Upinė žuvėdra (Sterna hirundo) grakščiai „irkluoja“ danguje, demonstruodama savo ilgus, kampuotus sparnus ir veisimosi sezono metu pilkšvą pilvuką, juodą galvos kepurę ir raudoną snapelį. Skrendant ore ji greitai neria link vandens, gaudydama žuvis tiesiai po vandens paviršiumi. Žuvėdros yra socialūs paukščiai, kurie ieško maisto grupėmis ir peri kolonijomis ant žemės. Šiame straipsnyje supažindinsime su dažniausiai Lietuvoje sutinkamos upinės žuvėdros rūšies ypatybėmis.
Upinė žuvėdra – pagrindiniai faktai
Dydis | Apie 35 cm |
Svoris | Apie 100-120 g |
Veisimosi sezonas | Balandžio-birželio mėn. |
Gyvenimo trukmė | Apie 9-10 metų |
Buveinė | Vandens telkiniai, ežerai, upės |
Mėgstamiausias maistas | Žuvys, maži vandens bestuburiai |
Grėsmės | Buveinių nykimas |

Kaip atpažinti žuvėdros patelę, patiną bei jauniklį
Žuvėdros patinas ir patelė veisimosi sezono metu atrodo labai panašiai, tad juos atskirti vizualiai sunku. Abiejų lyčių paukščiai turi juodą kepurėlę ant galvos, raudonai oranžinį snapą su juodu galiuku, šviesiai pilkas viršutines ir baltas apatines kūno plunksnas. Kojos taip pat ryškiai raudonai oranžinės. Patinai paprastai būna šiek tiek didesni, tačiau šis skirtumas vos pastebimas. Veisimosi laikotarpiu patinas užtikrina teritorijos gynimą ir maisto aprūpinimą patelei. Tai gali būti vienas iš būdų, kaip atskirti patiną ir patelę pagal elgesį.
Ne veisimosi sezono metu tiek patino, tiek patelės išvaizda pasikeičia. Snapas tampa beveik visiškai juodas arba tamsiai raudonas, o juoda kepurėlė ant galvos sumažėja. Lieka tik balta kakta su juoda linija, einančia nuo akių iki pakaušio. Kojos taip pat patamsėja, o bendra kūno plunksnų spalva tampa blankesnė, su mažesniu kontrastu tarp viršutinės ir apatinės kūno dalies. Ne veisimosi metu atskirti patiną ir patelę iš išvaizdos tampa beveik neįmanoma.
Jaunikliai savo išvaizda gerokai skiriasi nuo suaugusių upinių žuvėdrų. Jie turi tamsų snapą su rausvu pagrindu. Jų galva dėmėta, su maišytomis juodos, pilkos ir baltos spalvų plunksnomis. Viršutinė kūno dalis yra rusvai pilkos spalvos, o sparnų kraštai – tamsesni, suteikiantys margą išvaizdą. Uodega yra trumpesnė ir mažiau išsišakojusi nei suaugusių paukščių. Jauniklių kojos yra blyškiai oranžinės arba rausvos spalvos ir tamsėja jiems augant.

Žuvėdros veisimosi sezonas
Žuvėdrų veisimosi sezonas dažniausiai prasideda pavasarį, nuo balandžio mėnesio. Šie paukščiai buriasi į kolonijas pakrantėse, salose ar netoli vidaus vandenų, ežerų ir upių. Lizdus dažniausiai jie suka ant lygaus, atviro paviršiaus, pavyzdžiui, smėlėtose pakrantėse, žvyruotose vietose ar pelkėse, dažnai didelėse kolonijose, kad lengviau apsisaugotų nuo plėšrūnų.
Žuvėdrų piršlybos ir gundymai prasideda nuo šokių ore. Skrydžio metu patinas pritūpia, o patelė praskrenda virš jo, kol abu zigzagais nusileidžia ant žemės. Tuoktuvės toliau tęsiasi ant žemės. Patinas palenkia žemyn galvą ir laiko sparnus atitrauktus nuo kūno, bei nuleistus žemyn. Tuomet jis vaikšto aplink patelę, kuri galvą kilnoja aukštyn. Vėliau jaunikis patinkančiai patelei siūlo maisto, kol galiausiai maitina beveik vien tik ją. Taip užsimezga stiprus poros ryšys.
Nors šios žuvėdros yra socialiūs paukščiai, bet jos agresyviai gina savo teritoriją. Įsibrovusius paukščius pirmiausia pasitinka „sulinkusia laikysena“; kai galva palenkta žemyn, o sparnai nuleisti ir išskleisti. Jei agresyvi laikysena nepadeda, žuvėdros puola bet kokį įsibrovėlį, nesvarbu, ar tai būtų jauniklis, ar kitas suaugęs paukštis. Jei veisimosi metu į koloniją patenka žmonės, tuomet žuvėdros neria tiesiai į juos, kimba į viršugalvį ir net tuštinasi ant jų.

