Maldininkas (Mantis religiosa) – vienas įspūdingiausių vabzdžių pasaulyje, dėl savo unikalios išvaizdos ir elgesio sulaukiantis ypatingo gamtos mylėtojų dėmesio. Šis nepriekaištingas medžiotojas su itin išskirtinėmis priekinėmis kojomis, primenančiomis sunertas maldai rankas (iš čia ir kilo jo pavadinimas), yra vienas seniausių vabzdžių Žemėje, egzistuojantis jau daugiau nei 150 milijonų metų.
Šiltuoju metų laiku maldininkus galima pastebėti įvairiose Lietuvos vietose – pievose, laukuose, soduose ir pamiškėse, kur jie kantriai tykoja savo grobio. Šiuos vabzdžius galite stebėti nepajudančius valandų valandas, o tada žaibišku greičiu puolančius auką. Straipsnyje aptarsime šiai vabzdžių rūšiai būdingas ypatybes bei jų gyvenimo būdą.
Maldininkas: pagrindiniai faktai
| Savybė | Informacija |
| Dydis | 5–15 cm (priklausomai nuo rūšies) |
| Svoris | 5–10 g |
| Veisimosi sezonas | Rugpjūčio–rugsėjo mėn. |
| Gyvenimo trukmė | Patelės: 6–8 mėn.; patinai: 4–6 mėn. |
| Buveinė | Pievos, krūmynai, pamiškės; pasaulyje paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą |
| Mėgstamiausias maistas | Įvairūs vabzdžiai, ypač musės, žiogai, drugiai, o didesnės rūšys gali sugauti mažus driežus ir varles |
| Grėsmės | Buveinių nykimas, pesticidai, klimato kaita, natūralūs priešai (paukščiai, driežai, vorai) |
Kaip atpažinti maldininko patelę, patiną bei jauniklius
Maldininkų pasaulyje egzistuoja ryškus lytinis dimorfizmas, leidžiantis lengvai atskirti pateles nuo patinų, o jaunikliai turi savo išskirtines savybes.
Maldininko patelė yra didesnė ir masyvesnė už patiną, jos ilgis gali siekti 5–15 cm priklausomai nuo rūšies. Patelių pilvelis yra platesnis ir pilnesnis, ypač po apvaisinimo, kai jame formuojasi kiaušiniai. Jų išorinė spalva dažniausiai būna žalia arba ruda, priklausomai nuo aplinkos, kurioje gyvena. Patelių sparnai dažnai būna trumpesni nei kūnas, todėl jos rečiau skraido nei patinai.
Maldininko patinas yra smulkesnis, plonesnis ir lengvesnis už patelę. Jų kūno ilgis paprastai siekia 4–10 cm. Patinų sparnai dažniausiai ilgesni nei kūnas, o tai leidžia jiems geriau skraidyti ir lengviau rasti pateles. Patinų kūno struktūra yra labiau prisitaikiusi greitam judėjimui – jie judresni ir vikresni, tai padeda jiems išvengti patelių kanibalizmo po poravimosi.
Jaunikliai (nimfos) iš kiaušinių išsirita miniatiūrinėmis suaugusiųjų kopijomis, tačiau be sparnų. Jie yra labai maži (5–10 mm ilgio) ir šviesiai žalios ar rudos spalvos. Augdami jaunikliai periodiškai neriasi iš odos ir po kiekvieno nėrimosi tampa vis didesni. Iš viso jaunikliai pereina 5–7 nėrimosi stadijas, kol tampa suaugusiais maldininkais. Paskutinėje stadijoje jiems išauga sparnai.
Maldininkų veisimosi sezonas
Maldininkų veisimosi sezonas Lietuvoje prasideda vėlyvą vasarą, dažniausiai rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Šis procesas žymus savo dramatizmu ir unikaliu elgesiu, kuris jau dešimtmečius stebina biologus.
Patinas suranda patelę sekdamas jos skleidžiamus feromonus. Artėjimo procesas yra itin atsargus – patinas priartėja prie patelės iš už nugaros ir vykdo tam tikrą „šokį“, judėdamas iš šono į šoną. Šis elgesys gali trukti nuo kelių minučių iki kelių valandų, priklausomai nuo patelės imlumo poravimuisi.
Garsiausias maldininkų veisimosi aspektas – seksualinis kanibalizmas. Maždaug 20–30 % atvejų patelė suvalgo patiną poravimosi metu arba iškart po jo. Biologai mano, kad tai yra evoliucinis pranašumas, suteikiantis patelei papildomų maistinių medžiagų kiaušinėliams vystytis. Įdomu tai, kad nors patino galva būna nupjaunama, jo kūnas gali tęsti poravimąsi, nes lytiniai organai yra kontroliuojami pilvelio ganglijų, nepriklausomų nuo galvos smegenų.
