Vieversys, tiksliau dirvinis vieversys (Alauda arvensis), – tai vienas žymiausių ir mylimiausių Lietuvos paukščių, kurio giesmė simbolizuoja pavasario pradžią ir naujo gyvenimo atgimimą. Šis nedidelis paukštelis, pakilęs į dangų, sugeba užlieti visą aplinką tokia gražia ir skambančia giesmę, kad sustabdo praeivius ir verčia pakelti akis į dangų. Vieversio balsas – tai tikras gamtos stebuklas, kurį daugelis poetų ir rašytojų įamžino savo kūriniuose.
Lietuvoje vieversys paplitęs beveik visur – nuo pajūrio pievų iki laukų ir ganyklų, nuo žemės ūkio plotų iki atvirų pievų. Šis paukštis mėgsta atviras erdves su žema augmenija, kur gali laisvai bėgioti žeme ieškodamas maisto ir saugiai įsirengti lizdą. Vieversys yra tikras laisvės simbolis, nes jam reikia platybių – tiek žemėje, tiek danguje.
Vieversys – pagrindiniai faktai
| Savybė | Informacija |
| Dydis | Apie 16–18 cm |
| Svoris | Apie 30–45 g |
| Veisimosi sezonas | Kovo–liepos mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Apie 3–4 metai |
| Buveinė | Pievos, laukai, ganyklos |
| Mėgstamiausias maistas | Vabzdžiai, sliekai, sėklos |
| Grėsmės | Intensyvus žemės ūkis, plėšrūnai, buveinių nykimas |
Kaip atpažinti vieversio patelę, patiną bei jauniklį
Vieversio patinas išsiskiria sodria ruda spalva viršuje su tamsesniais dryžiais, kurie padeda maskuotis žemėje. Krūtinė ir kaklas šviesūs, gelsvai balti, su ryškiomis tamsiai rudomis juostomis, kurios tęsiasi iki šonų. Galvoje matomas gelsvai baltas „antakis“, kuris driekiasi nuo snapo iki pakaušio. Sparnai ilgi, o uodega gana trumpa su baltais kraštais, kurie gerai matomi skrydžio metu. Patinas yra tas, kuris gieda danguje, pakildamas į aukštybes.
Vieversio patelė yra labai panaši į patiną, tačiau jos spalvos šiek tiek blankesnės ir mažiau kontrastingos. Krūtinės dryžiai gali būti ne tokie ryškūs, o bendras atspalvis kiek pilkesnis. Patelės elgsena kuklesnė – jos retai skraido aukštai ir daug laiko praleidžia žemėje, ieškodamos maisto arba slėpdamosi augmenijoje, ypač kai veisiasi.
Jaunikliai gimsta pūkuoti, su užmerktomis akimis ir visiškai priklausomi nuo tėvų. Vėliau jie apauga plunksnomis, kurios primena suaugusiųjų spalvas, bet yra dar blankesnės ir labiau dėmėtos. Ant viršaus dominuoja rusvai gelsvos spalvos su tankiais tamsesniais dryžiais, o krūtinėje dėmės smulkesnės ir labiau išsibarsčiusios. Snapas gelsvai rožinis, kojos šviesiai rožinės.
Vieversio veisimosi sezonas
Veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda anksti – jau kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje, kai tik pirmieji pavasario spinduliai sušildo žemę. Patinai grįžta iš žiemojimo vietų anksčiau nei patelės ir iš karto pradeda užimti teritorijas bei giedoti. Jų giesmė danguje – tai ne tik muzika, bet ir aiškus signalas kitiems patinams, kad teritorija jau užimta.
Lizdas statomas tiesiog žemėje, tarp žolių, grūdų pasėlių ar pievų žalioje augmenijoje. Patelė įrengia nedidelę duobutę ir iškloja ją sausomis žolėmis, šakelėmis, kartais arklio arba karvės plaukais. Lizdas labai gerai užmaskuotas ir sunkiai pastebimas net iš arti. Vieta renkama atsargiai – svarbu, kad būtų pakankamai augmenijos apsaugai, bet kartu matytųsi aplinkinė teritorija.
Patelė deda 3–5 kiaušinius, kurie būna pilkšvai balti su rusvomis dėmelėmis ir taškeliais. Inkubacija trunka apie 11–14 dienų, ir šiuo metu patelė retai palieka lizdą, o patinas saugo teritoriją ir atneša maisto. Abu tėvai aktyviai dalyvauja jauniklių auginime – maitina juos smulkiais vabzdžiais, sliekais ir kitais baltymingais grobiais. Jaunikliai lizde būna apie 9–12 dienų, bet ir išėję iš lizdo dar kelias savaites priklauso nuo tėvų globos.
Vieversiai per sezoną gali turėti dvi vadas – pirmąją ankstyvą pavasarį, antrąją – birželio ar liepos mėnesiais. Tai padeda kompensuoti aukštą jauniklių mirtingumą, kurį sukelia intensyvus žemės ūkis, plėšrūnai ir oro sąlygos.
