Skip to content

Skraidanti voverė – nuostabi sklandytoja. Išskirtinai lanksti ir tyliai judanti miškų gyventoja. Susipažinkite!

  • by
Skraidanti voverė – nuostabi sklandytoja. Išskirtinai lanksti ir tyliai judanti miškų gyventoja

Ar žinojote, kad skraidanti voverė arba dar vadinama voverė skraiduolė (Pteromys volans) – tai vienas slaptingiausių ir labiausiai stulbinančių graužikų, gyvenančių šiaurinės Eurazijos miškuose? Šis mažas, bet itin vikrus žvėrelis ne tik puikiai sklando tarp medžių, bet ir turi unikalią membraną, leidžiančią jam nuskristi net iki 60 metrų atstumą. Dėl savo išskirtinio prisitaikymo ji gali gyventi brandaus amžiaus mišriuosiuose miškuose, kur gausu aukštų medžių. Šiame straipsnyje apžvelgsime rūšiai būdingas ypatybes, įdomiausius faktus apie skraidančią voverę.

Skraidanti voverė – pagrindiniai faktai

CharakteristikaAprašymas
DydisApie 14–16 cm
Uodegos ilgisApie 9–11 cm
SvorisApie 150–190 g
Veisimosi sezonasGegužės–birželio mėn.
Gyvenimo trukmėApie 4–6 metai
BuveinėBrandaus amžiaus mišrieji miškai, spygliuočių miškai
Mėgstamiausias maistasRiešutai, sėklos, pumpurai, grybai, uogos
GrėsmėsBuveinių nykimas, miškų kirtimas, konkurencija su invazinėmis rūšimis, klimato kaita

Kaip atpažinti skraidančios voverės patelę, patiną bei jauniklį

Skraidančios voverės patinai yra šiek tiek didesni ir masyvesni už pateles. Jų kūno ilgis siekia apie 15–16 cm, o kartu su 10–11 cm ilgio pūkuota uodega jie atrodo dar didesni. Patinai sveria nuo 170 iki 190 g, jų kūnas kompaktiškas, tačiau platesnis ir raumeningesnis nei patelių. Jie turi šiek tiek masyvesnę galvą, ryškesnius snukio bruožus ir gerai išreikštą kaklą. Jų kailis yra nepaprastai minkštas ir tankus, pilkšvai rudos spalvos su sidabriniu atspalviu. Tarp priekinių ir galinių kojų išsitęsusi odos membrana, padedanti sklandyti. Didelės juodos spalvos akys puikiai prisitaikę prie naktinio matymo.

Skraidančios voverės patelės mažesnės ir grakštesnės – jų kūno ilgis paprastai svyruoja nuo 13 iki 15 cm, o svoris siekia 150–170 g. Jų kūnas yra siauresnis, elegantiškesnis, o kojos plonesnės ir lankstesnės nei patinų. Snukutis smulkesnis ir siauresnis, akys proporcionaliai didesnės ir ryškesnės, suteikiančios joms švelnesnę išraišką. Kailio spalva paprastai šiek tiek šviesesnė nei patinų, su mažiau kontrastinga pilka spalva, tačiau kailis išlaiko būdingą minkštumą ir tankumą. Sklandymo membrana atitinkamai taip pat mažesnė, bet vis tiek funkcionali. Patelės yra atsargesnės ir judresnės gamtoje, dažniau slepiasi medžių šakose ar drevėse.

Jaunikliai gimsta visiškai bejėgiai, akli ir be kailio, jų ilgis vos 6–8 cm, o svoris – tik keliasdešimt gramų. Jų oda būna šviesiai rausva, plona ir labai jautri. Kailis pradeda augti tik po 2–3 savaičių, iš pradžių būna labai švelnus, pūkuotas ir šviesesnis nei suaugusiųjų. Pirmosiomis savaitėmis jų akys lieka užmerktos, todėl jie visiškai priklausomi nuo motinos globos. Mėnesio amžiaus jaunikliai pradeda tyrinėti aplinką ir mokytis sklandyti. Tačiau jie dar labai baikštūs ir priklauso nuo motinos apsaugos. Jauniklių kailis po truputį tamsėja ir įgyja suaugusiųjų spalvą tik sulaukus 3–4 mėnesių.

