Inkilas pelėdai – kaip įrengti tinkamą būstą medžiotojai?

Turinys

Pelėdos yra vieni naudingiausių paukščių žemės ūkiui ir miškams, nes jos efektyviai kontroliuoja graužikų populiacijas. Viena pelėdų pora su jaunikliais per veisimosi sezoną gali sunaikinti iki 2000–3000 pelių ir kitų smulkių graužikų. Deja, natūralių pelėdų veisimosi vietų – senų medžių su drevėmis – vis mažėja dėl intensyvaus miškų tvarkymo ir senų medžių šalinimo. Čia į pagalbą ateina inkilas pelėdai, kuris gali kompensuoti natūralių buveinių trūkumą ir paskatinti šiuos naudingas paukščius įsikurti jūsų apylinkėse.

Inkilas pelėdai nėra paprastas paukščių namelis – tai kruopščiai apgalvotas būstas, atitinkantis konkrečios rūšies poreikius. Skirtingoms pelėdų rūšims reikalingi skirtingo dydžio, formos ir išdėstymo inkilai. Lietuvoje dažniausiai inkilai keliami pelėdikėms, naminėms pelėdoms, uralinėms pelėdoms ir retkarčiais – apuokams. Kiekviena iš šių rūšių turi savo specifinius reikalavimus, todėl svarbu žinoti, kurią rūšį norite pritraukti ir kaip tinkamai paruošti jai būstą.

Kodėl pelėdoms reikalingi inkilai?

Pelėdos yra drevėse perintys paukščiai – jos nesuka sau lizdų iš šakelių ar žolės, o ieško jau esamų natūralių ertmių medžiuose, uolų plyšiuose ar kitų paukščių apleistuose lizduose. Senieji miškai su dideliais medžiais, turinčiais dreves, yra ideali pelėdų buveinė. Deja, modernūs miškų ūkio metodai, sanitariniai miškų kirtimai ir senų medžių šalinimas prie gyvenamųjų namų drastiškai sumažino natūralių lizdaviečių skaičių.

Inkilai pelėdoms tampa puikia alternatyva. Jie ne tik suteikia saugią veisimosi vietą, bet ir leidžia žmonėms aktyviai prisidėti prie pelėdų populiacijų atkūrimo ir palaikymo. Ūkininkai, sodininkai ir miško savininkai, įrengdami inkilų sistemą savo teritorijoje, gali efektyviai kontroliuoti graužikų populiacijas be nuodų ir kitų cheminių preparatų naudojimo. Tai ekologiškas ir ilgalaikis sprendimas, kuris palaiko natūralią ekosistemų pusiausvyrą.

Be to, inkilai leidžia stebėti pelėdų veiklą, sužiedavimą, jauniklių skaičių ir išgyvenamumą. Tai vertinga informacija ornitologams ir gamtos apsaugos specialistams, padedanti geriau suprasti pelėdų populiacijos dinamiką ir priimti pagrįstus apsaugos sprendimus.

Kurioms pelėdoms tinka inkilai?

Lietuvoje inkilai dažniausiai skiriami keturioms pelėdinių paukščių rūšims, kurių kiekviena turi savo specifinius poreikius:

Pelėdikė (Athene noctua) yra mažiausia iš dažnai sutinkamų Lietuvos pelėdų, siekianti 21–23 cm ilgio. Ji mėgsta atviresnę aplinką – laukus, ganyklas, sodus su išsibarsčiusiais medžiais. Pelėdikė gali perėti 3–5 kiaušinius ir aktyviai naudojasi dirbtiniais inkilais. Ji dažnai įsikuria netoli žmonių sodybų ir yra labai naudinga kontroliuojant peles, kurmius ir stambesnius vabzdžius.
Naminė pelėda (Strix aluco) yra vidutinio dydžio pelėda, siekianti 37–43 cm ilgio. Ji labiau mėgsta miškus, parkus ir senus sodus su brandžiais medžiais. Naminė pelėda yra viena lengviausiai prisitaikančių rūšių ir gali įsikurti įvairiose buveinėse, įskaitant miestų parkus. Ji deda 2–5 kiaušinius ir yra puiki pelių bei žiurkių medžiotoja.
Uralinė pelėda (Strix uralensis) yra stambesnė – 50–61 cm ilgio – ir labiau teikia pirmenybę brandiems mišriems miškams. Jai reikalingi didesni inkilai ir ji dažnai renkasi ramesnes, mažiau žmogaus triukšmui pasiekiamas vietas. Uralinė pelėda gali būti gana agresyvi gynybos metu ir garsiai įspėti besiartinančius žmones.
Apuokas (Asio otus) naudojasi inkilais rečiau, nes jis dažniausiai užima kitų didelių paukščių senus lizdus medžių viršūnėse. Tačiau specialiai paruošti atviri inkilai–platformos kartais gali jį pritraukti.

Inkilas pelėdai: dydis ir konstrukcija

Tinkamas inkilo dydis priklauso nuo pelėdos rūšies, kurią norite pritraukti. Pernelyg mažas inkilas bus nepatogus, o per didelis gali pritraukti nepageidaujamus gyventojus, pavyzdžiui, kuosas ar varnas.

