Kilnusis erelis (Aquila chrysaetos) priklauso vanaginių paukščių šeimai. Gyvai šis paukštis atrodo labai įspūdingai tiek savo išvaizda, tiek dydžiu. Tačiau Lietuvoje žiemojant ir perint jį pamatysite labai retai. Be to, šiuo metu kilnusis erelis įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Ši erelio rūšis pasižymi puikiais medžioklės įgūdžiais, todėl, pakliuvus į jo taikinį, tampa neįmanoma išlikti sveikam. Erelio sugriebimas nagais toks stiprus, kad prilygsta iššautos kulkos jėgai. Žinomi atvejai, kai kilnusis erelis medžioja net elnio jauniklius. Taigi susipažinkime ir aptarkime šios erelio rūšies ypatybes detaliau.
Kilnusis erelis – pagrindiniai faktai
| Dydis | Apie 70-84 cm |
| Svoris | Apie 3-6.1 kg |
| Veisimosi sezonas | Kovo-balandžio mėn. |
| Buveinė | Aukštapelkės ir miškų masyvai |
| Gyvenimo trukmė | Apie 32-46 metai |
| Mėgstamiausias maistas | Stambesni paukščiai, dvėsena, nedideli žinduoliai, žuvis |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, maisto trūkumas, medžioklė |
Kaip atpažinti kilniojo erelio patelę, patiną bei jauniklį
Tai tamsiai rudi plėšrieji paukščiai ilgais, plačiais sparnais. Jų dydis siekia iki 84 cm, o suaugusio paukščio sparnų ilgis – nuo 185 iki 220 cm. Patinai ir patelės turi panašią išvaizdą, tik patelės daug didesnės už erelio patinus. Suaugusių paukščių plunksnos daugiausia tamsiai rudos spalvos, išskyrus aukso spalvos plotą ties viršugalviu, pakaušiu, kaklu ir ties veido šonais. Kilniojo erelio uodega yra pilkšvai rudo atspalvio.
Žiūrint iš apačios, didžiosios sparnų plunksnos atrodo rusvai pilkos, o galva, kūnas ir mažesnės plunksnos ant sparnų viršaus yra beveik juodos. Suaugusių paukščių akys yra tamsiai rudos spalvos. Snapo galas ir nagai juodi, o snapo priekinė dalis ir kojos – geltonos spalvos. Erelio kojos iki pat pirštų padengtos plunksnomis.
Jaunikliai panašūs į suaugusius, bet šie apatinėje sparno pusėje turi baltas dėmes. Be to, uodega taip pat išskirtinė ir yra ilga, balta, bei gale turi juodą brūkšnį. Jaunikliai tik sulaukę 4-6 metų amžiaus pasikeičia į tokias pat plunksnas kaip suaugęs paukštis.
Kur kilnusis erelis gyvena ir suka lizdus
Lietuvoje kilnieji ereliai dažniausiai gyvena aukštapelkėse ar dideliuose miškų plotuose. Migruojantys kilnieji ereliai pradeda kurti poras ir poruotis, kai grįžta į veisimosi vietas. Poros savo veisimosi teritorijoje gali turėti kelis lizdus ir dažniausiai juos naudoja metai iš metų, atnaujindamos juos prieš kiekvieną veisimosi sezoną.
Kilnieji ereliai dažniausiai lizdus suka aukštai senuose medžiuose. Patinas ir patelė atnaujina arba stato lizdą kartu, o tai gali užtrukti 4-6 savaites. Lizdams sukti naudojamos šakos ir įvairi augmenija. Lizdo vidus išklojamas minkšta žalia augmenija, įskaitant žoles, sudžiūvusius ir žalius lapus, samanas ir kerpes. Lizdai gali būti didžiuliai, jei tai leidžia vieta ir įprastai siekia dviejų metrų skersmenį. Na, o pasaulyje pastebėti net ir iki šešių metrų skersmens lizdai.
