Stirna – drovi, bet vikri bėgikė. Kuo ji dar unikali?

Stirna (Capreolus capreolus) priklauso elninių šeimai. Tai mažiausias Lietuvoje gyvenantis kanopinis žinduolis, dažnai sutinkamas įvairiose Lietuvos vietovėse. Stirnos gyvena tiek miškuose, tiek atvirose pievose, o jų gebėjimas prisitaikyti prie įvairių aplinkos sąlygų daro jas unikaliomis. Stirnų populiacija paskutiniais dešimtmečiais paaugo ir tapo neatskiriama mūsų gamtos dalimi. Šiame straipsnyje apžvelgsime stirnų gyvenimo būdą, jų elgesį bei rūšiai būdingas ypatybes.

Stirna – pagrindiniai faktai

Dydis	Kūno ilgis apie 95–135 cm; aukštis ties gogu 60–80 cm
Svoris	Apie 15–35 kg
Veisimosi sezonas	Liepos-rugpjūčio mėn.
Gyvenimo trukmė	Apie 10–12 metų
Buveinė	Miškai, krūmynai, pievos, laukai
Mėgstamiausias maistas	Žolė, jaunų medžių ūgliai, lapai, šakelės, pumpurai
Grėsmės	Brakonieriavimas, plėšrūnai, maisto trūkumas, buveinių nykimas

Kaip atpažinti stirnos patelę, patiną bei jauniklį

Stirnos patelė yra mažesnė už patiną. Jos kūnas yra grakštesnis, be to, ji neturi ragų. Patelės kailis yra rudas su pilkšvu atspalviu, o baltas „veidrodėlis“ (balta sritis aplink uodegą) aiškiai matoma. Jos kūno ilgis paprastai siekia apie 95–115 cm, o aukštis ties gogu – apie 60–70 cm. Patelės svoris dažniausiai yra 15–25 kg. Tai yra judrios ir greitos stirnos, kurios dažnai bėga mažais atstumais, vengdamos pavojų.

Patinas yra stambesnis už patelę ir turi raguotą galvą. Stirnino ragai kasmet atsinaujina ir užauga pavasarį, pasiekdami apie 30–40 cm ilgį. Patino kailis yra tamsesnis ir jis dažniausiai turi tamsesnį kailio atspalvį, ypač aplink kaklą ir galvą, nei patelė. Kūno ilgis siekia apie 105–135 cm, o aukštis ties gogu – 65–80 cm. Patino svoris yra didesnis nei patelės ir svyruoja nuo 25 iki 35 kg. Patinas dažniausiai sėslus ir teritoriškas, kovojantis su kitais patinais dėl patelių.

Jaunikliai gimsta pavasarį ir turi dėmėtą kailį, kuris padeda užsimaskuoti gamtoje. Jauniklių kūno ilgis yra apie 50–60 cm, o svoris – apie 2–3 kg gimimo metu. Palyginus su suaugusiomis stirnoms, jie būna žymiai mažesni ir labiau pažeidžiami. Todėl jaunikliai daug laiko praleidžia slėpdamiesi žolėje ir vengdami judėti, kol dar nėra visiškai pasirengę bėgioti.

Stirnos veisimosi sezonas

Stirnų poravimasis, dar vadinamas ruja, vyksta liepos–rugpjūčio mėnesiais. Šiuo laikotarpiu stirnų patinai tampa itin aktyvūs, teritoriški ir agresyvūs. Jie atkakliai gina savo teritorijas nuo kitų patinų ir dažnai kovoja dėl patelių dėmesio. Teritorijos ribos žymimos šlapimu bei ragais trinamais medeliais.

Patinai per rują ieško patelių ir dažnai vejasi jas ilgais, ratą primenančiais bėgimais, dar vadinamais „meilės ratais“. Tai yra ritualinis jiems būdingas elgesys, kai patinas ilgai seka ir persekioja patelę, kol ši galiausiai sustoja ir leidžia poruotis. Po apvaisinimo stirnoms būdingas unikalus biologinis mechanizmas – uždelstoji implantacija (embriono vystymosi pauzė). Tai reiškia, kad nors apvaisinimas įvyksta vasarą, embrionas pradeda vystytis tik gruodžio mėnesį. Šis prisitaikymas užtikrina, kad jaunikliai gimtų palankiausiu metų laiku – gegužę arba birželį, kai gamtoje gausu maisto ir sąlygos išgyventi yra geriausios. Dažniausiai gimsta du jaunikliai.