Pelėdikei reikalingas nedidelis inkilas: dugno matmenys apie 20×20 cm, aukštis 30–40 cm, landos skersmuo 7–8 cm. Pelėdikė nėra labai reikli – jai gali tikti ir šiek tiek mažesni matmenys.

Naminei pelėdai reikia vidutinio dydžio inkilo: dugno matmenys 25×25 arba 30×30 cm, aukštis 40–60 cm, landos skersmuo 12–13 cm. Tai viena populiariausių rūšių, naudojančių inkilus, todėl būtent tokių matmenų inkilai keliami dažniausiai.

Uralinei pelėdai reikalingas stambus inkilas: dugno matmenys 30×30 arba net 35×35 cm, aukštis 50–70 cm, landos skersmuo 15–18 cm. Dėl savo dydžio šiai pelėdai reikalingas erdvesnis būstas.

Inkilas pelėdai turėtų būti pagamintas iš natūralios medienos – pušies, eglės ar kietųjų medžių lentų. Rekomenduojamas lentos storis 2–2,5 cm, kad būstas būtų pakankamai šiltas ir tvirtas. Vidus turėtų būti neapdorotas, nelygus, kad jaunikliai galėtų įsikibti nagais lipant prie išlėkimo angos. Dugnas turi būti padengtas 3–5 cm pjuvenų, smulkių medienos drožlių ar sausų medžio samanos sluoksniu – pelėdos nesuka lizdo, todėl minkštas pagrindas būtinas kiaušiniams ir mažiems jaunikliams.

Landa turėtų būti išpjauta viršutinėje inkilo dalyje, maždaug 5–10 cm žemiau viršaus. Kai kurie specialistai rekomenduoja daryti angą ne apvalią, o pailgą (ovalią), kad pelėda lengviau įskristų su grobiu naguose. Inkilas turi turėti dangčio angą arba nuimamą sieną valymui – kartą per metus (rudenį ar žiemos pabaigoje) inkilą reikia išvalyti, kad jis būtų patrauklus naujam veisimosi sezonui.

Ventiliacija taip pat yra svarbi – kelios mažos skylutės šonuose ar dugne užtikrins oro cirkuliaciją, bet neturėtų būti per didelės, kad nevirstų į šalčio ar kritulių patekimo vietas. Drėgmės kontrolė kritiškai svarbi – per drėgnas inkilas gali sukelti grybinių ligų riziką jaunikliams.

Kur ir kaip pakabinti inkilą pelėdai?

Inkilo vietos pasirinkimas yra lygiai toks pat svarbus kaip ir jo konstrukcija. Net idealiai pagamintas inkilas nebus apgyvendintas, jei jis pakabintas netinkamoje vietoje.

Inkilas turėtų būti kabinamas 4–6 metrų aukštyje ant tvirto medžio kamieno ar storos šakos, priklausomai nuo rūšies. Pelėdikė gali priimti ir žemiau pakabintus inkilus (3–4 metrai), tačiau naminė ir uralinės pelėdos teikia pirmenybę aukštesnėms vietoms. Svarbu, kad inkilas būtų tvirtai pritvirtintas – pelėdos yra sunkios ir inkilas turi atlaikyti suaugėlių ir jauniklių svorį.
Landa turėtų būti nukreipta į rytus arba pietryčius, vengiant tiesioginės vakarų krypties (kur krinta lietus) ir šiaurės (šalčiausia pusė). Pelėdos vengia tiesioginės saulės ir karščio, todėl inkilo vieta turėtų būti bent iš dalies apsaugota šakų.
Aplink inkilą turėtų būti atvira erdvė, leidžianti pelėdai laisvai įskristi ir išskristi. Pelėdos nėra labai apsukrios skraidytojos tankiuose miškuose, todėl bent viena pusė turėtų turėti santykinai atvirą prieigą. Idealiausia, jei netoli inkilo (50–200 metrų spinduliu) yra atviri plotai – pievos, laukai, aikštelės, kur pelėda galėtų medžioti.

Pakabinat kelis inkilus, išdėstykite juos ne arčiau kaip 200–300 metrų vienas nuo kito. Pelėdos yra teritoriniai paukščiai ir neapkenčia artimos kaimynystės su tos pačios rūšies individais. Teritorijos dydis priklauso nuo rūšies ir maisto gausumo – pelėdikė gali toleruoti mažesnę teritoriją, o uralinei pelėdai reikia net kelių hektarų.

Išvenkite inkilų kabinimo šalia labai intensyvaus žmonių judėjimo, triukšmingų kelių ar industrinių objektų. Pelėdos, nors ir prisitaiko prie žmogaus kaimynystės, vis tiek mėgsta santykinę ramybę, ypač veisimosi metu.

Ar inkile iš karto apsigyvens paukščiai?