Kur žuvėdra gyvena ir suka lizdus
Upinė žuvėdra gyvena pakrančių zonose, upių, ežerų ir pelkių teritorijose. Šie paukščiai dažniausiai aptinkami netoli seklumų, kur gausu žuvies – pagrindinio jų maisto šaltinio. Veisimosi metu žuvėdros renkasi smėlėtas paplūdimio zonas, žvyruotas pakrantes, salas. Jos gali perėti prie didelių ežerų ir upių, o kartais naudojasi dirbtinėmis struktūromis, pavyzdžiui, plaukiojančiomis platformomis.
Žuvėdros lizdus suka kolonijose ir dažnu atveju kasmet sugrįžta į tas pačias perėjimo vietas. Jos lizdas yra paprasta duobutė žemėje, dažniausiai iškasama atviroje, lygaus paviršiaus vietoje, kur beveik nėra augmenijos. Abu tėvai dalyvauja lizdo sukime, iškloja duobutę žolėmis, jūros dumbliais, kriauklėmis ar mažais akmenukais.
Patelė deda 2–3 kiaušinius, kurie yra gerai maskuojami. Kiaušiniai paprastai būna šviesiai rusvi arba gelsvi, su tamsesnėmis dėmelėmis ar taškeliais, todėl juos sunku pastebėti plėšrūnams. Perėjimas trunka apie 21–25 dienas. Svarbu paminėti, kad abu tėvai paeiliui peri kiaušinius.

Kaip skamba žuvėdros skleidžiamas balsas
Žuvėdros skleidžia aštrius, skardžius garsus, kurie dažniausiai apibūdinami kaip „kirr“ arba „kikik“. Jų balsas yra garsus, ypač per veisimosi sezoną, kai paukščiai gina lizdus ar bendrauja su savo partneriais. Dažnai girdimi įspėjamieji šauksmai, kai žuvėdros puola potencialius įsibrovėlius ar plėšrūnus. Skrydžio metu jų garsai būna trumpi, pasikartojantys šūksniai, kurie gali būti naudojami komunikacijai tarp grupės narių.
Kuo maitinasi ir kur žiemoja žuvėdra
Žuvėdros pagrindinė dieta apima mažas žuvis, tokias kaip karšiai, lynai, ešeriai ir kitas seklumose gyvenančias žuvų rūšis. Upinės žuvėdros medžioja, skrisdamos virš vandens paviršiaus ir neria po vandeniu, kad pagautų grobį. Be žuvies, jos taip pat gali valgyti smulkius vėžiagyvius, vabzdžius ir kitus mažus vandens gyventojus.
Žuvėdros Lietuvoje žiemą nepasilieka. Rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais jos migruoja į šiltesnius regionus. Dažniausiai į pietus, į Vakarų Europą ir Afrikos šiaurės dalis, kur oro sąlygos yra palankesnės ir maisto yra daugiau. Lietuvoje jos grįžta pavasarį apie kovą ar balandį, kai sušyla orai ir jos gali veistis.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/zuvedriniai/
- https://www.allaboutbirds.org/guide/Common_Tern/id
- https://ebird.org/species/comter
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.