Šinšila – pūkuotas naminukas su išskirtinio grožio kailiu

Turinys

Šinšila yra vienas žavingiausiųjų graužikų, kuris dėl savo neįtikėtinai minkšto kailio, žaismingo charakterio ir nepaprastos išvaizdos yra itin populiarus naminis gyvūnėlis. Šie nakties gyvūnai, kilę iš Pietų Amerikos Andų kalnų, namuose tampa ištikimais draugais, galinčiais džiuginti savo šeimininkus iki 20 metų. Nors šinšilų priežiūra reikalauja tam tikrų žinių ir atsidavimo, jų unikalus charakteris ir nepaprasta išvaizda su kaupu kompensuoja visas pastangas.

Šinšilos natūraliai gyvena Čilės, Peru, Bolivijos ir Argentinos Andų kalnuose, aukštumose nuo 3000 iki 5000 metrų virš jūros lygio. Ten jos prisitaikė prie šalto, sausringo klimato ir gyvenimo uolėtose vietovėse. Dėl intensyvios medžioklės (dėl vertingo kailio) šinšilos laukinėje gamtoje tapo labai retos ir šiuo metu yra saugomos. Tačiau namuose auginamos šinšilos yra dauginamos jau kelias kartas ir puikiai prisitaikė prie gyvenimo su žmogumi.

Šinšila – pagrindiniai faktai

Savybė	Informacija
Dydis	22–38 cm kūno ilgis, 8–17 cm uodega
Svoris	400–800 g (patelės paprastai didesnės)
Veisimosi sezonas	Bet kuriuo metu namuose (gamtoje žiemą–pavasarį)
Gyvenimo trukmė	15–20 metų (rekordas – 29 metai)
Buveinė	Andų kalnai (natūrali), namų narveliai (augintinio)
Mėgstamiausias maistas	Šienas, granulės, žalieji pašarai
Grėsmės	Karštis, drėgmė, stresas, netinkamas maistas

Kaip atrodo šinšila

Šinšila pasižymi kompaktišku, apvaliu kūnu ir didelėmis apvaliomis ausimis, kurios padeda reguliuoti kūno temperatūrą ir suteikia puikią klausą. Jos akys yra didelės, tamsios ir labai išraiškingos, pritaikytos naktiniam matymui. Viena iš labiausiai įspūdingų šinšilų savybių yra jų neįtikėtinai tankus kailis – iš vieno folikulo auga iki 60 plaukelių (žmogaus galvoje – tik vienas)!

Šinšilos kailio spalva gali būti įvairi. Natūrali spalva yra pilka su baltesnėmis pilvo dalimis (standartinė spalva). Veislinės šinšilos gali būti juodos (ebony), baltos, smėlio spalvos (beige), violetinės, safyro ir daug kitų spalvų variantų. Jų uodega yra pūkuota ir padeda išlaikyti pusiausvyrą.

Patelės yra gerokai didesnės ir sunkesnės nei patinai – tai įprasta graužikams savybė. Patelės dažnai būna dominuojančios porose. Šinšilos turi labai stiprius užpakalinius kojų raumenis, leidžiančius joms pašokti iki 1,8 metro aukščio.

Šinšilos charakteris ir elgesys

Tai yra naktiniai ar sutemų gyvūnai, reiškia, kad jos yra aktyviausios vakarais ir ankstų rytą. Dieną jos daugiausia miega, todėl turintys intensyvų dienos ritmą žmonės gali tobulai sugyventi su šiuo pūkų kamuoliuku. Tačiau vakarais šinšila pabunda ir tampa labai energinga, žaisminga ir smalsi.

Šie graužikai yra gana atsargūs ir jiems reikia laiko, kad priprastų prie naujo šeimininko. Kai kurios šinšilos yra draugiškesnės ir mėgsta bendrauti, kitos – atsargesnės ir nekenčia per daug dėmesio. Jos nebūtinai mėgsta būti laikomos ant rankų, bet mielai bendrauja savo sąlygomis – gali bėgioti aplinkui, šokinėti ant šeimininko ir priimti skanėstus.

