Meškėnas – žavus, bet pavojingas svečias iš Amerikos

Turinys

Ar žinojote, kad Lietuvoje jau daugiau nei dešimtmetį gyvena ir dauginasi vienas žavingiausių, tačiau kartu ir problematiškiausių gyvūnų – meškėnas (Procyon lotor)? Šis naktinis plėšrūnas su charakteringa juoda kauke aplink akis ir dryžuota uodega atrodo tarsi animacinio filmo personažas, tačiau realybėje kelia nemažai rūpesčių aplinkosaugininkams.

Meškėnas kilęs iš Šiaurės Amerikos, bet per pastarąjį šimtmetį tapo viena sėkmingiausių invazinių rūšių Europoje. Šiame straipsnyje susipažinsime su šiuo išskirtinu gyvūnu – nuo jo unikalių įpročių iki priežasčių, kodėl jis tapo nepageidaujamu svečiu mūsų gamtoje.

Meškėnas – pagrindiniai faktai

Charakteristika	Duomenys
Kūno ilgis	40–70 cm
Uodegos ilgis	20–40 cm
Svoris	5–15 kg (kartais iki 20 kg)
Veisimosi sezonas	Sausio–kovo mėn.
Gyvenimo trukmė	10–12 metų (gamtoje dažniausiai iki 5 metų)
Buveinė	Miškai prie vandens telkinių, šlapynės, kartais gyvenviečių pakraščiai
Mėgstamiausias maistas	Vaisiai, riešutai, vabzdžiai, varliagyviai, paukščių kiaušiniai, žuvys
Grėsmės	Invazinė rūšis, kenkia vietinei gamtai, platina ligas

Kaip atpažinti meškėną: išvaizda ir lyčių skirtumai

Meškėną atpažinti nesunku – jo išvaizda tikrai išsiskiria tarp kitų Lietuvos žinduolių. Pirmiausia akį patraukia charakteringa juoda kaukė aplink akis, kuri išryškina baltą snukį ir suteikia gyvūnui tarsi plėšiko įvaizdį. Kailis tankus, pilkšvai rudas, kartais tamsesnis, beveik juodas arba šviesiai rausvas. Tačiau ryškiausias bruožas – pūkuota uodega su 5–7 šviesiais ir tamsiais žiedais, kurie sukasi tarsi dryžiais.

Meškėno kūnas kompaktiškas, kūno ilgis siekia 40–70 cm, uodega – 20–40 cm. Svoris paprastai svyruoja nuo 5 iki 15 kilogramų, nors stambiausi individai gali sverti net iki 20 kg, ypač rudenį, kai kaupia riebalų atsargas. Galva plati, ausys mažos ir apvalios. Kojos pakankamai trumpos, tačiau labai vikrios ir stiprios.

Unikalus meškėno bruožas – priekinės ir užpakalinės letenos yra penkiapirštės, pirštai ilgi, lankstūs ir kibūs. Šios letenos veikia tarsi rankos – meškėnas jomis gali labai tiksliai manipuliuoti daiktais, atidaryti skardinių dangčius, patikrinti snukiai pasiekiamas vietas. Stebint meškėną, atrodo, kad jis tikrai „tyrinėja“ aplinką liesdamas viską savo vikriais pirštais.

Lyčių skirtumai nėra labai ryškūs. Patinai paprastai būna šiek tiek stambesni ir sunkesni nei patelės, tačiau išoriškai juos atskirti gana sudėtinga. Veisimosi sezono metu patinai tampa aktyvesni ir daugiau keliauja, ieškodami patelių.

Jaunikliai gimsta akli ir beveik be kailio – jų oda šviesiai rožinė. Po kelių savaičių pradeda augti charakteringas dryžuotas kailis, o akis atveria maždaug po 3 savaičių. Vasarą jaunikliai jau atrodo beveik kaip suaugę, tik smulkesni ir lengvesni.

Kaip atpažinti meškėną: išvaizda ir lyčių skirtumai

Meškėno veisimosi sezonas ir jauniklių auginimas

Meškėnų veisimosi sezonas prasideda žiemą – nuo sausio iki kovo mėnesio. Šiuo laikotarpiu patinai tampa ypač aktyvūs ir keliauja po platų arealą, ieškodami patelių. Meškėnai yra poligaminiai gyvūnai – patinas gali poruotis su keliomis patelėmis per sezoną, o patelė gali priimti kelis patinus.

Nėštumas trunka apie 65 dienas, todėl jaunikliai gimsta balandžio mėnesį, kai gamtoje jau atsiranda pakankamai maisto ir oras tampa šiltesnis. Vadoje gimsta nuo 1 iki 8 jauniklių, tačiau dažniausiai jų būna 2–5. Naujagimiai yra labai maži, akli ir bejėgiai, visiškai priklausomi nuo motinos.