Inkilų apgyvendinimas nevyksta iškart – kartais gali praeiti net keli metai, kol pelėda jį aptinka ir nusprendžia įsikurti. Kantrybė yra raktas. Inkilą patariama pakabinti rudenį arba žiemos pradžioje, kad pelėdos turėtų laiko jį apžiūrėti ir priprasti prie naujo objekto teritorijoje.

Pelėdos pradeda ieškoti veisimosi vietų ankstyvą pavasarį – vasario–kovo mėnesiais. Naminė pelėda gali pradėti perėti kiaušinius jau kovo pabaigoje, pelėdikė – balandžio pradžioje. Todėl svarbu, kad inkilas būtų paruoštas iki veisimosi sezono pradžios.

Pelėdos dažnai apžiūrinėja kelis potencialius inkilus prieš pasirinkdamos vieną. Jos gali net išbandyti inkilą – palikti išmatų pėdsakus, pešti pjuvenas ar atnešti grobio likučių. Tai geri ženklai, rodantys, kad inkilas yra pelėdos dėmesio lauke.

Jei pelėda sėkmingai išaugina jauniklius jūsų įrengtame inkile, yra didelė tikimybė, kad ji sugrįš į tą patį inkilą kitais metais. Pelėdos yra ištikimos savo teritorijai ir mėgsta kartoti sėkmingą patirtį. Tačiau reikia žinoti, jog pelėdos gali daugintis ne kasmet – jei maisto mažai arba praėję metai buvo nesėkmingi, pelėda gali praleisti veisimosi sezoną ir tik perėti vėlesniais metais.

Inkilo priežiūra ir valymas

Inkilas pelėdai reikalauja minimalios, bet būtinos priežiūros. Kartą per metus, geriausiai rugsėjo–spalio mėnesiais arba ankstyvą pavasarį prieš veisimosi sezoną, inkilą reikia išvalyti. Pašalinkite senas pjuvenas, pelėdos išmatas, neišperėtus kiaušinius, negyvus jauniklius (jei tokių būta) ir kitas organines šiukšles.

Inkilą reikia valyti ne tik higienos sumetimais – seni organiniai likučiai gali pritraukti erkių, blusų ir kitų parazitų, kurie gali pakenkti naujai kartai. Valymo metu apžiūrėkite inkilo būklę – ar nesusidėvėjo lentos, ar nėra plyšių, ar gerai laiko stogas. Jei reikia, atlikite smulkius remonto darbus.

Po valymo į inkilą vėl pripilkite šviežių pjuvenų ar smulkių drožlių sluoksnį. Kai kurie ornitologai rekomenduoja pridėti sausų samanų ar šieno, bet ne per daug, kad pati pelėda galėtų susitvarkyti lizdą pagal savo skonį.

Niekada netrukdykite pelėdos veisimosi metu. Jei pastebėjote, kad inkilas apgyvendintas – laikykitės atokiau. Pelėdos, ypač uralinės, gali būti labai agresyvios ginant savo jauniklius ir gali pulti besiartinančius žmones. Stebėjimui naudokite žiūronus iš saugaus atstumo.

Papildomi patarimai

Siekiant padidinti inkilų patrauklumą, greta galima įrengti papildomas medžiojimo kartis – horizontalias šakas ar strypus 10–20 metrų spinduliu nuo inkilo. Pelėdos mėgsta tupėti ant atvirų karčių, iš kurių stebi potencialų grobį. Tokie papildomi tupėjimo taškai padidina medžioklės efektyvumą.

Venkite naudoti cheminius pesticidus ir nuodus graužikų naikinimui teritorijoje, kur įrengti inkilai. Apnuodytos pelės gali tapti pelėdų grobiu ir sukelti antrinį apsinuodijimą, kuris yra viena pagrindinių pelėdų mirties priežasčių.

Jei norite stebėti, ar inkilas apgyvendintas, galite įrengti kamerą, bet tai turi būti daroma labai atsargiai ir geriausiai prieš veisimosi sezoną, kad pelėda priprastų prie įrangos. Šiuolaikinės su baterija veikiančios kameros leidžia stebėti pelėdų veiklą nesikišant į jų gyvenimą.

Inkilas pelėdai – tai paprastas, bet labai veiksmingas būdas prisidėti prie šių nuostabių paukščių apsaugos ir paskatinti natūralų graužikų kontrolės mechanizmą. Tinkamai paruoštas ir pakabintas inkilas gali tarnauti daugelį metų ir tapti nuolatine kelių ar daugiau pelėdų kartų augykla. Tai ne tik nauda gamtai ir ūkiui, bet ir puiki galimybė stebėti šiuos paslaptingus nakties medžiotojus iš arti ir geriau suprasti jų gyvenimą. Nepamirškite, kad pelėdos yra saugomos rūšys, todėl bet koks tiesioginis trukdymas jų veiklai yra draudžiamas. Tačiau pakabinat inkilą, jūs darote legalią ir labai vertingą pagalbą šiems nuostabiems sparnuočiams.

Šaltiniai:

Inkilas pelėdai – kaip įrengti tinkamą būstą nakties medžiotojoms?