Šinšilos yra labai tylos gyvūnai, bet gali skleisti įvairius garsus. Jos cypčioja bendraudamos viena su kita, gali urgzti ar net švilpti, kai yra susijaudinusios. Išsigandusios ar supykusios šinšilos gali garsiai čirškėti dantimis arba net „loti“ – tai gana įspūdingas garsas tokiam mažam gyvūnėliui.

Socialumas priklauso nuo individualių charakterio bruožų. Kai kurios šinšilos mėgsta gyventi poromis ar grupėmis, kitos geriau jaučiasi vienos. Jei norite laikyti kelias šinšilas, geriausia jas supažindinti dar jaunystėje. Suaugusių šinšilų supažindinimas gali būti sudėtingas ir reikalauja laiko bei kantrybės.

Kokios laikymo sąlygos šinšilai reikalingos?

Šinšilai reikalingas didelis, erdvus narvas – minimalus dydis vienai šinšilai yra 90 x 60 x 60 cm, bet kuo didesnis, tuo geriau. Idealus narvas turėtų būti aukštas su keliais lygiais, lentynomis, kopėčiomis ir platformomis, nes šinšilos mėgsta šokinėti ir lipti.

Narvo konstrukcija turėtų būti metalinė su nedideliais tarpais tarp strypų (ne didesniais kaip 1–1,5 cm), kad šinšila negalėtų pralįsti ar įstrigti. Plastikiniai narveliai netinka, nes šinšilos graužia viską, kas pasitaiko jų kelyje. Narvo dugnas gali būti kietas paviršius, tačiau ne grotelės, kad apsaugotų šinšilų letenėles nuo sužeidimų.

Temperatūra yra itin svarbi šinšilų priežiūroje. Šie gyvūnai yra prisitaikę prie šalto kalnų klimato ir idealiai jaučiasi esant 15–21 °C temperatūrai. Viršijus 25 °C, šinšila gali patirti šilumos smūgį, kuris gali būti mirtinas. Todėl karštomis vasaros dienomis būtinas vėdinimas, kondicionavimas arba vėsinimo priemonės.

Narvas turėtų būti laikomas vėsioje, gerai vėdinamoje, bet be skersvėjų vietoje, atokiau nuo tiesioginių saulės spindulių ir triukšmingų garsinių šaltinių. Drėgmė taip pat turėtų būti saikinga – idealiai apie 30–50 %, nes per didelis drėgnumas gali pakenkti šinšilos kailiui.

Šinšila: kokios laikymo sąlygos jai reikalingos?

Šinšilos narvo įranga

Šinšilai būtinas specialus smėlio vonios indas. Kadangi šinšilos negali mirkti vandenyje (jų kailis per tankus ir džiūsta labai lėtai), jos savo kailį valo „prausdamosi“ specialiame vulkaniniame smėlyje arba dulkėse. Šią vonelę reikėtų įdėti į narvelį 2–3 kartus per savaitę maždaug 10–15 minučių. Stebėti šinšilą besimaudančią smėlyje yra tikras malonumas – jos raitosi, verčiasi ir atrodo neįtikėtinai laimingos.

Šinšilai reikalingas namelis ar urvelis, kur ji galėtų pasislėpti ir jaustis saugiai. Tai gali būti medinė dėžutė, specialus keramikinis namelis arba bet koks kitas prieglobstis. Hamakai, tuneliai ir įvairūs žaislai taip pat praturtina šinšilos aplinką ir skatina fizinį aktyvumą.

Būtinas aukštos kokybės šieno stovas, kuriame šienas būtų prieinamas bet kuriuo metu. Taip pat reikalingas maisto dubuo ir geriamojo vandens buteliukas (geriau nei dubuo, kad vanduo būtų švarus). Šinšilos labai mėgsta graužti, todėl narvui reikalingi specialūs graužiami žaislai – mediniai blokeliai, šakelės, mineraliniai akmenėliai.