Kuo maitinasi vieversys
Vieversio mityba yra įvairi ir labai priklauso nuo sezono bei prieinamo maisto. Pavasarį ir vasarą pagrindinę raciono dalį sudaro gyvūninis maistas – smulkūs vabzdžiai, jų lervos, vorai, sliekai, moliuskai. Vieversys labai mėgsta skraidančius vabzdžius, tokius kaip žiogus, amarų lervas, muselių ir uodų suaugėlius. Sliekai yra ypač svarbi maisto dalis, nes juose daug baltymų, kurio reikia augantiems jaunikliams.
Vieversys ieško maisto tiesiog vaikščiodamas ar bėgiodamas žeme, greitais judesiais snapu graibydamas tai, ką suranda tarp žolės ar dirvožemio paviršiuje. Jis taip pat gali kapstytis žemėje, ieškodamas giliau pasislėpusių lervų ar sliekų. Šis paukštis yra labai aktyvus ir didžiąją dienos dalį praleidžia ieškodamas maisto.
Rudenį ir žiemą, kai vabzdžių sumažėja, vieversiai persiorientuoja į augalinį maistą – lesa įvairių žolių sėklas, grūdus, kartais žalias augalų dalis. Prieš migraciją šie maisto šaltiniai padeda sukaupti riebalų atsargas, būtinas ilgai kelionei į šiltesnius kraštus.
Kokius garsus skleidžia vieversys
Vieversio giesmė yra viena gražiausių ir labiausiai atpažįstamų gamtoje. Jo balsas pasižymi nepaprastu melodingumu, turtingumu ir ištvermingumu. Patinai gieda pakildami į didelį aukštį – kartais net 50–100 metrų, kur jie spiraliniais ratais kyla vis aukštyn, o nusileisdami skleidžia sudėtingą, nuolat kintančią giesmę, kurioje susipina trelės, virpėjimai, švilpimas ir melodingos sekos.
Giesmė gali trukti net kelis minutes be pertraukos – tai tikras ištvermės testas, reikalaujantis daug energijos. Gieda tik patinai, ir jie tai daro ne tik ankstyvais rytais, bet ir visa diena, ypač veisimosi sezono metu. Giesmės funkcijos – pritraukti pateles, pasižymėti teritoriją ir įspėti konkurentus.
Įdomu tai, kad kiekvienas vieversys turi savitą giesmės variantą, kurį jis lavina per gyvenimą. Jaunikliai mokosi giedoti iš suaugusiųjų, bet laikui bėgant kuria savo unikalią versiją. Mokslininkai apskaičiavo, kad vieno vieversio repertuare gali būti kelios dešimtys skirtingų garsinių motyvų, kuriuos jis derina įvairiais būdais.
Be giesmių, vieversys turi ir įspėjimo šauksmus – trumpus, aštrius „čirp“ ar „čiuk“ garsus, kuriuos jis skleidžia pajutęs pavojų. Šie signalai perspėja kitus paukščius ir padeda koordinuoti elgesį, kai netoli atsiranda plėšrūnas.
Kaip atskirti vieversį nuo kitų paukščių
Vieversį nuo kitų panašaus dydžio paukščių galima atpažinti pagal kelias ryškias ypatybes:
- Pirma, vieversys dažnai būna matomas atvirose pievose, laukuose ar ganyklose – jis labai retai tupinėja medžiuose ar krūmuose, skirtingai nei daugelis kitų paukščių giesmininkų.
- Antras svarbus požymis – tai garsus ir ilgas giedojimas danguje. Jei matote paukštį, skrendantį aukštai virš lauko ir be perstojo giedantį – tai greičiausiai vieversys.
- Išvaizda taip pat išskirtinė – vieversio nugaros spalva sodri ruda su tamsiais dryžiais, krūtinė šviesi su ryškiomis juostomis, o uodegos kraštai balti, gerai matomi skrydžio metu.
- Skrydis specifinis – sparnai ilgi ir siauri, judesiai energingi, o kylant giesmei paukštis dažnai virpina sparnais, lyg sustodamas ore.
Vieversį galima supainioti su pieviniu kalviuku (Anthus pratensis), kuris taip pat gyvena atvirose vietose ir gieda skraidydamas. Tačiau kalviukas yra mažesnis, liaunesnis, jo spalvos blankesnės, o giesmė paprastesnė ir trumpesnė. Be to, pievinis kalviukas turi ilgesnę uodegą ir smulkesnį snapą.
Vieversys žiemą
Dauguma Lietuvos vieversių yra migruojantys paukščiai ir žiemą išskrenda į šiltesnius kraštus. Migracija prasideda rugsėjį–spalį, kai maisto vis mažėja ir orai ima sparčiai vėsti. Vieversiai žiemoja Pietų Europoje, Viduržemio jūros regione, Šiaurės Afrikoje – kai kurie individai nuskrieja net iki Sacharos pietinės dalies.
Migracija vyksta naktimis, o dienomis paukščiai ilsisi ir maitinasi. Vieversiai migruoja dideliais būriais, kartais susijungdami su kitų rūšių paukščiais. Kelionė ilga ir pavojinga – daug paukščių žūva dėl blogų oro sąlygų, plėšrūnų, maisto stygiaus ar susidūrimo su pastatais.