Kaip atpažinti skraidančios voverės patelę, patiną bei jauniklį
Skraidančios voverės jaunikliai

Skraidančios voverės veisimosi sezonas

Patinai veisimosi sezono metu, kuris trunka nuo gegužės iki birželio, tampa aktyvūs ir pradeda ieškoti patelių. Jų elgesys labai pasikeičia – jie tampa labiau teritoriniai, todėl patinai dažnai konkuruoja dėl teisės poruotis su patelėmis. Tokia konkurencija būna intensyvi, bet dažniausiai nesibaigia rimtomis konfrontacijomis, nes kova vyksta dėl galimybės dominuoti teritorijoje ir pritraukti patelę. Patinai aktyviai žymi savo teritoriją ir skleidžia kvapus, kurie atsako už cheminius signalus.

Patelės, kaip ir dauguma graužikų, elgiasi atsargiai ir slepiasi nuo patinų, kol nėra pasiruošusios poruotis. Dėl to jos gali būti gana judrios ir aktyvios naktimis. Po poravimosi patelės gali turėti uždelstą implantaciją, kai apvaisinta kiaušialąstė tam tikrą laiką neprisitvirtina gimdoje ir pradeda vystytis tik esant palankioms aplinkos sąlygoms. Dėl to, net jei poravimasis vyksta pavasarį, nėštumas gali prasidėti tik vasaros viduryje. Nėštumas trunka apie 28–35 dienas. Patelės jauniklius dažniausiai atsiveda nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio.

Patelės paprastai susilaukia nuo 2 iki 4 jauniklių, kurie būna visiškai priklausomi nuo motinos, nes jie gimsta akli, be kailio ir be dantų. Nuo pat gimimo motina pradeda intensyviai maitinti ir globoti savo jauniklius, suteikdama jiems šiltą ir saugią aplinką medžio drevėje, kol jie išaugs ir taps savarankiški po 10–12 savaičių.

Skraidančios voverės veisimosi sezonas

Kuo maitinasi skraidanti voverė ir kur jos buveinė

Skraidanti voverė yra visaėdis gyvūnas, kurio mityba priklauso nuo sezono ir aplinkos, kurioje ji gyvena. Pagrindinis jos maistas – riešutai, įvairios sėklos, vaisiai, vabzdžiai, paukščių kiaušiniai, grybai ir kerpės. Mitybos pagrindą sudaro ūglių viršūnės, kedro riešutai, pumpurai lapuočių medžių ir spygliuočių sėklos. Be to, skraidanti voverė noriai ėda medžių žievę, ypač jaunų drebulių, klevų, gluosnių ir beržų.

Vasaros metu jos mityba tampa įvairesnė – pridedama grybų ir uogų įvairovė. Skraidanti voverė taip pat nevengia vabzdžių ir jų lervų, kurios papildomai prisideda prie jos mitybos raciono. Dėl savo unikalaus gebėjimo sklandyti, skraidanti voverė gali lengvai pasiekti aukščiausių medžių viršūnes, kur randa šviežių pumpurų ir sėklų. Puikiai mato tamsoje, todėl sėkmingai medžioja net ir nakties vidury.

Skraidanti voverė mėgsta gyventi brandaus amžiaus mišriuosiuose miškuose. Šie gyvūnai dažnai gyvena miškingose teritorijose, kuriose yra pakankamai aukštų medžių sklandymui ir drevių slėptuvėms. Skraidančios voverės renkasi vietas, kuriose yra gausu riešutų, sėklų ir vabzdžių, taip pat kur gali rasti sau tinkamas dreves medžių stiebuose ar natūralius urvus.