Kilniojo erelio veisimosi sezonas
Kilnieji ereliai yra monogamiški ir poros dažniausiai išsilaiko kelerius metus. Tose vietose, kur ereliai nemigruoja, poros būna kartu ištisus metus. Migruojančių kilniųjų erelių poros susidaro, kai ereliai grįžta į veisimosi vietas jau nuo vasario iki balandžio vidurio. Šios rūšies erelių poros turi jiems būdingus sužadėtuvių šokius. Vienas arba abu poros nariai skraido banguotai, persekioja vienas kitą, apsimestinai atlieka puolimą, rodo nagus, kartu pakyla ir skraido ratu.
Patelė deda nuo 1 iki 3 (dažniausiai 2) kiaušinius, tarp kurių būna 3-4 dienų intervalas. Patelė pradeda perėti ir yra už tai atsakinga didžiąją dalį laiko, nors jai dažnai padeda ir patinas. Kiaušiniai yra matiški, baltos spalvos ir dėmėti arba išmarginti rusvais taškeliais. Perėjimas trunka 35-45 dienas. Jaunikliai išsirita vienas paskui kitą, kelių dienų laikotarpyje. Vyresni jaunikliai paprastai būna daug didesni ir stipresni už jaunesnius, todėl jie dažniausiai nužudo savo mažesnius brolius ir seseris.
Abu tėvai neša jaunikliams maistą. Jaunikliai lizdą palieka nuo 45 iki 81 dienos, tuo metu kai vaikčioja, šokinėja arba iškrenta iš lizdo. Maždaug dešimties savaičių amžiaus jie pradeda skraidyti ir po dar keletos mėnesių tampa nepriklausomi nuo tėvų. Jaunikliai lytiškai subręsta ir gali poruotis 4-6 metų amžiaus, kai įgyja suaugusio paukščio plunksnas.
Kaip skamba erelio klyksmas
Erelis skleidžia aukšto tono, švilpiančias, dažnai apibūdinamas kaip aštrias, skausmingas ar net šiek tiek šiurpias šauksmų serijas. Šiuos garsus galima išgirsti poravimosi metu, ginant teritoriją ar bendraujant su partneriu ar jaunikliais.
Dažniausias šauksmas yra pakartotinis „kee-kee-kee“ or „kyak-kyak-kyak“, kuris naudojamas bendraujant poroje ar signalizuojant pavojų. Jauni ereliai taip pat skleidžia panašų, tačiau ne tokį stiprų šauksmą, kai prašo maisto. Šie garsai gali sklisti dideliais atstumais, taip padėdami ereliams palaikyti ryšį savo didžiulėse teritorijose.
Kuo maitinasi ir kur žiemoja kilnusis erelis
Kilniųjų erelių mitybos racioną daugiausia sudaro smulkūs žinduoliai, pavyzdžiui, triušiai, kiškiai, voverės. Jie taip pat minta kitais paukščiais, ropliais ir net žuvimis. Kartais ereliai gaudo ir stambų grobį, pavyzdžiui elnio jauniklius, ruoniukus ir net barsukus. Taip pat žinoma, kad jie gaudo ir didelius skraidančius paukščius, pavyzdžiui, žąsis ar gerves. Erelių poros dažnai medžioja kartu; vienas persekioja grobį iki išsekimo, o kitas paukštis sumedžioja. Kilnieji ereliai retai paslepia grobį vėlesniam valgymui.
Lietuvoje kilnieji ereliai, kaip seniau minėta, yra reti ir ties išnykimo riba. Jie daugiausia paplitę Eurazijoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje yra mažai likusių tinkamų perėjimui vietų, todėl šis erelis retas svečias. Ereliui reikia didelių miškų plotų, kuriuose taip pat yra pakankamai maisto. Taigi, pavienius kilniuosius erelius geriausiu atveju pastebėsite tik perėjimo ar migracijų metu.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/kilnusis-erelis/
- https://birdsoftheworld.org/bow/species/goleag/cur/introduction
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.