Kuo minta šinšila

Šinšilos yra griežti žolėdžiai, o jų virškinamoji sistema pritaikyta labai specifiniam maistui. Pagrindą turi sudaryti neribotai prieinamas aukštos kokybės pievų šienas (motiejukai, paprastoji šunažolė). Šienas būtinas ne tik maistinėms medžiagoms, bet ir dantų nusidėvėjimui bei virškinimo sveikatai. Šinšilos graužia šieną visą parą.

Antroji svarbi raciono dalis – specializuotos šinšilų granulės. Jos turėtų būti aukštos kokybės, su dideliu skaidulų kiekiu (18–20 %) ir nedideliu baltymų kiekiu (16–20 %). Suaugusi šinšila per dieną suvartoja apie 1–2 valgomuosius šaukštus granulių. Nereikėtų maitinti kitų graužikų ar triušių pašarais – šinšiloms reikalingas specialus maistas.

Šviežių žaliųjų pašarų galima duoti kaip papildomą pašarą, bet labai saikingai. Tinka lapinės salotos, petražolės, žirnių ankštys, kalendros, agurko gabalėliai. Naujas daržoves reikia įvesti po truputį, stebint, ar nekyla virškinimo problemų. Per daug šviežių daržovių gali sukelti viduriavimą.

Skanėstai turėtų būti duodami labai retai ir saikingai – pernelyg daug saldumynų gali sukelti nutukimą ir kitas sveikatos problemas. Tinkami skanėstai: džiovinti vaisiai (be pridėtinio cukraus), džiovinta morkas (labai retai), specialūs šinšilų skanėstai. Griežtai draudžiama: šokoladas, saldainiai, mėsa, pieno produktai, riešutai, avokadai.

Švaraus, šviežio vandens prieiga turi būti užtikrinta visada. Vanduo turėtų būti keičiamas kasdien.

Šinšila: sveikata ir ligos

Šinšilos yra gana tvirtos sveikatos gyvūnai, jei laikomos tinkamomis sąlygomis. Tačiau, kaip ir bet kuris naminis gyvūnas, jos gali susirgti. Dažniausios šinšilų problemos apima virškinimo sistemos sutrikimus, dantų problemas, kailio infekciją ir šilumos smūgį.

Virškinimo problemos dažnai kyla dėl netinkamo maitinimo – per mažai skaidulų, per daug saldumynų ar riebaus maisto. Simptomai: viduriavimas, išpūstas pilvas, mažas apetitas. Prevencija – tinkama mityba su daug šieno.
Dantų problemos atsiranda, kai šinšilos dantys per greitai auga ir netinkamai nusidėvi. Šinšilų dantys auga visą gyvenimą, todėl joms būtina nuolat kažką graužti. Simptomai: mažas apetitas, seilėtekis, problemos maitinantis. Prevencija – pakankamas šieno kiekis ir graužiami žaislai.
Kailio infekciją gali sukelti drėgmė, nešvarus narvas ar netinkamas smėlis voniai. Kailis tampa riebus, susivėlęs arba netgi išplinka. Prevencija – reguliarus smėlio vonios naudojimas, sausos auginimo sąlygos.
Šilumos smūgis yra rimčiausia grėsmė. Simptomai: sunkus kvėpavimas, gulėjimas ant šono, raudonos ausys, letargija. Tai gali būti mirtina, todėl būtina nedelsiant vėsinti šinšilą ir kreiptis į veterinarą.

Reguliarus svorio ir elgesio stebėjimas padeda anksti pastebėti problemas. Rekomenduojama kasmet atlikti profilaktinį veterinarijos patikrinimą pas egzotinių gyvūnų specialistą.

Kaip veisiama šinšila

Šinšil lytiškai subręsta 7–9 mėnesių amžiaus. Jei neketinate veisti, geriau nelaikykite patelių ir patinų kartu, nes veisimas namuose reikalauja daug žinių. Nėščios patelės nėštumas trunka apie 111 dienų – tai vienas ilgiausių graužikų nėštumų.