Patelė prieš gimdymą pasirenka saugią vietą – tai gali būti medžio ertmė, pelėdos ar barsuko ola, priedanga po medžių šaknimis arba net apleisti pastatai. Ji paruošia lizdą iš sausų lapų, samanų ir kitų minkštų medžiagų, kur jaunikliai gali augti saugioje ir šiltoje aplinkoje.

Mažyliai pradeda atverti akis po trijų savaičių, o po mėnesio jau drąsiai tyrinėja aplinką kartu su motina. Motina juos žindo apie 8–10 savaičių, tačiau jau nuo antrojo gyvenimo mėnesio pradeda mokyti ieškoti maisto savarankiškai. Jaunikliai mokosi stebėdami motinos elgesį – kaip sugauti vabalą, rasti skanų vaisių ar atidaryti konteinerį.

Pirmąją žiemą jaunikliai dažnai lieka su motina, kartu ieškodami maisto ir mokydamiesi išgyvenimo gudrybių. Patelės paprastai pasilieka toje teritorijoje, kurioje gimė, o jaunieji patinai keliauja toliau ir ieško naujų teritorijų. Šis elgesys padeda meškėnams sparčiai plėstis į naujas vietoves.

Meškėno veisimosi sezonas ir jauniklių auginimas

Kuo maitinasi meškėnas ir kur jis gyvena

Meškėnas yra tikras visaėdis oportunistas – jo valgiaraštis įvairus ir priklauso nuo sezono bei prieinamo maisto. Pavasarį jis minta vabzdžiais ir jų lervomis, varliagyviais – varlėmis, tritonais, kuriuos lengvai randa šlapynėse ir upių pakrantėse. Meškėnas taip pat medžioja smulkius žinduolius – peles, žiurkes, kurmius.

Vasarą ir rudenį meškėnas tampa tikru vaisių ir uogų gurmanu – mėgsta obuolius, kriaušes, vyšnias, slyvas, serbentus, avietes, mėlynes. Neatsisako riešutų, grybų, kukurūzų. Rudenį šis maistas padeda greitai kaupti riebalų atsargas prieš žiemą. Be to, meškėnas yra puikus žvejys – jis moka sugauti smulkias žuvis, vėžius, moliuskus, vandens vabzdžius.

Viena labiausiai žinomų meškėno savybių – įprotis „plauti“ sugautą grobį vandenyje prieš jį suėdant. Iš tikrųjų jis ne plauna, o tiesiog naršo maistą vikriais pirštais vandenyje, taip geriau jį jusdamas ir pašalindamas nepageidaujamas dalis. Šis elgesys yra įgimtas ir padeda meškėnui saugiai maitintis.

Didžiausią žalą vietinei gamtai meškėnas daro medžiodamas paukščius ir plėšdamas jų lizdus. Jis sugeba rasti ant žemės ir žemuose krūmuose perinčių paukščių kiaušinius, todėl kenkia kurtinių, ančių ir kitų rūšių populiacijoms. Be to, meškėnai nevengia žmonių aplinkos – jie dažnai ieško maisto šiukšliadėžėse, kompostinėse, galima užtikti net miestuose.

Natūrali meškėno buveinė – tai miškai šalia upių, ežerų, pelkių ir kitų vandens telkinių. Jie mėgsta senus lapuočių miškus, kur yra daug medžių ertmių, tinkamų guoliams įsirengti. Meškėnai puikiai laipioja medžiais ir dažnai ilsisi medžių šakose. Gerai plaukia ir nebijo vandens.

Šiaurės Amerikoje meškėnai paplitę nuo Kanados pietinės dalies iki Centrinės Amerikos. Europoje jie buvo introdukuoti XX amžiuje kailiams gaminti ir tapo sėkminga invazine rūšimi. Dabar meškėnai gyvena Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, Belgijoje, Lenkijoje, Austrijoje, Čekijoje ir daugelyje kitų šalių.

Kuo maitinasi meškėnas ir kur jis gyvena

Meškėno elgesys ir įpročiai

Meškėnas yra naktinis gyvūnas – aktyvus sutemus ir naktį, o dieną ilsisi saugioje vietoje. Vasarą jis gali gulėti ant medžio šakų, o žiemą slepiasi medžio ertmėse ar kitose priedangose. Skirtingai nei tikri žiemomis miegantys gyvūnai, meškėnas nemiega giliu žiemos miegu, tačiau šaltesniais ir sniegingas periodais gali ilgiau pasilikti guolyje ir sumažinti aktyvumą.