Šie graužikai prisitaiko prie šiaurinės Eurazijos miškų – jie gyvena tiek spygliuočių, tiek mišriuosiuose miškuose. Tai baikštūs gyvūnai, juos sunku pamatyti. Žiemą nemiega. Skraidanti voverė dažniausiai vengia atvirų plotų ir ieško tankesnių miškų dalių, kurios suteikia gerą apsaugą nuo potencialių plėšrūnų. Jos lizdai dažniausiai būna natūraliose medžių drevėse, senose genio išskaptuotose drevėse ar tarp šaknų sistemų, kur gali užtikrinti saugumą ir šilumą žiemos metu.

Kuo maitinasi skraidanti voverė ir kur jos buveinė

Kokius garsus skleidžia skraidanti voverė

Skraidančios voverės skleidžiami garsai nėra labai intensyvūs, tačiau šie gyvūnai skirtingus garsus leidžia priklausomai nuo esamos situacijos. Dažniausiai jos skleidžia šiuos garsus:

  • Komunikaciniai cyptelėjimai. Skraidanti voverė leidžia švelnius, aukštus cyptelėjimus, panašius į paukščių čiulbėjimą, kai bendrauja su kitais savo rūšies atstovais arba šaukia jauniklius. Šie garsai dažnai naudojami tiek komunikacijai nakties metu, tiek išreikšti ramumą ar pasitenkinimą.
  • Įspėjamieji garsai. Kai skraidanti voverė jaučia grėsmę, gali išleisti ryškius, trumpus cypsėjimus arba net lengvus spiegimus, kurie veikia kaip įspėjimas kitiems gyvūnams arba signalai savo šeimos nariams apie pavojų.
  • Ramybės garsai. Kai skraidanti voverė yra rami arba poilsiauja, galima išgirsti lengvus čiulbėjimus, ypač kai ji ruošiasi miegui arba tvarkosi savo kailį. Šie garsai rodo, kad gyvūnas jaučiasi saugiai.

Įdomūs faktai apie skraidančią voverę

  1. Unikali sklandymo membrana. Skraidančios voverės turi specialią odos membraną, kuri išsitęsusi tarp priekinių ir galinių kojų bei uodegos, leidžiančią jai sklandyti iki 60 metrų atstumu.
  2. Naktinis gyvenimo būdas. Voverės skraiduolės aktyvios naktį, nors patelės su jaunikliais maitinasi ir dieną. Jų didžiosios akys puikiai prisitaikę nakties regai.
  3. Lietuvoje išnykusi rūšis. Anksčiau jos gyveno Lietuvos miškuose, tačiau dabar neaptinkamos, tad manoma jau išnykusios. Lietuvoje iki XIX a. voverė skraiduolė dar gyveno.
  4. Socialus elgesys. Vasarą gyvena pavieniui, žiemą – nedideliais būriais. Žiemos metu jos gali susiburti į nedideles grupes šilumos taupymo tikslais.
  5. Puiki naktinė rega. Puikiai mato tamsoje, todėl sėkmingai orientuojasi miške net ir tamsiausią naktį, randa maistą ir vengia plėšrūnų.
  6. Žiemos aktyvumas. Žiemą nemiega, skirtingai nuo daugelio kitų graužikų, kurie žiemą miega arba sulėtina savo aktyvumą. Skraidančios voverės išlieka aktyvios visus metus.

Šaltiniai:

  1. https://www.nwf.org/educational-resources/wildlife-guide/mammals/flying-squirrels
  2. https://www.britannica.com/animal/flying-squirrel
  3. https://www.nps.gov/articles/species-spotlight-flying-squirrels.htm
  4. https://www.treehugger.com/flying-squirrel-facts-4868784

Nuotraukų šaltinis Canva.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *