Kai vasaros rytą sodas prabunda, o ant levandų žiedų pastebite sukinėjantis kažką stambaus, pūkuoto ir dūzgiančio – tai greičiausiai kamanė. Ji nepastebimai, be fanfarų ir dėkingumo žodžių atlieka vieną svarbiausių funkcijų ekosistemoje: be jos daugelis augalų tiesiog neduotų vaisių. Kamanė (Bombus) – tai ne didelė bitė, ne karingai nusiteikusi vapsva ir ne kokia nors egzotika. Tai mūsų platumų vietinė, labai specifiškai prisitaikiusi ir, deja, pamažu nykstanti rūšis.
Kamanė: pagrindiniai faktai
| Savybė | Informacija |
| Dydis | 15–25 mm (priklauso nuo rūšies ir kastos) |
| Svoris | Apie 0,85 g (darbininkėlės) |
| Veisimosi sezonas | Kovo–liepos mėn. (motinėlės pabudimas) |
| Gyvenimo trukmė | Motinėlė: iki 12 mėn.; darbininkės: 4–6 sav.; tranai: kelios savaitės |
| Buveinė | Po žeme, samanos, seni pelių urveliai, pakelių šlaitai; Lietuvoje aptinkamos visuose regionuose |
| Mėgstamiausias maistas | Nektaras ir žiedadulkės; visos Bombus rūšys minta išskirtinai augaliniu maistu |
| Kiek rūšių Lietuvoje | Apie 14–16 rūšių (iš ~250 pasaulyje) |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, pesticidai, parazitai (Varroa, Nosema bombi), invazinės rūšys (Vespa velutina) |
Kaip atpažinti kamanę: motinėlė, darbininkės ir tranai
Kamanių šeimoje, kaip ir bičių ar skruzdėlių, egzistuoja aiški kastų sistema, tačiau kamanių koloniją nuo bičių šeimos skiria vienas esminis skirtumas: ji yra daug mažesnė ir kasmet pradedama kurti iš naujo.
Kamanės motinėlė yra didžiausia šeimos narė – 20–25 mm ilgio, stambi, su plačia krūtine ir ryškiomis pūkų juostomis. Būtent ji viena peržiemoja, o pavasarį ši apvaisinta patelė pradeda naują koloniją nuo nulio: viena ieško tinkamos lizdui vietos, viena stato pirmuosius korius ir viena peri pirmuosius jauniklius. Tai vienas atkakliausių gamtos reginių – vieniša motinėlė, iš kurios išaugs kelių šimtų narių šeima.
Darbininkės yra mažesnės už motinėlę – paprastai 13–18 mm ilgio, priklausomai nuo rūšies. Jos atlieka kasdienius kamanių kolonijos darbus: renka nektarą ir žiedadulkes, maitina jauniklius, saugo lizdą. Kamanių darbininkių kūnas padengtas tankiais, šakotais plaukeliais, kurie neįtikėtinai efektyviai surenka žiedadulkes – daug efektyviau nei bitės. Jos turi žiedadulkių krepšelius ant užpakalinių kojų, vadinamus corbiculae – juos galima matyti kaip ryškius, geltonos arba oranžinės spalvos gumulus, kai apkrauta darbininkė skrenda į lizdą.
Tranai yra panašaus dydžio kaip darbininkės arba šiek tiek stambesni, ilgesnėmis antenomis ir be žiedadulkių krepšelių. Vienintelė jų funkcija – apvaisinti jaunas motinėles. Tranai koloniją palieka dar prieš jai žūstant rudenį; žiemos jie neišgyvena.
Jaunikliai vystosi vaškinėse, netaisyklingos formos akutėse, kurios labai skiriasi nuo taisyklingų šešiakampių bičių korių. Kamanių lizdas primityvesnis, organiškesnis, atrodo beveik chaotiškai, tačiau tai nieko nesako apie jo efektyvumą.
Kamanės veisimosi sezonas
Kamanių metinis ciklas yra visiškai kitoks nei bičių – kolonija nėra išlaikoma metų metus, ji sukuriama kiekvieną pavasarį iš naujo. Rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais, kai senoji kolonija artėja prie gyvavimo pabaigos, išsivysto naujos motinėlės ir tranai. Poravimasis vyksta ore arba ant augalų. Apvaisintos motinėlės keliauja žiemoti: įsikasa į žemę, po medžių šaknimis ar spygliuočių paklote, sulėtina medžiagų apykaitą ir miega iki pavasario.
Kovo–balandžio mėnesiais, kai temperatūra pakyla iki 8–10 laipsnių šilumos, motinėlė pabunda. Šis etapas yra kritiškai svarbus būsimai kolonijai: ji turi greitai rasti maisto (ankstyvieji žiedai jai yra gyvybiškai svarbūs), surasti tinkamą vietą lizdui ir pradėti dėti kiaušinius. Seni pelių urveliai po žeme, tankios samanos, sausų žolių sankaupos – tai idealios kamanių lizdavietės. Požeminės rūšys, pavyzdžiui, sodinė kamanė (Bombus hortorum), lizdus suka po žeme, o kai kurios kitos rūšys, pavyzdžiui, miškinė kamanė (Bombus pratorum), gali kurtis ir virš žemės.
Liepos–rugpjūčio mėnesiais kolonija pasiekia didžiausią dydį – nuo 50 iki 400 individų, priklausomai nuo rūšies. Vėlyvą vasarą kolonija pradeda nykti: senoji motinėlė miršta, darbininkės pamažu išmiršta. Lieka tik jaunos apvaisintos motinėlės, kurios išskrenda žiemoti. Ratas užsidaro.
Kuo maitinasi kamanė
Kamanės yra išskirtinai fitofagės – jos maitinasi tik augaliniu maistu. Nektaras joms teikia energiją, o žiedadulkės – baltymus, riebalus ir mineralus, reikalingus jaunikliams auginti. Rinkdamos maistą, kamanės turi vieną unikalų pranašumą prieš bites: ilgesnis straubliukas leidžia joms pasiekti nektarą giliuose žieduose, kurie bitėms yra neprieinami. Būtent todėl kamanės yra nepakeičiamos apdulkinant tokius augalus kaip dobilai, gegužraibiniai augalai, snapučiai ir dauguma bulvinių (Solanaceae) šeimos kultūrų (pvz., pomidorai).
Kamanėms taip pat būdingas vibracinis apdulkinimas – gebėjimas greitai vibruoti skrydžio raumenimis, nestabdant sparnų, ir taip išlaisvinti žiedadulkes iš žiedų, kurie kitaip jų neišskiria. Pomidorai, baklažanai ir kiviai – tai augalai, kuriems reikalingas būtent toks apdulkinimo būdas. Bitės šio metodo netaiko, todėl, auginant minėtus augalus šiltnamiuose, profesionalūs sodininkai Europoje tiesiog perka specialias kamanių kolonijų dėžutes.
Kokius garsus skleidžia kamanė
Kamanės dūzgimas yra žemesnio tono nei bitės – tai lemia didesnė kūno masė ir lėtesni sparnų judesiai (apie 130–200 kartų per sekundę). Šis dūzgimas girdimas iš toliau ir daugeliui žmonių sukelia malonesnį, raminantį pojūtį nei aštresnis bičių ar kitų vabzdžių zujimas.
Tačiau kamanių garsinė komunikacija yra kur kas įdomesnė nei paprastas skrydžio dūzgimas. Jau minėtas vibracinis apdulkinimas – tai aktyviai naudojamas techninis įrankis, kurio tonas skiriasi nuo skrydžio garso. Tyrimai rodo, kad skirtingų kamanių rūšių vibravimo dažnis apdulkinimo metu skiriasi, o tam tikri augalai evoliuciškai prisitaikė būtent prie konkrečių kamanių rūšių vibravimo dažnio.
Pajutusios grėsmę, kamanės taip pat skleidžia didesnio intensyvumo, įtempto tono dūzgesį, kuris skiriasi nuo ramaus skrydžio garso. Tai įspėjamasis signalas. Skirtingai nuo bičių, kamanės gelti gali pakartotinai, tačiau jos tai daro itin retai – tik tada, kai yra tiesiogiai suspaudžiamos arba kai jų lizdui iškyla akivaizdus pavojus.
Kamanė žiemą
Skirtingai nuo bičių šeimos, kuri žiemoja kaip visuma ir šilumą palaiko kolektyviai, kamanių kolonija rudenį tiesiog miršta. Žiemą išgyvena tik viena kategorija – jaunos apvaisintos motinėlės.
Žiemojimas vyksta individualiai: kiekviena motinėlė savarankiškai ieško tinkamos vietos, dažniausiai įsirausia 5–10 cm į dirvą, po medžių žieve arba storose samanose. Prieš žiemą jos pilvelio riebaliniame kūne būna sukauptos maksimalios riebalų atsargos – šio energijos rezervo turi užtekti visam žiemos periodui ir pirmosioms pavasario savaitėms, kol ji suras pakankamai žydinčių augalų.
Kamanių motinėlės medžiagų apykaita žiemos metu dramatiškai sulėtėja – tai tikros diapauzės būsena, artima žiemos miegui. Jų kūno temperatūra gali nukristi iki aplinkos lygio. Bet koks ankstyvas pabudimas, kol dar nėra žiedų, gali būti lemtingas: motinėlė išnaudos atsargas ir nebeturės energijos pradėti naujos kolonijos. Klimato kaita šiuo požiūriu kelia realią riziką – netolygus žiemos ir pavasario perėjimas dezorientuoja motinėles.
Kaip atskirti kamanę nuo bitės ir vapsvos
Šis klausimas kyla daugeliui, nes bitės, kamanės ir vapsvos supainiojamos labai dažnai. Pagrindiniai identifikavimo požymiai:
- Kamanė ir bitė: kamanė yra stambesnė, apvalesnė ir kur kas plaukuotesnė. Bičių plaukeliai trumpesni, jų kūnas lieknesnis ir vizualiai labiau segmentuotas. Kamanės skrydis lėtesnis, kūnas sunkesnis. Kamanių lizdai būna po žeme arba žemės paviršiuje, o ne aviliuose.
- Kamanė ir vapsva: vapsvos kūnas lieknas, ryškiai juodai geltonas, su aiškiu „vapsvos liemeniu“ tarp krūtinės ir pilvelio. Vapsva praktiškai neplaukuota. Kamanė yra pūkuota, jos spalvos kur kas švelnesnės, o juostos dažnai būna oranžinės arba rusvos, o ne ryškiai geltonos.
- Spalva kaip orientyras: daugelis Lietuvos kamanių rūšių turi juostas, kurias sudaro geltona, oranžinė, ruda arba balta spalva. Sodinė kamanė (Bombus hortorum) turi geltonas ir baltas juostas; raudonuodegė kamanė (Bombus lapidarius) turi juodą kūną su raudona pilvelio viršūne; miškinė kamanė (Bombus pratorum) yra maža ir spalvinga.
- Įgėlimas: kamanės gelia tik tiesiogiai provokuojamos ir labai retai. Vapsva gali įgelti be akivaizdos priežasties ir tą patį įgėlimą kartoja daug kartų. Bitė įgelia tik vieną kartą ir po to žūsta.
Įdomūs faktai ir ypatingi kamanių sugebėjimai
- Kūno temperatūros reguliavimas. Kamanės geba pakelti vidurinę krūtinės raumenų temperatūrą nepriklausomai nuo aplinkos oro. Tai leidžia joms skristi ir apdulkinti augalus esant vos +6–8 laipsnių temperatūrai, kai kitų vabzdžių veiklai dar yra per šalta. Būtent todėl kamanės pavasarį tampa aktyvios anksčiau, o rudenį darbuojasi taip pat ilgiau nei kiti apdulkintojai.