Meškėnas yra labai protingas ir prisitaikantis gyvūnas. Jis sugeba atidaryti konteinerių dangčius, išspręsti paprastus galvosūkius, atsiminti maisto šaltinius ir grįžti į juos vėl. Tyrimai rodo, kad meškėnų atmintis gali išlikti net kelerius metus – jie prisimena, kur rado maistą ar susidūrė su pavojumi.

Meškėnai nėra labai socialūs – paprastai gyvena vieni arba motinos su jaunikliais grupėmis. Patinai žymi teritoriją kvapiomis žymėmis, tačiau teritorijos dažnai persidengia, ypač ten, kur maisto daug. Meškėnai bendrauja tarpusavyje įvairiais garsais – cyptelėjimu, murmėjimu, girgždėjimu, šniokštimu. Jei jaučia grėsmę, gali grūmoti ar šnypšti.

Meškėnas Lietuvoje – kada atsirado ir kur aptinkamas

Lietuvoje meškėnas yra palyginami naujas gyventojas. Pirmą kartą šis gyvūnas užregistruotas 2010 metais, o tai reiškia, kad rūšis atsirado visai neseniai. Tikėtina, kad meškėnai į Lietuvą pateko iš kaimyninių šalių – Lenkijos ar Baltarusijos, kur jie buvo introdukuoti anksčiau.

Iki šiol meškėnų aptikta Pasvalio, Rokiškio, Šilutės, Kazlų Rūdos ir Varėnos rajonuose. Tačiau dažniausiai ir nuolat jie stebimi Kuršių nerijoje, kur jau patvirtinta, kad meškėnai sėkmingai dauginasi. Tai kelia didelį susirūpinimą, nes Kuršių nerija yra unikali ekosistema su jautriomis paukščių populiacijomis ir retomis augalų rūšimis.

Dėl slapaus, naktinio gyvenimo būdo ir didelio panašumo į mangutą, tikslus meškėnų paplitimas ir populiacijos dydis Lietuvoje nežinomas. Už Kuršių nerijos ribų 2020–2021 metais buvo sumedžioti tik 6 individai, tačiau tai nereiškia, kad jų tiek mažai – greičiausiai daug meškėnų lieka nepastebėti.

Kokias buveines meškėnai renkasi Lietuvoje, tikslių duomenų dar nėra, tačiau remiantis jų ekologija, tikėtina, kad jiems tinka miškai prie vandens telkinių, upių slėniai, šlapynės. Kuršių nerijoje jie gyvena miškuose netoli jūros ir lagūnos, kur randa pakankamai maisto ir priedangos.

Meškėnas Lietuvoje – kada atsirado ir kur aptinkamas

Įdomūs faktai apie meškėną

Vikrios „rankos“. Meškėno priekinės letenos veikia beveik kaip žmogaus rankos – jis gali labai tiksliai manipuliuoti daiktais, atidaryti dangčius, patikrinti siauras vietas. Dėl to meškėnai sugeba atidaryti šiukšliadėžes, duris, net paprastas spynas.
Vandens mėgėjai. Meškėnai puikiai plaukia ir nebijo vandens. Jie gali plaukti kelis kilometrus ir net nardyti ieškodami maisto. Charakteringas jų elgesys – naršyti maistą vandenyje vikriais pirštais prieš jį suėdant.
Protingas prisitaikėlis. Meškėnas yra vienas protingiausių žinduolių. Jis sugeba išmokti atidaryti sudėtingus užraktus, prisiminti maisto vietas kelerius metus, prisitaikyti prie visiškai skirtingų aplinkų – nuo miškų iki didmiesčių.
Puikus aktorius. Kai meškėnas patenka į pavojų ir negali pabėgti, jis kartais gali apsimesti negyvu – guli nejudėdamas su atmerktomis akimis. Taip pat žinomas jų gebėjimas išvengti spąstų ir pasimokyti iš praeities klaidų.
Skandalingas įvaizdis. Dėl charakteringos juodos kaukės aplink akis meškėnas įgijo „plėšiko“ reputaciją. Tai ypač tinka aprašant jų įprotį ieškoti maisto šiukšliadėžėse ir įsibrauti į žmonių gyvenvietes.
Naktinis tyrinėtojas. Meškėnas turi puikią naktinę regą ir uoslę, todėl lengvai orientuojasi tamsoje. Jo vikrūs pirštai padeda rasti maistą net ten, kur akimis nieko nematyti.
Sėkmės istorija. Nors Europoje meškėnai atsirado tik XX amžiuje, jie tapo viena sėkmingiausių invazinių rūšių. Iš kelių individų per kelis dešimtmečius jų populiacijos išaugo iki dešimčių tūkstančių daugelyje šalių.

Šaltiniai:

Meškėnas – žavus, bet pavojingas svečias iš Amerikos. Nenustebkite sutikę ir Lietuvoje!