Boružė (Coccinellidae)– tai mažas, ryškios spalvos vabalas, kurio pasirodymas sode ir darže kiekvienam augalus auginančiam žmogui kelia malonias asociacijas. Šie vabzdžiai ypač pagarsėję savo daroma nauda: tiek suaugę vabalai, tiek jų lervos intensyviai naikina įvairius augalų kenkėjus ir padeda išlaikyti ekologinę pusiausvyrą.
Boružė: pagrindiniai faktai
| Savybė | Informacija |
| Dydis | 2–10 mm (priklausomai nuo rūšies) |
| Svoris | 15–150 mg |
| Aktyvus sezonas | Balandžio–spalio mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Suaugę: 2–3 metai; pilnas ciklas: 1 metai |
| Buveinė | Sodai, parkai, pievos, miškų aikštelės, laukai |
| Mėgstamiausias maistas | Suaugę: amarai, skydamariai; lervos: amarai, erkutės |
| Grėsmės | Pesticidai, klimato kaita, buveinių nykimas |
Kaip atpažinti boružės patelę, patiną bei jauniklius
Boružės patelė yra šiek tiek stambesnė už patiną, jos ilgis gali siekti 4–10 mm priklausomai nuo rūšies. Patelės turi apvalesnį, platesnį pilvelį, kuris ypač išryškėja prieš kiaušinėlių dėjimą. Jų spalvos paprastai yra ryškesnės – raudonos su juodais taškais arba geltonais atspalviais. Patelių galva proporcionaliai mažesnė, o ūsai trumpesni nei patinų.
Patinai yra šiek tiek smulkesni už pateles, jų ilgis paprastai siekia 3–8 mm. Patinų kūnas siauresnis, labiau pailgas. Jų spalvos paprastai kontrastingesnės ir gali turėti daugiau juodų dėmių ant sparnelių. Patinai aktyviau juda ir ieško partnerių, todėl dažniau matomi skraidantys tarp augalų.
Boružių lervos vystosi ant augalų lapų arba žievės plyšiuose 2–4 savaites. Jos turi būdingą alyvuogės formos kūną, geltoną arba oranžinę spalvą su juodais dryželiais ar dėmėmis. Jaunos lervos yra tik 1–2 mm ilgio, bet pilnai išaugusios gali siekti 8–12 mm. Lervos turi tris poras kojų ir yra labai judrios ant augalų.
Lėliukės formuojasi ant augalų lapų apatinės pusės arba stiebų. Jos yra geltonos arba oranžinės spalvos, mažesnės už lervas ir nejudrios. Lėliukių stadija trunka 1–2 savaites, priklausomai nuo temperatūros ir drėgmės. Lėliukėse jau galima įžiūrėti visus būsimo suaugusio vabalo bruožus.
Boružių veisimosi sezonas
Boružių veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda balandžio mėnesį, kai oro temperatūra pakyla virš 15–18 °C, ir tęsiasi iki spalio vidurio su keliomis kartomis per sezoną. Masiškas boružių aktyvumas paprastai vyksta šiltomis pavasario ir vasaros dienomis po lietaus.
Patinai subręsta beveik tuo pačiu metu kaip patelės ir aktyviai ieško partnerių, sekdami vizualinius signalus ir feromonus. Poravimasis dažniausiai vyksta ant augalų lapų arba žiedų. Viena patelė gali būti apvaisinta kelių patinų per savo gyvenimą, kuris trunka 1–3 metus.
Po sėkmingo poravimosi patelė ieško tinkamos vietos kiaušinėliams dėti. Ji renkasi augalus, kuriuose yra pakankamai amarų arba kitų kenkėjų – būsimo palikuonių maisto šaltinio. Patelė deda kiaušinėlius po vieną arba mažomis grupėmis po lapais, šalia amarų kolonijų.
Kiaušinėliai yra ovalūs, gelsvi, 0,3–1 mm dydžio. Jie išsirita per 3–7 dienas, priklausomai nuo oro temperatūros ir drėgmės. Iš kiaušinėlių išsirita mažos lervos, kurios iškart pradeda medžioti amarus ir kitus smulkius kenkėjus.
Lervų vystymasis trunka 2–4 savaites, per kurias jos kelis kartus nusimeta chitininę kutikulę ir auga. Per vieną sezoną gali būti 2–3 kartos, ypač šiltais metais, todėl boružės gali veistis iki pat rudens šalnų.
Kuo maitinasi boružė
Boružės turi aiškiai išreikštą plėšriąją mitybą visose vystymosi stadijose. Jos yra specialiai prisitaikiusios naikinti augalų kenkėjus.
Suaugę boružės yra aktyvūs plėšrūnai, besimaitinantys minkštais vabzdžiais. Jos ypač mėgsta amarus, skydamarius, tripsus, baltasparnius ir kitus smulkius kenkėjus. Viena boružė per dieną gali suėsti 50–200 amarų, priklausomai nuo savo dydžio ir rūšies. Per visą gyvenimą viena boružė gali sunaikinti iki 5000 amarų.
Suaugę boružės taip pat mėgsta erkutes, jauniklių stadijos kitus vabzdžius, vabzdžių kiaušinėlius ir lervas. Jos gali medžioti ore – sugauti skrendančius smulkius vabzdžius. Kai amarų trūksta, boružės gali maitintis žiedadulkėmis ir nektaru, bet tai sudaro tik mažą jų mitybos dalį.
Boružių lervos yra dar intensyvesni plėšrūnai nei suaugėliai. Jos specializuojasi amarų medžioklėje ir gali per dieną suėsti 20–50 amarų. Lervos yra labai mobilios ir aktyviai ieško maisto ant augalų lapų bei stiebų. Jos taip pat ėda erkutes, tripsų lervas ir kitus smulkius kenkėjus.
Lervų padaroma nauda dažnai yra didesnė nei suaugusiųjų, nes jos yra aktyvios visą savo vystymosi laiką ir nesimaitina augaliniais produktais. Viena lerva per savo vystymąsi gali sunaikinti 200–800 amarų.
Žiemojančios boružės sulėtina metabolizmą ir praktiškai nesimaitina, išgyvendamos iš sukauptų riebalų rezervų.
Kokius garsus skleidžia boružė
Palyginti su kitais vabzdžiais, boružės skleidžia labai subtilius ir dažnai negirdimus garsus.
Pagrindinis boružių skleidžiamas garsas – tai lengvas, aukšto tono švokštimas, kurį sukuria jų sparnelių plazdėjimas. Boružės plasnoja sparneliais apie 75–150 kartų per sekundę, sukurdamos vos girdimą ūžiančio pobūdžio garsą. Šis garsas yra gana tylus ir girdimas tik iš 1–2 metrų atstumo.
Skrendančios boružės skleidžia švelnų čirškimą, ypač keičiant skridimo kryptį arba leidžiantis ant augalo. Masinio skridimo metu kelių boružių sukuriamas garsas primena lengvą vėjo šlamėjimą lapuose.
Medžiojančios boružės ant augalų lapų yra praktiškai tylios, tik kartais galima išgirsti labai tylų kramtymo garsą, kai jos sugraužia amarus. Šis garsas girdimas tik iš labai arti ir primena popieriaus lapo čežėjimą.
Įdomu tai, kad boružės gali reaguoti į aukšto dažnio garsus ir vibraciją, kuri gali paveikti jų skridimo pobūdį arba priversti jas pasislėpti po lapais.
Boružės žiemą
Boružės žiemoja suaugėlių stadijoje, slėpdamosi įvairiose priedangose, kur temperatūra yra stabilesnė ir yra apsaugotos nuo tiesioginių šalnų poveikio.
Rudenį boružės ieško tinkamų vietų žiemojimui – po akmenimis, medžių žievės plyšių, sausų lapų krūvų, pastatų, rąstų krūvų. Jos renkasi vietas, kur temperatūra nebūna labai žema ir yra apsauga nuo vėjo bei drėgmės.
Žiemojančios boružės pereina į diapauzę – biologinio aktyvumo sustabdymo būseną. Šiuo metu jų metabolizmas sulėtėja iki minimumo, o kūne formuojasi antifrizo medžiagos – glikoliai ir kiti krioprotektoriai, kurie neleidžia kūno skysčiams užšalti.
