Kukùtis (Upupa epops) – tai kukutinių šeimos paukštis, kurio išskirtinė egzotinė išvaizda Lietuvoje kelia susižavėjimą. Jo ryškus kuodas ir ilgas, šiek tiek lenktas snapas suteikia šiam paukščiui ne tik elegancijos, bet ir ypatingo žavesio. Kukutis buvo vertinamas tautosakoje – minimas įvairiuose prietaruose bei simbolikoje. Senovės kultūrose jis buvo laikomas laimės ir sėkmės ženklu. Be to, kukutis atlieka svarbų vaidmenį ekosistemoje, padedant reguliuoti žemės ūkio kenkėjus. Šiame straipsnyje aptarsime paukščio rūšiai būdingas ypatybes, bei jo gyvenimo būdą.
Kukutis – pagrindiniai faktai
| Dydis | Apie 26–28 cm |
| Svoris | Apie 50–80 g |
| Veisimosi sezonas | Balandžio–birželio mėnesiais |
| Gyvenimo trukmė | Apie 10 metų |
| Buveinė | Ganyklos, pievos, upių slėniai, kirtavietės |
| Mėgstamiausias maistas | Vabzdžiai ir jų lervos |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, maisto trūkumas, lizdų plėšrūnai |
Kaip atpažinti kukučio patelę, patiną bei jauniklį
Kukučio patinas ryškiai išsiskiria savo išvaizda. Jis pasižymi oranžinės-rudos spalvos kūnu, juodomis ir baltomis sparnų juostomis bei juoda „karūna“ – kuodu, kurį gali išskleisti arba priglausti. Ši karūna yra viena iš svarbiausių patino atpažinimo savybių, ypač veisimosi sezono metu, kai kuodas išskleidžiamas norint pritraukti patelę. Patino snapas yra ilgas, šiek tiek lenktas žemyn, puikiai pritaikytas vabzdžių medžioklei. Patinėlis atrodo energingesnis nei patelė.
Patelė savo spalvomis yra blankesnė nei patinas. Nors jos kūno spalva išlieka oranžinės-rudos spalvos, bet atspalviai būna švelnesni, o sparnų kontrastas tarp juodų ir baltų juostų ne toks ryškus. Patelės kuodas taip pat mažiau išraiškingas ir dažnai išskleidžiamas rečiau nei patino. Dėl mažiau akį traukiančios išvaizdos patelė gamtoje lengviau susilieja su aplinka, kas ypač naudinga perėjimo metu.
Jaunikliai savo išvaizda primena patelę, tačiau jų plunksnos būna dar blankesnės ir mažiau kontrastingos. Kuodas trumpesnis ir nepilnai išsivystęs, dažniausiai laikomas priglaustas prie galvos. Jauniklių snapas trumpesnis ir ne taip stipriai išlenktas kaip suaugusių paukščių, tačiau ilgainiui jis auga ir įgyja būdingą formą. Jauniklių elgsena taip pat skiriasi – jie dažniau laikosi netoliese lizdo ir mažai skraido, kol pilnai subręsta
Kukučio veisimosi sezonas
Kukučio veisimosi sezonas prasideda balandžio mėnesį ir dažniausiai trunka iki birželio pabaigos. Šiuo metu patinai aktyviai gieda jiems būdingą „up-up-up“ giesmę, siekdami pritraukti patelę ir taip pažymėti teritoriją. Poravimosi metu patelė ieško tinkamos vietos lizdui, kuri dažniausiai būna – medžio drevė, plyšys pastate, akmenų krūva arba žmogaus įrengtas inkilas su siaura anga.
Patelė sudeda nuo 6 iki 9 pieno baltumo kiaušinių ir peri juos 15–18 dienų, kol išsirita jaunikliai. Perėjimo metu ji lieka lizde, o maisto tiekimu jaunikliams užsiima abu tėvai. Veisimosi sezono pabaigoje, kai jaunikliai paauga ir tampa savarankiški, jie išmoksta skraidyti ir pradeda ieškoti maisto savarankiškai.
Kuo maitinasi kukutis
Kukutis beveik išimtinai maitinasi gyvūniniu maistu, daugiausia vabzdžiais ir jų lervomis. Jo pagrindinį racioną sudaro mėšlavabaliai, kurkliai, grambuolių lervos, skėriai bei kiti didesni vabzdžiai, kuriuos jis suranda vaikštinėdamas ant žemės. Naudodamas ilgą ir ploną, šiek tiek lenktą snapą, kukutis gali lengvai pasiekti vabzdžius dirvoje, po lapais ar įvairiuose plyšiuose. Šis paukštis yra naudingas žemės ūkiui, nes sunaikina daug kenkėjų, ypač grambuolių lervas, kurios minta augalų šaknimis. Retais atvejais kukutis geba misti smulkiais bestuburiais ar kitais dirvoje gyvenančiais gyvūnais, tačiau vabzdžiai visada sudaro didžiąją jo mitybos dalį.