Po apvaisinimo, praėjus 1–2 savaitėms, patelė padeda kiaušinėlius į specialią putų masę. Ši masė greitai sukietėja į tvirtą, apsauginį apvalkalą (kokoną), kuris apsaugo kiaušinėlius nuo nepalankių aplinkos sąlygų ir plėšrūnų. Priklausomai nuo rūšies, viename tokiame kokone gali būti nuo 100 iki 400 kiaušinėlių. Per sezoną viena patelė gali sukurti 3–5 putų mases.
Kiaušinėliai žiemoja kokone ir išsirita kitą pavasarį, kai oro temperatūra pakyla iki 20–25°C. Tai dažniausiai vyksta balandžio–gegužės mėnesiais, o jaunikliai iškart pradeda savarankišką gyvenimą.
Kuo maitinasi maldininkas
Maldininkas yra plėšrus vabzdys, garsėjantis savo medžioklės metodais ir gebėjimu susidoroti su įvairaus dydžio grobiu. Jo mityba priklauso nuo amžiaus, dydžio ir aplinkos, kurioje gyvena.
Pagrindinis maldininko maistas yra įvairūs vabzdžiai – musės, žiogai, drugiai, tarakonai, cikados, bitės ir vapsvos. Didesnės maldininkų rūšys gali sugauti ir suvalgyti mažus driežus, varles, net mažus paukščiukus ar pelėnus. Nors maldininkai dažnai vaizduojami kaip beatodairiški plėšrūnai, jie yra išrankūs medžiotojai, pasirenkantys tinkamą grobį pagal savo dydį ir energijos poreikius.
Maldininkų medžioklės technika yra unikali vabzdžių pasaulyje. Jie naudoja maskuotę ir kantriai laukia, kol auka pati priartės. Maldininko priekinės kojos yra modifikuotos į griebimo įrankius su aštriais spygliais vidiniame paviršiuje, kurie padeda tvirtai laikyti auką. Kai grobis atsiduria tinkamu atstumu, maldininkas žaibišku greičiu (per 0,05 sekundės) ištiesia priekines kojas ir sugriebia auką. Šis judesys yra vienas greičiausių gamtoje.
Maldininkai ėda savo auką gyvą, pradėdami nuo galvos, kad neutralizuotų bet kokį pasipriešinimą. Jų stiprūs žandikauliai gali prakirsti net kiečiausius vabzdžių egzoskeletus. Iš auką sudarančių skysčių ir minkštųjų audinių maldininkas gauna reikalingus baltymus, riebalus ir angliavandenius.
Jaunieji maldininkai (nimfos) maitinasi mažesniais vabzdžiais – amarais, kolorado vabalais, mažomis muselėmis. Augdami jie pereina prie didesnio grobio.
Kokius garsus skleidžia maldininkai
Nors maldininkai dažniausiai asocijuojami su tyliais medžiotojais, jie turi savo akustinio bendravimo būdus, kurie atlieka svarbų vaidmenį jų gyvenime.
Pagrindinis maldininko skleidžiamas garsas – tai šnypštimas, kurį jie naudoja kaip gynybinį mechanizmą. Kai maldininkas jaučiasi užpultas ar suerzintas, jis pakelia priekines kojas, išskleidžia sparnus ir pradeda šnypšti, bandydamas atbaidyti galimą grėsmę. Šis šnypštimas susidaro dėl oro išleidimo per specialias kvėpavimo angas pilvelyje.
Kai kurios maldininkų rūšys gali skleisti garsą, trindamos savo pilvelio segmentus į sparnus. Šis garsas primena tylų čežėjimą ar brazdesį ir dažniausiai naudojamas poravimosi sezono metu kaip signalas potencialiems partneriams.
Mokslininkai taip pat nustatė, kad maldininkai gali girdėti ultragarsus, kurių dažnis siekia iki 100 kHz – tai daug aukštesnis dažnis nei gali girdėti žmogaus ausis (apie 20 kHz). Ši savybė leidžia jiems aptikti šikšnosparnius ir kitus plėšrūnus, skleidžiančius ultragarsus.
Įdomu tai, kad maldininkai turi vieną ausį, esančią krūtinės srityje, kuri gali aptikti garsus iš skirtingų krypčių. Tai unikalus prisitaikymas, padedantis jiems išvengti plėšrūnų ir aptikti potencialias aukas.
Maldininkas žiemą
Žiemos periodas yra kritinis išbandymas maldininkams, kadangi suaugę individai nėra prisitaikę išgyventi šaltuoju metų laiku. Jų gyvenimo ciklas yra sinchronizuotas su metų laikais taip, kad tik kiaušinėliai išgyventų žiemą.
Rudenėjant, dažniausiai spalio–lapkričio mėnesiais, suaugę maldininkai baigia veisimosi sezoną ir patelės padeda paskutinius kiaušinėlius. Po to suaugę individai žūsta nuo šalčio ar natūralių priežasčių, užbaigdami savo gyvenimo ciklą. Taigi, maldininkai priklauso vabzdžiams, kurie turi tik vieną kartą per metus.