Pavasarį vieversiai grįžta anksti – pirmieji patinai pasirodo jau kovo pradžioje ar net vasario pabaigoje, kai Lietuvoje dar gali būti sniego. Jie skuba užimti geriausias teritorijas ir pradėti veisimosi sezoną. Grįžimo laikas labai priklauso nuo oro sąlygų – šiltais metais vieversiai gali grįžti anksčiau.
Retkarčiais kai kurie vieversiai bando žiemoti Vakarų Europoje, ypač Britanijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, kur klimatas švelnesnis ir galima rasti maisto. Tačiau tai išimtis – absoliuti dauguma Lietuvos vieversių keliauja į šiltuosius kraštus.
Vieversio diena
Vieversys turi savo šventę – Tarptautinė vieversio diena (International Skylark Day) švenčiama kovo 22 dieną. Ši diena skirta atkreipti visuomenės dėmesį į šio nuostabaus paukščio apsaugą ir jo populiacijos mažėjimo problemą. Vieversio skaičius Europoje per pastaruosius dešimtmečius drastiškai sumažėjo dėl intensyvaus žemės ūkio, natūralių pievų ir ganyklų nykimo, pesticidų naudojimo ir buveinių praradimo.
O štai Lietuvoje vieversys savo dieną švenčia vasario 24-ąją – tai Šv. Motiejaus arba Vieversio diena. Ši diena siejama su vienu iš pirmųjų pavasario ženklų – vieversėlio sugrįžimu iš šiltųjų kraštų. Šis paukštis laikomas pavasario pranašu ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu.
Senoliai atidžiai stebėjo, kada sugrįžta vieversys, ir iš to sprendė apie artėjantį pavasarį. Tikėta, kad jei paukštelis parskrenda anksčiau nei vasario 24 d., dar ilgokai bus šalta. O jei vieversėlis parskrenda vėliau nei vasario 24 d., pavasaris bus ankstyvas ir šiltas.
Įdomus buvo ir paprotys, susijęs su greičiu – tikėta, kad jei nori būti labai greitas, reikia vasario 24-ąją du kartus apibėgti aplink namą, nubėgti į kaimo galą ir atgal. Tuomet būsi greitas kaip vieversys.
Atėjus krikščionybei, ši senovinė šventė buvo susieta su šv. Motiejaus, vieno iš dvylikos apaštalų, atminimo diena. Taip lietuviškoji vieversio sutikimo tradicija persipynė su krikščioniška švente ir išliko iki mūsų dienų.
Įdomūs faktai apie vieversį
- Dangaus maratoninkas. Vieversys gali giedoti skrydžio metu be pertraukos net 15–20 minučių, nuolat judėdamas ore. Tai reikalauja nepaprastų fizinių jėgų ir energijos.
- Išskirtinis balsas. Vieno vieversio giesmėje gali būti daugiau nei 50 skirtingų garsų motyvų, kuriuos jis derina vis naujais būdais. Mokslininkai teigia, kad vieversio repertuaras yra vienas turtingiausių tarp Europos paukščių.
- Ankstyvasis keleivis. Vieversys yra vienas pirmųjų pavasario migrantų, kuris grįžta į Lietuvą, kartais dar žiemos pabaigoje. Jo grįžimas simbolizuoja pavasario pradžią.
- Lizdas žemėje. Skirtingai nei daugelis paukščių, vieversys suka lizdą tiesiog žemės paviršiuje. Dėl to jis tampa labai pažeidžiamas žemės ūkio technikai ir plėšrūnams.
- Kultūrinis simbolis. Vieversys dažnai minimas literatūroje ir poezijoje kaip laisvės, džiaugsmo ir pavasario simbolis. Garsusis angų poetas Percy Bysshe Shelley parašė garsiąją odę „To a Skylark“ (Vieversiui).
- Socialus migrantas. Migracijos metu vieversiai skrenda būriais, kartais susijungdami su kitais panašaus dydžio paukščiais. Tai padeda jiems orientuotis ir apsisaugoti nuo plėšrūnų.
- Grėsmingai mažėjanti populiacija. Per pastaruosius 40 metų vieversių populiacija Europoje sumažėjo daugiau nei 50 proc. Tai viena sparčiausiai nykstančių paukščių rūšių kelianti didelį susirūpinimą gamtosaugininkams.
- Ekologinė nauda. Vieversiai sunaikina didelius kiekius žemės ūkio kenkėjų – vabzdžių lervų, sliekų ir kitų bestuburių, taip padėdami išlaikyti natūralią pusiausvyrą dirvožemyje ir augaluose.
Šaltiniai:
- https://www.vle.lt/straipsnis/vieversiniai/
- https://datazone.birdlife.org/species/factsheet/eurasian-skylark-alauda-arvensis
- https://animaldiversity.org/accounts/Alauda_arvensis/
- https://www.ebsco.com/research-starters/zoology/skylark
Nuotraukos asociatyvinės © Canva.