Vadoje paprastai gimsta 1–6 jaunikliai (dažniausiai 2–3). Jaunikliai gimsta jau padengti plaukais, atsimerkę ir gali judėti po kelių valandų. Jie žinda apie 6–8 savaites, bet jau po kelių dienų pradeda ragauti šieną ir granules.

Šinšila: prieš įsigyjant apgalvokite

Nors šinšilos yra žavūs pūkuoti augintiniai, jų auginimas tikrai ne kiekvienam. Štai kelios priežastys, kodėl reikėtų rimtai apsvarstyti prieš įsigyjant šinšilą:

Ilgas gyvenimo tarpsnis – šinšila gali gyventi 15–20 metų, todėl tai ilgalaikė atsakomybė, kuri apima finansines išlaidas ir laiko investiciją.
Naktinis aktyvumas – šinšila yra aktyvi vakarais ir naktį, o dieną miega. Tai gali būti problema, jei narvas laikomas miegamajame.
Temperatūros jautrumas – šinšilos negali gyventi karštoje aplinkoje. Vasarą gali prireikti kondicionavimo, o tai papildomos išlaidos.
Graužimas – šinšilos graužia viską, todėl leisdami ją laisvai vaikščioti, turite būti labai atsargūs dėl elektros laidų, baldų ir kitų daiktų.
Kailio plikimas – kai šinšila išsigąsta ar jaučia pavojų, ji gali „numesti“ kailio kuokštą. Kailis vėliau atauga, bet atrodo nejaukiai.
Specialūs poreikiai – šinšiloms reikia specialaus maisto, smėlio vonios, didelio narvo ir veterinaro, išmanančio egzotinius gyvūnus.
Netinka šeimoms su mažais vaikais – šinšilos yra trapūs gyvūnai, kuriems reikia ramios aplinkos. Jos nekanda, bet gali išsigąsti triukšmo ir per grubaus elgesio.

Įdomūs faktai apie šinšilą

Tankiausias kailis pasaulyje – šinšila turi tankiausią kailį iš visų sausumos žinduolių. Viename kvadratiniame centimetre gali būti iki 20 000 plaukelių.
Bejėgės gamtoje – laukinės šinšilos Andų kalnuose yra beveik išnykusios dėl intensyvios medžioklės XIX–XX amžiuose. Jos dabar griežtai saugomos.
Kailis neturi kvapo – šinšilų kailis nepalaiko bakterijų, todėl jis neturi jokio kvapo, todėl tai itin švarūs naminiai gyvūnėliai.
280 kaulų kūne – šinšilos skeletas turi daug kaulų, todėl jos yra labai lanksčios ir gali pralįsti pro neįtikėtinai mažas angas.
Gyvenimas aukštumose – natūralioje buveinėje šinšilos gyvena iki 5000 metrų aukštyje, kur oras yra retas ir šaltas.
Emocijų raiška – šinšilos bendrauja įvairiais garsais ir gali išreikšti džiaugsmą, baimę, nepasitenkinimą ir net „giedoti“ vakarais.
Istorinė vertė – kadaise šinšilų kailis buvo toks vertingas, kad vieną paltą galėjo įpirkti tik labai turtingi žmonės. Šiandien daugelyje šalių laukinių šinšilų medžioklė griežtai uždrausta.

Šinšila – tai išskirtinis augintinis, kuris gali tapti nuostabiu šeimos nariu tinkamiems žmonėms. Prieš įsigydami šinšilą, įsitikinkite, kad galite užtikrinti jai optimalias sąlygas ir esate pasirengę ilgalaikei atsakomybei. Tinkamai prižiūrima šinšila atsilygina savo žavingu charakteriu ir gali džiuginti jus daugiau nei dešimtmetį.

Šaltiniai:

Šinšila – pūkuotas egzotiškas naminukas su išskirtinio grožio kailiu. Ar sunku ją auginti?