšrūnės nusipelniusios pagyrų.
Žebenkštis galima sutikti įvairiose buveinėse. Tokiose kaip pievos, laukai, miško pakraščiai ir net kaimo aplinka, kur yra tinkamų urvų ir slėptuvių. Žebenkštys apsigyvena tankiai apaugusiose vietose, kurios suteikia joms galimybę lengvai pasislėpti ir medžioti. Žebenkštys gali gyventi ir netoli žmonių, tačiau jų pagrindinė buveinė yra laisvoje gamtoje. Ten jos gali lengvai judėti ir ieškoti maisto.
Kokius garsus skleidžia žebenkštis
Žebenkštis – mažas, greitas ir vikrus plėšrūnas, kuris įprastai būna labai tylus, tačiau kai kuriais atvejais gali skleisti garsus, kurie padeda jam bendrauti su kitais tos pačios rūšies atstovais arba signalizuoja grėsmę. Žebenkštis gali skleisti šiuos garsus:
- Čirpimas arba čiulbėjimas – tai dažniausiai girdimi garsai, kuriuos žebenkštis naudoja bendraudama arba išreikšdama susijaudinimą. Šie garsai yra greiti ir trumpi.
- Krekštimas – kai žebenkštis jaučia grėsmę arba pasipriešindama, ji gali skleisti garsus, primenančius krekštimą, ypač jeigu jaučia pavojų.
- Ūžimas – kai žebenkštis išsigąsta arba jaudinasi, ji gali skleisti garsą, panašų į ūžimą, kuris dažniausiai būna itin aukštas ir skvarbus.
Ar žebenkštis pavojinga žmonėms
Žebenkštis nėra pavojinga žmonėms, tačiau yra keletas aspektų, kuriuos verta žinoti:
- Įkandimai. Jei žebenkštis jaučia grėsmę ir negali pabėgti, ji gali įkasti, nes yra natūraliai linkusi gintis. Žebenkšties įkandimai nėra pavojingi žmonėms dėl to, kad jų dantys nėra labai stiprūs ir maži įkandimai nekelia rimtos grėsmės. Tačiau atsiradusias žaizdas reikia tinkamai gydyti, nes lieka galimybė užsikrėsti.
- Ligos ir parazitai. Kaip ir daugelis laukinių gyvūnų, žebenkštis gali būti įvairių ligų ir parazitų, tokių kaip erkių ar blusų, nešiotoja. Šie parazitai gali kelti tam tikrą pavojų žmonėms, ypač jei jie kontaktuoja su žebenkštimi. Tai, žinoma, labai priklauso ir nuo to, ar vėliau žmogus turės tiesioginį kontaktą su gyvūnu.
- Agresija gynybos metu. Žebenkštis gali tapti agresyvia, jei ją provokuoja ar jausdama grėsmę. Tačiau šis gyvūnas, kaip minėta, paprastai vengia žmonių ir nesiartina, išskyrus atvejus, kai yra tiesiogiai sutrikdomas arba sužeidžiamas.
Įdomūs faktai apie žebenkštį
- Mažiausias plėšrūnas. Žebenkštis yra mažiausias žinduolis, svorio ir dydžio atžvilgiu. Ji sveria vos 100–250 gramų ir tai galima sulyginti su sviesto pakelio svoriu.
- Plačiai paplitusi pasaulyje ji gyvena daugelyje vietų Europoje, Azijoje ir net Šiaurės Amerikoje.
- Greitas metabolizmas – gyvūnėlis turi labai greitą medžiagų apykaitą, todėl ji turi valgyti daug, kad užtikrintų pakankamą energijos kiekį. Žebenkštis kasdien turi suvalgyti maždaug 40–60% savo kūno svorio.
- Didelis aktyvumo lygis. Gyvūnėlis aktyvus beveik visą parą, tačiau labiausiai medžioja auštant ar temstant. Jis turi aštrius nagus ir dantis, kurie padeda lengvai pagauti ir suvalgyti grobį.
- Geri nardymo įgūdžiai – žebenkštis geba nardyti ir, jei reikia, pasiekti grobį vandens telkiniuose.
- Greita bėgikė. Žebenkštis yra labai greita ir gali bėgti iki 20 km/h greičiu. Nors ji ir turi trumpas kojas, tačiau jos puikiai tinka judėti per tankius krūmus ir žolę.
- Ilgas uodegos raumuo. Žebenkštis turi ilgą, storą uodegą, kuri padeda jai išlaikyti pusiausvyrą medžioklės metu.
- Neilga gyvenimo trukmė – žebenkštis paprastai gamtoje gyvena tik 1–2 metus, tačiau kai kuriose apsaugotose teritorijose, kur nėra didelių grėsmių, ji gali gyventi ir šiek tiek ilgiau.
Šaltiniai:
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.