- Vibracinis apdulkinimas. Kaip minėta, kamanės yra vienintelės natūralios bulvinių šeimos kultūrų apdulkintojos Europoje. Pomidorų augintojai šiltnamiuose oficialiai naudoja žeminių kamanių (Bombus terrestris) kolonijas – tai milijardinis verslas Nyderlanduose ir kitose šalyse.
- Atmintis ir protiniai gebėjimai. Tyrimai rodo, kad kamanės geba mokytis stebėdamos kitas kamanes, sprendžia erdvinius uždavinius ir turi epizodinės atminties užuomazgų – tai yra, prisimena ne tik ką, bet ir kada bei kur. 2022 metų tyrimas parodė, kad kamanės geba perduoti įgytus įgūdžius viena kitai socialinio mokymosi keliu.
- Kamanės gegutės. Kelios Europos kamanių rūšys yra vadinamos kleptoparazitinėmis – jos pačios nekuria kolonijų, o užgrobia kitų kamanių lizdus, nužudo arba išveja jų motinėles ir priverčia darbininkes maitinti savo jauniklius (vadinami pūkagraužiais parazitais). Lietuvoje aptinkama akmeninė gegutkamanė (Bombus rupestris) yra viena iš tokių rūšių. Tai evoliuciškai įdomi, bet ekologiškai pažeidžiama strategija.
- Kolektyviniai sprendimai. Kamanių žvalgės, radusios gerus žiedų šaltinius, grįžusios į lizdą informuoja kitas per kvapiąsias medžiagas ir tiesioginį kontaktą. Kamanių komunikacija primityvesnė nei bičių, tačiau puikiai pritaikyta mažesnei kolonijai.
- Reali išnykimo grėsmė. Europoje nuo XX amžiaus vidurio išnyko arba tapo itin retos kelios kamanių rūšys. Lietuvoje trumpaplaukė kamanė (Bombus subterraneus) laikoma nykstančia. Pagrindinės to priežastys: žemės ūkio intensyvėjimas, natūralių pievų nykimas, pesticidai ir klimato kaita, kuri sutrikdo žiemojimo bei pabudimo ciklus.
Kaip padėti kamanėms?
Sodo ar namų aplinkoje galima imtis konkrečių veiksmų kamanių populiacijai palaikyti, ir tai nereikalauja didelių investicijų:
- Sodinkite kamanėms patinkančius augalus: dobilus, agurkles, levandas, valerijonus, snapučius, mėtas, ežiuoles. Jie traukia kamanes daug ilgesnį sezoną nei trumpai žydintys vaismedžiai.
- Palikite nenupjautų žolės plotelių ir senų medžių kamienų pakelėse ar sodo pakraščiuose, kur kamanių motinėlės gali rasti saugias žiemojimo vietas.
- Sumažinkite pesticidų naudojimą arba visiškai jų atsisakykite žydėjimo laikotarpiu. Net ir leistinų preparatų naudojimas dieną, kai augalai žydi, stipriai žaloja apdulkintojus.
- Įrenkite kamanių namelius – specialias medines dėžutes su landa, užpildytas sausa žole ar pušų spygliais. Jos imituoja natūralias žiemojimo ir lizdų kūrimo vietas.
Kamanė neprašo dėkingumo ir nekelia triukšmo dėl savo svarbos. Ji tiesiog skrenda iš žiedo į žiedą, kiekvieną pavasarį pradėdama gyvenimą iš naujo, ir tyliai nyksta ten, kur jai nebelieka vietos. Galbūt tai pakankama priežastis bent jau žinoti, kaip ji atrodo.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/kamanes/
- https://www.britannica.com/animal/bumblebee
- https://extension.psu.edu/the-bumble-bee-lifestyle
- https://www.bbcearth.com/news/the-plight-of-the-bumblebee
- https://www.buzzaboutbees.net/bumblebee.html
Nuotraukos asociatyvinės ©Canva.