Kokius garsus skleidžia kukutis
Kukutis skleidžia unikalius ir lengvai atpažįstamus garsus. Pagrindinis jo balsas – ritmiškas, giedantis garsas, kuris dažnai apibūdinamas kaip „up-up-up“. Ši giesmė yra gili ir rezonuojanti, girdima iš toli, ypač veisimosi sezono metu, kai patinai kviečia pateles ir pažymi savo teritoriją.
Be pagrindinės giesmės, kukutis gali skleisti ir kitokius garsus. Pavojų pajutęs, jis išleidžia šaižius, trumpus ir aštresnius garsus, kurie įspėja kitus paukščius apie plėšrūną ar gresiantį pavojų. Taip pat jaunikliai, esantys lizde, gali cypsėti, kai prašo maisto, arba reaguoti į grėsmę.
Kukučio giesmė yra ne tik svarbi komunikacijos priemonė, bet ir savotiškas skiriamasis jo bruožas, pagal kurį jį nesunku atpažinti gamtoje.
Kodėl kukutis vadinamas Dzūkijos krašto paukščiu
Kukutis buvo išrinktas Dzūkijos paukščiu dėl kelių svarbių priežasčių, susijusių su šio paukščio paplitimu ir ryšiu su pietiniu Lietuvos regionu. Tai dažnas paukštis Dzūkijos regionuose, ypač pietinėse ir rytinėse Lietuvos dalyse, kur aptinkama didžiausia kukučio populiacija šalyje. Dzūkijoje šis paukštis dažnai pasirenka kaip buveinę atviras pievas, ganyklas ir miškų pakraščius – tai tinkamos vietos jo gyvenimui.
Dzūkijoje kukutis tapo svarbiu gamtos simboliu. Vietos gyventojai (ypač dzūkai) jį vertina ir gerbia, nes šis paukštis yra ne tik puošni kraštovaizdžio dalis, bet taip pat ir labai svarbus žemės ūkiui, nes, kaip jau minėta, naikina daugybę augalams kenkiančių vabzdžių.
Įdomūs faktai apie kukutį
- Dzūkai dėl specifinio jo balso kukutį kartais vadina „žydo gegute“. Šis paukštis taip pat yra išrinktas Izraelio nacionaliniu paukščiu, nepaisant to, kad Senajame Testamente jis įvardijamas kaip nekošerinis gyvūnas, kartu su ereliais, grifais, pelėdomis ir kitais plėšriais paukščiais.
- Šis paukštis nepasižymi švariu lizdu. Kukučiai neišrenka jauniklių išmatų, todėl jų lizdą galima surasti pagal stiprų ir nemalonų sklindantį kvapą nuo jo. Tačiau, ši savybė padeda atbaidyti plėšrūnus nuo lizdo.
- Kukutis Lietuvoje aptinkamas netolygiai, dažniau pietinėje ir rytinėje šalies dalyse, o Dzūkija išsiskiria didžiausia šių paukščių populiacija. Europoje gausiausios kukučių populiacijos yra Viduržemio jūros regiono šalyse.
- Lietuviškas pavadinimas „kukutis“, dzūkiškas „kukucis“, o taip pat angliškas „Hoopoe“ ir lotyniškas „Upupa epops“ kilo iš jų skambaus ir toli girdimo giesmės skambesio „up-up-up“. Dzūkijoje šis paukštis dar vadinamas „lupučiu“ arba „tutliu“.
- Kai kuriose kultūrose kukutis laikomas laimės ir gerovės simboliu, o kai kuriose šalyse jis yra nacionalinis paukštis. Tikima, jei išgirdote skambant kukčio giesmę prieš išspaudžiant vyną, tuomet sulauksite gero derliaus kitais metais.
- Kukučiai paplitę net Indijoje ir buvo užfiksuoti Everestų kalnuose, esant beveik 8 kilometrų aukštyje.
- Prie besimaitinančio kukučio žmonės gali priartėti gana arti, nes jie nelabai kreipia dėmesį į juos. Sutrikdyti jie pakyla į orą, o nusileidę visada išskleidžia galvos keterą.
- Kukučiai dažniausiai žiemoja atogrąžų Afrikoje, kartais Pietų Europoje.
Šaltiniai:
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.