Kuo maitinasi stirna

Stirna yra žolėdis gyvūnas, kurio mityba labai priklauso nuo sezono ir aplinkos sąlygų. Vasarą jos maistas yra gausiausias ir įvairiausias. Stirnos minta šviežia žole, medžių ir krūmų lapais, jaunais ūgliais, pumpurais, gėlių žiedais ir įvairiais žoliniais augalais. Rudenį jų racioną papildo miško gėrybės, tokios kaip uogos, vaisiai ir grybai. Tuo laikotarpiu stirnos stengiasi sukaupti energijos atsargas žiemai.

Žiemą, esant sniegui ir šalčiui, stirnos prisitaiko maitintis sunkiau virškinamu maistu – medžių šakelėmis, žieve, sausais augalų stiebais ir likusiais žiemkenčiais. Dažnai stirnos ieško maisto ūkininkų laukuose, kur atranda rapsus, žieminius kviečius ar dobilus. Šis prisitaikymas padeda išgyventi maisto trūkumo laikotarpiu. Nepaisant to, jų mitybos pobūdis išlieka selektyvus – stirnos renkasi minkštą, lengvai virškinamą augalinę medžiagą, vengdamos kietesnių ir sunkesnių augalų.

Kokius garsus skleidžia stirna

Stirnos skleidžia įvairius garsus, priklausomai nuo situacijos. Patelės ir jų jaunikliai bendrauja skleisdami aukštą „cypsėjimą“ ar „švilptelėjimą“, kuris padeda jiems susisiekti arba įspėti apie pavojų. Pavojaus metu tiek patinai, tiek patelės skleidžia lojimą primenantį garsą – trūksmingą „voff“, įspėjantį kitas stirnas apie gresiantį pavojų. Susijaudinus ar jaučiant grėsmę, stirnos gali skleisti duslų „šnypštimą“ arba „knarkimą“. Rujos metu patelės vilioja patinus subtiliu švilpesiu, o jaunikliai, pajutę pavojų, kartais skleidžia garsų verksmą primenantį cypsėjimą. Visi šie garsai padeda stirnoms komunikuoti tarpusavyje ir reaguoti į aplinkoje esančius pavojus.

Įdomūs faktai apie stirnas

Ragai atauga kasmet. Patinų ragai kasmet numetami rudens pabaigoje, o nauji atauga iki pavasario. Ragai aptraukti „velvetiniu“ sluoksniu – minkšta oda, kuri vėliau nusitrina prieš pat rują.
Puikus matymas prieblandoje. Stirnos akys pritaikytos matyti prietemoje, todėl jos aktyviausios anksti ryte ir vakare. Jos taip pat geba gerai pastebėti judesius, bet sunkiai mato stovinčius objektus.
Balto „veidrodėlio“ funkcija. Stirnos baltas „veidrodėlis“ (uodegos sritis) tarnauja kaip signalas. Pavojaus metu stirna jį pakelia, parodydama ryškią baltą spalvą, taip įspėdama kitas stirnas apie pavojų.
Labai teritoriškas gyvūnas. Patinai rujos metu tampa teritoriški ir gina savo plotą nuo kitų patinų. Stirnos teritoriją žymi ragais trindamos medelius ir savo šlapimu.
Jaunikliai turi puikią maskuotę. Ką tik gimę stirniukai turi dėmėtą kailį, kuris padeda jiems pasislėpti žolėje ar lapuose. Pirmosiomis savaitėmis jaunikliai beveik nejudėdami guli ir pasikliauja savo maskuote nuo plėšrūnų.
Šuolių meistrės. Stirnos gali pašokti iki 2 metrų aukščio ir 6 metrų ilgio šuolius. Tai padeda joms lengvai pabėgti nuo plėšrūnų ir įveikti kliūtis.
Ištvermingos bėgikės. Stirnos gali išvystyti iki 60 km/h greitį trumpais nuotoliais, kad išvengtų pavojų. Bėgdamos jos daro staigius posūkius, kad suklaidintų plėšrūnus.
Pojūčiai – pagrindinė apsauga. Stirnos turi ypač jautrią klausą ir uoslę, kurios padeda aptikti plėšrūnus ar pavojų iš toli. Net mažiausias triukšmas ar kvapas gali paskatinti stirną bėgti.

Šaltiniai:

Stirna – drovi, bet vikri bėgikė. Kaip ji prisitaikė gyventi mūsų klimato sąlygomis?