Boružės yra atsparios šalčiui ir gali išgyventi net iki -15 °C, jei jos yra gerai apsaugotos. Jos dažnai žiemoja grupelėmis po tuo pačiu akmeniu ar žievės gabalu, o tai padeda išlaikyti šilumą.
Žiemos metu boružės yra visiškai neaktyvios – nesimaitina, nejuda ir negali veistis. Jos išlieka tokioje būsenoje 4–5 mėnesius, kol pavasarį oro temperatūra pakyla virš 12–15 °C.
Pavasarį, kai oras atšyla, žiemojusios boružės palaipsniui atgauna aktyvumą. Jos pradeda ieškoti maisto ir partnerių veisimuisi. Žiemojusios boružės dažnai būna labai išalkusios, todėl nubudusios intensyviai medžioja amarus.
Ar tiesa, kad kiek taškelių turi boružė, tiek jai metų?
Vienas iš populiariausių mitų apie boružes teigia, kad jų taškų skaičius ant sparnelių rodo vabalo amžių. Tačiau tai yra visiškai netiesa – moksliniu požiūriu šis teiginys neturi jokio pagrindo.
Boružių taškų skaičius yra genetiškai nulemtas rūšies požymis, kuris susiformuoja dar lėliukės stadijoje ir nebekinta per visą vabalo gyvenimą. Kiekviena rūšis turi būdingą taškų skaičių ir išsidėstymą – pavyzdžiui, septyntaškė boružė visada turės septynis taškus, o dvitaškė – du taškus, nepriklausomai nuo jų amžiaus.
Tikrasis boružės amžius priklauso nuo daugelio veiksnių: rūšies, klimato sąlygų, maisto gausos, žiemojimo sėkmės. Dauguma boružių gyvena 1–3 metus, o taškų skaičius gali svyruoti nuo 0 (kai kurios rūšys) iki 24 (Psyllobora vigintiduopunctata).
Be to, boružių spalvos ir taškų ryškumas gali keistis dėl amžiaus – senesni vabzdžiai gali turėti šiek tiek blankesnes spalvas ar mažiau kontrastingus taškus, tačiau jų skaičius lieka nepakitęs.
Šis mitas greičiausiai atsirado dėl to, kad žmonės norėjo rasti paprastą būdą nustatyti boružės amžių, tačiau gamtoje tokių paprastų formulių retai kada būna.
Įdomūs faktai ir ypatingi boružių sugebėjimai
- Spalvų įvairovė. Boružės gali būti raudonos, geltonos, juodos, oranžinės spalvos su įvairiu taškų skaičiumi – nuo 0 iki 24 taškų ant sparnelių.
- Netikra mirtis. Pavojaus akimirkoje boružės gali apsimesti mirusios – susiriesti į kamuolėlį ir nejudėti kelias minutes.
- Apsauginis skystis. Išgąsdintos, boružės iš kojų sąnarių gali išskirti geltoną, nemalonaus kvapo skystį, kuris atbaido priešus.
- Ilgaamžiškumas. Skirtingai nuo daugelio kitų vabzdžių, boružės gali gyventi 2–3 metus.
- Navigacijos sugebėjimai. Boružės navigacijai naudoja saulės poziciją ir magnetinį lauką, todėl gali tiksliai grįžti į savo teritoriją net iš kelių kilometrų atstumo.
- Kenkėjų detektorius. Boružės gali aptikti amarų kolonijas iš 10–20 metrų atstumo pagal jų skleidžiamus cheminius signalus.
- Sezono prognozuotojas. Boružių aktyvumas anksti pavasarį padeda prognozuoti amarų ir kitų kenkėjų populiacijų plitimą sezone.
- Biologinis kontrolierius. Viena boružė per gyvenimą gali sunaikinti iki 5000 kenkėjų, kas prilygsta kelių kvadratinių metrų ploto augmenijos apsaugai.
Šaltiniai:
- https://www.nationalgeographic.com/animals/invertebrates/facts/ladybugs
- https://animals.sandiegozoo.org/animals/ladybug
- https://kids.nationalgeographic.com/animals/invertebrates/facts/ladybug
- https://www.vle.lt/straipsnis/boruzes/
Nuotraukų šaltinis Canva.