Kiaušinėliai kokonuose yra vienintelė maldininkų gyvenimo stadija, galinti išgyventi žiemos šalčius. Kokonai, pritvirtinti prie augalų stiebų, akmenų ar kitų paviršių, yra puikiai izoliuoti nuo šalčio. Putų masė veikia kaip izoliatorius, apsaugantis kiaušinėlius nuo šalčio, drėgmės ir plėšrūnų.
Maldininkų kiaušinėliai kokonuose pereina į diapauzės būseną – tai fiziologinis procesas, kurio metu vystymasis beveik visiškai sustoja, o metabolizmas sulėtėja iki minimumo. Šiuo metu embrionai gali išgyventi temperatūrą, krintančią net iki -30 °C. Diapauzės trukmė priklauso nuo aplinkos sąlygų, ypač nuo temperatūros.
Pavasarį, kai dienos ilgėja ir temperatūra kyla, kiaušinėliai baigia diapauzę ir pradeda aktyviai vystytis. Jaunikliai paprastai išsirita balandžio–gegužės mėnesiais, kai aplinkos temperatūra stabiliai pakyla virš 20 °C. Tai užtikrina, kad jaunikliai išsiristų tuo metu, kai yra pakankamai maisto ir tinkamos sąlygos augti.
Įdomu tai, kad maldininkai demonstruoja „fazių išsidėstymą“ – kiaušinėliai toje pačioje putų masėje neišsirita vienu metu. Toks išsiritimo pasiskirstymas laike didina populiacijos išgyvenimo galimybes, nes sumažina riziką, kad visi jaunikliai žus dėl netikėto šalčio ar maisto trūkumo.
Įdomūs faktai ir ypatingi maldininkų sugebėjimai
- Trikampė galva su 3D matymu. Maldininko galva gali pasisukti 180 laipsnių kampu, o akys išsidėsčiusios trikampiu, suteikdamos stereofoninį matymą ir puikų gylio suvokimą – tai reta savybė vabzdžių pasaulyje.
- Greičiausias judesys gyvūnų karalystėje. Maldininko priekinių kojų išskleidimas, gaudant auką, yra vienas greičiausių judesių gyvūnų pasaulyje. Šis judesys trunka vos 50–70 milisekundžių, o tai yra dukart greičiau nei žmogaus akies mirktelėjimas.
- Sinchronizuotas kvėpavimas. Maldininkai gali kontroliuoti ir sinchronizuoti savo kvėpavimą medžioklės metu. Kai maldininkas ruošiasi pulti, jis gali praktiškai nustoti kvėpuoti, kad nesukeltų jokio oro judėjimo, kuris galėtų įspėti auką.
- Kamufliažo meistrai. Maldininkai yra vieni geriausių kamufliažo meistrų vabzdžių pasaulyje. Kai kurios rūšys gali ne tik pritaikyti savo kūno spalvą prie aplinkos, bet ir imituoti lapų ar žiedų formą.
- Smegenų ir kūno santykis. Maldininkų smegenys yra vienos didžiausių tarp vabzdžių, palyginti su kūno dydžiu. Jų nervų sistema yra pakankamai išsivysčiusi, kad leistų jiems mokytis iš patirties ir atsiminti vietas, kuriose jie sėkmingai medžiojo.
- Ultravioletinių spindulių matymas. Maldininkai gali matyti ultravioletinius spindulius, kurių žmogaus akis nefiksuoja. Tai padeda jiems aptikti augalus ir žiedus, kurie atspindi ultravioletinius spindulius ir pritraukia potencialias aukas.
- Kultūrinė reikšmė. Maldininkai yra reikšmingi įvairiose kultūrose. Pietų Afrikos Sanų genties folklore jie laikomi dievais, Kinijoje – drąsos ir narsumo simboliais, o kai kuriose Vidurio Europos šalyse tikima, kad maldininkas gali nurodyti kelią pasiklydusiam žmogui.
- Unikalūs jauniklių išsiritimo būdai. Kai kurios maldininkų rūšys turi unikalius jauniklių išsiritimo būdus. Pavyzdžiui, kai kurių maldininkų jaunikliai išsirita grupėmis, susikibę už rankų, ir kartu leidžiasi žemyn nuo kokono, sumažindami riziką tapti plėšrūnų aukomis.
- Seniausi fosilizuoti maldininkai. Fosiliniai įrašai rodo, kad maldininkai pradėjo evoliucionuoti prieš maždaug 150 milijonų metų, vėlyvajame Juros periode. Tai reiškia, kad jie egzistavo kartu su paskutiniais dinozaurais ir išgyveno didįjį išnykimą, kuris sunaikino 75 % visų rūšių žemėje.
Šaltiniai:
- https://www.keepinginsects.com/praying-mantis/species/european-mantis/
- https://www.colorado.edu/cumuseum/2020/12/09/european-mantis
- https://www.inaturalist.org/guide_taxa/348932
- https://www.vle.lt/straipsnis/maldininkai/
Nuotraukos asociatyvinės ©Canva.